Lietuvoje

2019.04.28 07:00

Sovietmečiu tuoktis skubėta: viliojo ir butas, ir „legalus“ seksas

Ineta Nedveckė, LRT.lt 2019.04.28 07:00

Nuotraukos iš sovietinių vestuvių kalba už save – būriai pamergių ir pabrolių, nukrauti stalai, po kelių dienų šventės ir didelių kiekių naminės degtinės papurtę mažai pažįstamų svečių veidai ir tyli rami jaunoji, kurios pūpsančio pilvo dažnai nebepaslepia ir pūsčiausia suknelė. Bet taip buvo ne visada.

Nei suknelės, nei nuometo

1964-aisiais besituokdama Veronika neturėjo nei vestuvinės suknelės, nei nuometo. Pasisiuvo šviesų kostiumėlį, o nuometą ant vestuvinės nuotraukos pripiešė fotografas. Ir tuoktis susirengė ne tiek iš meilės, kiek iš spaudimo, kad jau laikas.

Veronikai buvo 20 metų ir aplinkiniai vis prikaišiodavo, kad, jeigu greitu metu netekės, liks senmerge. Todėl sulaukusi tokio pasiūlymo ilgai nedvejojo. 1964 metais nuvažiavo iki artimiausio „zakso“ ir „susirašė“ su didžiausiu kolūkio senberniu, 35-erių Vaclovu. Tą vakarą vestuvės paminėtos su vyro gimine, po kurio laiko – ir Veronikos gimtuosiuose namuose, kuriuose nauja šeima gyveno dar porą metų po tuoktuvių.

„Grįžau iš darbo kolūkyje, tai visi jau sėdėjo prie stalo. Nusiprausiau ir atsisėdau kartu. Tiek ir tos šventės“, – prisimena ji antrąją šventę. Nebuvo jos vestuvėse ir pabrolių ar pamergių, nepjaustytas ir tortas. Bet kolūkyje žadėjo dovaną – stogą virš galvos. Į namą, kuriame gyveno dar 2 šeimos, Veronika ir Vaclovas persikraustė po 2 metų.

Vestuvės – vaikų, rūpestis – tėvų

O štai Veronikos dukrų vestuvės jau buvo kitokios. Vyresnėlė į šventę, vykusią 1986-aisiais, pasikvietė 100 žmonių. Tai jaunavedžių mamoms teko pasukti galvą, iš kur gauti tiek maisto, lėkščių, taurių, šakučių, suolų, stalų ir vietos apskritai.

„Didžiausias rūpestis buvo tai, kur juos visus susodinti. Bet svainis parūpino kareivišką palapinę. Vasara buvo, geras oras, tai viskas gerai baigėsi“, – prisimena Veronika.

Nors skolintis tokiomis progoms buvo įprasta, šeima pinigų turėjo prisitaupiusi. Brangiausias sovietinis pirkinys – automobilis – stovėjo garaže, tad kaip ir nebebuvo kam dar sutaupytus pinigus išleisti.

„Pardavėm porą bulių, pasitaupę turėjom pinigų, tai skolintis nereikėjo“, – išdidžiai sako Veronika.

Liemenėlės įsigijimas tvirtintas parašu

Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bet dar gyvenant sovietmečio giliai išrausta vaga, vyko ir jaunėlės Veronikos dukros vestuvės. Pagrindinis rūpestis – vėl jaunavedžių tėvams, nes kaip ir vyresnioji, taip ir jaunesnioji dukra, tekėjo dar nė 20 metų nesulaukusi, bestudijuodama. O dar ta sunki ekonominė padėtis.

Pildydami dokumentus 1991-aisiais besituokti susiruošę jaunuoliai gavo pažymą, kurioje nurodytas „prekių, siūlomų jaunavedžiams po santuokos įregistravimo, asortimentas“.

Jame – ne tik 2 vienetai vestuvinių žiedų, suknelė ar avalynė, bet ir tokios prekės kaip vyriškos glaudės, vyriškos ir moteriškos puskojinės, liemenėlė ar 5 kg cukraus.

Kaip aiškina Vilniaus universiteto istorikas dr. Valdemaras Klumbys, nors jaunavedžių parduotuvėse buvo galima įsigyti to, ko kitur dėl deficito nelabai rasi, vis pasigirsdavo priekaištų, ypač iš būsimųjų nuotakų, kad šventinių rūbų medžiaga kieta, jie nepatogūs, negražūs fasonai.

Veronika pasakoja, kad tokį dokumentą prieš vestuves gavo tik jaunesnioji dukra. Ir jis susijęs su anuomet buvusia itin sudėtinga situacija – palyginti neseniai šalį kamavo ekonominė blokada (1990-ųjų balandį–liepą), nepriklausomoje šalyje pagrindinė valiuta dar buvo sparčiai vertę prarandantis sovietinis rublis.

Jaunavedžiai apsipirko specializuotoje parduotuvėje, jaunikio tėvai tada kibirais parūpino naminukės ir pigesnės mėsos, bet vėl iškilo klausimas dėl vietos, kurioje šventė vyks – svečių jau buvo kviesta mažiau nei 100, bet namuose visų nesusodinsi, tad reikėjo kažkaip suktis.

Ir šįkart pagelbėjo giminaičiai. Per visą kiemą išdygo surenkamas namelis. Stogas virš galvos buvo, nors balandžio šlapdriba per statinio siūles persiskverbė ir į lėkštes pradėjo lašnoti, ir tai šventę, kaip prisimena Veronika, kiek apkartino.

Švenčia visas kaimas

V. Klumbys pasakoja, kad vestuvės sovietmečiu tokia didele švente tapo toli gražu ne iš karto. Pokariu, Stalino laikais, žmonės galvojo tik apie tai, kaip išgyventi, vertėsi varganai. Vėliau ekonominė padėtis pradėjo gerėti ir 8–9 dešimtmetyje pasiekė piką. Taip palaipsniui ir sovietinės vestuvės Lietuvoje tapo kelių dienų švente su deficitinėmis prekėmis ant stalų ir prabangiomis, ir nebūtinai reikalingomis dovanomis. Ši šventė, pasak istoriko, įgavo rytietiškų bruožų.

„Trunka 3–4 dienas, daugybė daiktų šventei skolinamasi, būtinai turi būti 12 pabrolių ir pamergių, visos turi būti apsirengusios šviesiai, pabroliai – su kostiumais. Pinigų dovanoti nebuvo įprasta, todėl būtinai teikiamos brangios dovanos. Jos dažniausiai neaptariamos iš anksto, todėl gali būti absoliučiai nepraktiškos, pavyzdžiui, keli krištoliniai servizai – į sekciją susidėti gražu, nes servizas parodo statusą, kad esi turtingas, bet realiai kelių servizų niekam nereikia“, – pasakoja V. Klumbys.

Kaime švęsti vestuvių, pasak jo, susirenka visas kaimas ir giminės. Švente palaikomi socialiniai ryšiai (galbūt vėliau tie žmonės prireikus padės, kažką „suveiks“), bet taip pat tai – proga išleisti pinigus.

„Žmonės vėlyvuoju sovietmečiu turi pinigų, bet nelabai turi kur jų išleisti, nes brangiausias daiktas, kurį gali nusipirkti – mašina, bet tam, kad ją nusipirktum, pavyzdžiui, turi 10 metų stovėti eilėje. Yra kooperatyviniai butai, bet jų labai nedaug ir vien tik patekti į kooperatyvą jau yra pakankamai sudėtinga. Valstybiniai butai apskritai neparduodami“, – pasakoja V. Klumbys. 

Yra vaikas – reikia vesti

Veronika tekėjo būdama 20 metų, o jos dukros – nesulaukusios nė tiek. Toks amžius, pasak istoriko, tuoktuvėms sovietmečiu buvo įprastas. Tarpukariu Lietuva pagal santuokų sudarymo amžių buvo vakarietiška: 10-20 proc. žmonių nesituokdavo visai, vyrai dažniausiai vesdavo būdami jau apie 30 metų, moterys – virš 25-erių.

Sovietmečiu vedybos jaunėja. Pavyzdžiui, jei 1939 m. beveik 20 proc. visų vedusių sudarė vyrai iki 24 metų, tai 1980 m. tokių buvo net 58 proc., o nesusituokusių lieka labai mažai (8 proc. moterų virš 30 metų amžiaus ir 6 proc. tokio paties amžiaus vyrų).

„Iš esmės perimame tą rytietišką šeimos modelį, kuris, viena vertus, skatinamas ideologijos, kita vertus – ir socialinių dalykų. Daug kalbama apie meilę. Meilė yra kažkas TOKIO“, – aiškina VU dėstytojas.

Tačiau be tokio romantinio įsivaizdavimo lieka ir pragmatiškumo: dalis tuokiasi pagal tėvų norą, o jie žiūri, koks vyro išsilavinimas. Ankstyvas vedybas skatina ir seksualinis neraštingumas, nesupratimas, kas yra gyvenimas šeimoje: savaitę padraugavo ir jau tuokiasi. Jaunimui skirtuose leidiniuose, pasak istoriko, palaipsniui atsiranda daug straipsnių, kuriuose raginama anksti nesituokti, mokoma gyvenimo šeimoje, nes anksti susituokusiųjų gyvenimas dažnai pakrypsta skyrybų link.

Prie skubos tuoktis prisideda ir tai, kad lytiniai santykiai iki vestuvių laikomi nepadoriais: „Dar yra aplinkos spaudimas, kad merginai reikia išlaikyti skaistybę ir tam, kad galėtum „legaliai“ užsiiminėti lytiniais santykiais, turi būti vedybos.“

Bet visgi atvejų, kai nesusituokusi moteris tampa nėščia, pasitaiko (tokių buvo apie 5 proc. visų gimdyvių, tarpukariu šis kiekis didesnis – 6–7 proc.). Tokios poros, kaip pasakoja V. Klumbys, sovietmečio pradžioje tuokiamos beveik prievarta, vėliau išvengti santuokos tokiu atveju įmanoma, bet aplinka į tai nežiūri palankiai.

„Jeigu nėščios merginos neveda studentas, jį, pavyzdžiui, gali tiesiog išmesti iš universiteto. Išmeta ir iš komjaunimo, o tai reiškia, kad negalėsi lipti karjeros laiptais. Vyksta visokie draugiški teismai, iškviečia komjaunimas ir gėdina, kaip taip galima. Nevesti savo vaiko motinos yra amoralu – jeigu jau yra vaikas, turi vesti. Aišku, dažniausiai tos šeimos labai greitai subyra“, – pasakoja istorikas.

Padėtis kiek švelnėja nuo 8 deš., bet vedybos, kaip tada vadinta „partine linija“, kai komjaunimas priverčia susituokti, išliko.

Išsigelbėjimas nuo bendrabučio ar užkampio

Dar viena ankstyvų vedybų priežastis – butas. „Butų visuomet trūko, jų nepakako ir pirmenybė visuomet būdavo jaunoms šeimoms“, – pabrėžia jis. Studentai gyvendavo bendrabučiuose, o pradėję dirbti irgi gaudavo kažkokį stogą virš galvos, bet dažniausiai tai būdavo ar kitas bendrabutis, ar statybinis vagonėlis, ar komunalinis butas, kuriame kartu gyvendavo bendradarbiai. O išsinuomoti butą buvo praktiškai neįmanoma misija, tai būdavo labai brangu.

V. Klumbys primena ir tai, kad sovietmečiu buvo paskyrimų sistema – baigus studijas paskiria dirbti į bet kurį Lietuvos kampelį. „Jeigu, pavyzdžiui, nori pasilikti Vilniuje, susiradęs merginą ar vaikiną, kuriuos tikrai paliks Vilniuje, po santuokos tu irgi čia liksi. Nes šeimų neskirdavo“, – aiškina istorikas.

Pabėgimas nuo tėvų irgi galėjo būti paskata tuoktis, bet tarybinėje šeimoje, pasak V. Klumbio, tai ne visai veikė. „Didžioji dalis jaunų šeimų buvo priklausomos nuo tėvų, nes susituokę jaunuoliai dažnai dar nedirbdavo, o jeigu dirbdavo, tai kokį nors menkai apmokamą darbą, neturėjo pakankamai pajamų, o dažnai greitai šeimoje atsirasdavo ir vaikas“, – pasakoja mokslininkas.

O kokia buvo sovietmečiu santuoką sudariusi šeima – kitoje teksto dalyje.

Istorikas Valdemaras Klumbys su kolegomis šią temą tyrė rengdamas projektą ,,Seksualinių normų ir elgsenos kaita modernėjančioje Lietuvos visuomenėje". Jį finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-6). Šį tekstą galima laikyti projekto sklaidos dalimi.