Remigijus Šimašius, gavęs daugiau nei 60 procentų balsų, antrajame rinkimų ture įveikė Artūrą Zuoką, kuriam rinkėjai skyrė 38,5 procentų, ir tapo Vilniaus meru antrai kadencijai – dar ketveriems metams. Dienos temoje – naujasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
– Vakar rinkimų laidoje LRT studijoje mes bene pirmieji jus pasveikinome su pergale, o šiandien jau tikrai esate sulaukęs daug sveikinimų. Ar jus pasveikino prezidentė, Seimo pirmininkas ir premjeras?
– Bijau ir sumeluoti, nes žinučių gavimo formų yra tiek įvairių, kad bijau, jog kažką praleidau, tačiau prezidentė tikrai pasveikino. Sveikinimų sulaukiau iš tų, iš kurių ir tikėjausi.
– O premjeras su Seimo pirmininku nepasveikino?
– Premjeras taip pat pasveikino, ačiū Dievui, kad atsidariau elektroninį paštą ir pamačiau sveikinimą.
– O liberalų sąjūdžio lyderiai?
– Neteko matyti tų sveikinimų, tačiau aš to nesureikšminčiau, galbūt nespėjo ir pamatyti. Šiandien buvo intensyvi diena, reikėjo pasakoti rinkiminius planus, man dabar iššūkis ir koaliciją kurti. Dar kartą ačiū tiems, kurie atėjo, balsavo, palaikė. Ačiū ir tiems, kurie nepalaikė, sieksiu atstovauti visiems rinkėjų interesams ir daryti mūsų Vilnių dar laisvesnį, kūrybiškesnį ir gražesnį, patogesnį miestą.
– Ar šiandien vyko kokie nors formalūs ar neformalūs pokalbiai apie naująją koaliciją?
– Šiandien apsitariau tik su savo frakcija, džiaugiuosi, kad ji didesnė, nei buvo praeitais metais, esame 18 žmonių. Tartis dėl koalicijos pradėsime nuo rytojaus, tačiau noriu pabrėžti, kad nėra tikslo iš karto dėti parašus. Vyriausioji rinkimų komisija taip sudėliojo, kad nauji tarybos nariai prisiekia balandžio 24 dieną, todėl turime daug gražaus laiko, tą laiką išnaudosiu ir programos detalesniam aprašymui, kad vėliau būtų aiškiau, dėl ko susitariame ir kaip judame toliau.
– Jau rinkimų naktį sakėte, kad buvo preliminarūs pokalbiai su konservatoriais dėl koalicijos. Pagal tai, kaip esate laimėję mandatų – 18 jūsų narių, plius 9 konservatorių, koalicijai jau užtektų. Ar esate nusiteikęs platesnei koalicijai?
– Esu nusiteikęs ir platesnei. Dėl jos būsime susitarę tada, kai būsime susitarę. Esu realiai visoms frakcijoms, patekusioms į tarybą, išreiškęs norą ir intenciją kalbėtis. Kalbėsimės, derėsimės, o tada, kai būsime jau sutarę dėl darbų ir pozicijų, dėsime parašus.
– Net kai kalbate apie platesnę koaliciją, sakėte, kad su A. Zuoku tikrai nekalbėtumėte dėl koalicijos. Įdomiausia tai, kad politologai sako, kad jūsų ir A. Zuoko programos buvo labai panašios, išskyrus nemokamą transportą. Ar pagrindinė priežastis nenoro dirbti su A. Zuoku yra netgi ne jūsų programų ir bendrų darbų suvokimas, o pats A. Zuokas?
– Nesakiau, kad niekada nesišnekėsiu. Sakiau, kad būtų gerokai sunkiau su juo kalbėtis nei su kitais, tačiau tai nereiškia, kad niekada. Žiūrint į savivaldos programas, daugiau kaip pusė programų yra panašios įvairiose laimėjusiose partijose, su A. Zuoko vadovaujama koalicija gal net daugiau skirtumų. Kalbant apie tai, kaip viskas atrodys, tai šnekėsim, sutarsime, tada ir bus aišku. Čia svarbu ne tik požiūris į ateitį, bet ir pasitikėjimas, ar galima pasitikėti žodžiu.
Dažnai šį klausimą gaudavau ir iš konservatorių praeitoje kadencijoje. Buvo tokių niuansų, kai man atrodė, kad reikia greičiau judėti, o jiems norėdavosi ilgiau pasvarstyti – dar mėnesį, dar pusę metų, metus, tačiau manau, kad visi pasidarėme išvadas, visi supratome, kad reikia kuo detaliau aprašyti programas. Pagrindo kalbėtis yra visą laiką. Pasitikėjimą reikia ir atkurti, tam reikia laiko, tačiau manau, kad tai įveikiamas uždavinys.
– Kaip suprantu, pasitikėjimo iš A. Zuoko nejaučiate?
– Aš pats pasitikėjimo neturiu. Tiesą sakant, jo ir nejaučiu, tai gal ir abipusiai jausmai, tačiau nenorėčiau to suvesti į asmeniškumus, manau, kad ir jis pats turi gerų minčių. Rinkėjai taip pat jį palaikė ir balsavo, gal dėl kitų priežasčių, bet sieksiu atstovauti visiems rinkėjams.
– Visiškai durys ir A. Zuokui neuždarytos?
– Tas žodis „visiškai“ politikoje yra labai pavojingas, nes jei siekiame įgyvendinti tikslus, tai natūralu, kad reikia žiūrėti, kaip juos pavyks padaryti. Žodis „visiškai“ yra per drąsus, tačiau tikrai ne nuo to pradėsime.
– Mere, ko jums neprikiši, tai skaidrumo, atvirumo, šiuolaikiškumo, jaunatviškumo, tačiau jums galima prikišti per lėtą kai kurių sprendimų priėmimą, todėl tikriausiai, kai kalbate apie stadioną ant Šeškinės kalvos arba apie nacionalinę salę ant Tauro kalno, yra nemažų abejonių. Jums taip pat galima prikišti šiukšles Vilniaus mieste, tai tapo dideliu iššūkiu. Kaip jūs ketinate su tuo dorotis?
– Iš tiesų galbūt tai labiau žiniasklaidos štampai, girdimi paskutiniuoju metu. Kalbant apie atliekas, kalbant apie šiukšles, tai prieš metus, gegužės mėnesį turėjome didelį iššūkį, nes reforma turėjo būti padaryta 2014 metais, deja, tai teko daryti paskubomis, pavėluotai, todėl tai sukėlė daug reikalų. Dabar lyg ir išsikuopėm, aišku, nereiškia, kad viskas bus gerai, iššūkių bus ir ateityje.
Reikalai dėl stadiono ir koncertų salės ilgą laiką stovėjo vietoje, dabar jie pagaliau pradėjo judėti. Nesakau, kad tai tik mano nuopelnas – tai yra visos komandos nuopelnas. Su Vyriausybe visai neblogai sekasi dirbti, išskyrus keletą epizodų. Tai leidžia judėti toliau ir pasiekti galutinį rezultatą.
– Manote pavyks per ketverius metus pastatyti stadioną ir koncertų salę ant Tauro kalno?
– Stadioną tikrai turėtų pavykti, jei Vyriausybė nepakeis savo nuomonės. Dėl koncertų salės, tai tas terminas yra ant ribos, todėl nenorėčiau teigti, kad tikrai per ketverius metus bus sutvarkyta. Siekiu, kad salė atsirastų 2023 metais, tačiau nenoriu pasakyti konkretaus mėnesio. Kalbant apie stadioną, tai jei Vyriausybė neapsigalvos, jis bus.
– Kai į Lietuvos sostinę atvyksta užsienietis, pirmiausia jis pamato oro uostą, geležinkelio stotį ir iš to susidaro nuomonę, į kokią valstybę pateko. Manau, kad įspūdis užsieniečiui, atvykusiam į dabartinį Vilnių, tikrai negali būti geras. Ar jūs galite ką nors pakeisti ir ar norite ką nors pakeisti dėl oro uosto ir geležinkelių stoties?
– Taip, taip. Ir noriu, ir galiu. Be abejo, geležinkelio stotis ir oro uostas yra kitose rankose, tačiau prieigos vis tiek yra Vilniaus miestas. Ir su geležinkeliais, ir su oro uostu šnekamės, kaip atrodys tos vietos. Dėl geležinkelio stoties turiu dar atskirą planą – geležinkelio stotį kartu su autobusų stotimi subendrinti viešojo transporto terminalais, visą tą rajoną išvystyti, manau, kad tai irgi pavyks sklandžiai padaryti.
Kalbant apie oro uostą, vis sklandžiau pavyksta rasti išeičių. Didysis iššūkis yra kultūros paveldo departamento pozicija dėl senojo pastato išsaugojimo, galbūt tai skonio reikalas, ar tai vertybė, ar ne, tačiau man labai keista, kai tipinis pastatas taip saugomas ir trukdo konstrukcijai. Atvykimas nuo oro uosto iki centro yra taip pat mano vizijos dalis – atgaivinti pietinę miesto dalį, tai padaryti galima tik kompleksiškai nukreipus dėmesį ir išteklius.
– Ar per šią kadenciją galite ką nors padaryti dėl to?
– Galima padaryti daug – ne viską, bet nemažai.
– Kai jus lygina su Kauno meru, dažnai kalba ne jūsų naudai, sako, kad Kaunas juda į priekį, o Vilnius stagnuoja. Ar Vilniaus ir Kauno dvipolė idėja dar jūsų planuose gyva?
– Su Kauno meru palaikome neblogus santykius, jis, beje, taip pat pasveikino su išrinkimu, tačiau viską reikėtų sustatyti į vietas. Man šiek tiek keista, kad Kaunui atrodo, jog reikia konkuruoti su Vilniumi, tarsi toks gyvybinis tikslas. Labai svarbu konkurencinis aspektas, tačiau pasauliniu, europiniu mastu tik Kaunas kartu su Vilniumi gali būti pakankamai stiprus Lietuvos garvežys.
Palyginus su panašaus dydžio kitų šalių sostinėmis, mūsų sostinė nėra didelė, ji maža, todėl tik sudėjus Vilnių su Kaunu ji tampa didesnio masto. Kai sakome, kad daugiau nei milijonas žmonių gyvena regione Vilniaus su Kaunu, tada man atrodo, prasideda tas mastelis, kuris leidžia sėkmingai konkuruoti su tais miestais, su kuriais Vilnius ir siekia konkuruoti – su Varšuva, Budapeštu, Praha, kai kuriais atvejais su Sofija, Krokuva, su daugybe kitų miestų. Man atrodo, kad draugiškumas ir kooperacija, sveika konkurencija yra kelias, kuriuo reikia eiti. Vis dėlto mūsų konkurencija yra tarptautinė.
– Taigi, ar konkuruojate, ar sutariate su Kauno meru?
– Ir konkuruojame, ir sutariame, esame ir broliai, ir konkurentai.
– Į mero poziciją jus atvedė visuomeninis rinkimų komitetas.
– Atvedė rinkėjai.
– Taip, tačiau su komitetu toli nenuvažiuosi, reikia kažkokios partijos, jei galvojate apie savo politinę karjerą. Jūsų bendramintė, artima bendražygė Aušrinė Armonaitė kuria partiją. Ar jūsų planuose yra šios partijos narystė?
– Yra daugybė pavyzdžių, kai merai yra tiesiog merai, jie susitelkia bendruomenėms ir jokioms partijoms nepriklauso. Tačiau manau, kad tų vertybių, kurias žmonės palaikė Vilniuje, nusipelnė visos Lietuvos rinkėjai. Aišku, kad tokia jėga yra reikalinga, ir kartu su Aušrine dedame rimtas pastangas, kad tai atsirastų. Džiugu matyti daugybę bendraminčių, manau, kad tai yra didžiulis potencialas.
– Ar pretenduotumėte tapti tos partijos pirmininku?
– Apie tai net negalvojau, apie tai galvoti per anksti. Šiuo metu mano akcentas yra Vilnius, į tai koncentruojuosi, tačiau padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kiek tai netrukdo darbui Vilniuje, kad tokį laisvės principais parengtos jėgos pasirinkimą visi turėtų.
– Ar per partiją kur nors perspektyvoje matote Seimą ir Seimo nario mandatą?
– Sau to tikrai neplanuoju, tai yra ketverių metų kadencija, tai labai rimtas pasitikėjimas, siekiu realizuoti tuos uždavinius, kuriuos sau išsikėliau, jie yra rimti, todėl norint, kad jie išsipildytų, reikia įdėti daug darbo.
– Labai ačiū, linkiu sėkmės.
