Lietuvoje

2019.04.22 07:00

Vaiva Rykštaitė: gyvendama Havajuose, ėmiau idealizuoti ir romantizuoti Lietuvą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.04.22 07:00

Mūsų tautiečiai moka užmegzti ryšį, o amerikiečiai dažniausiai bendrauja paviršutiniškai, mandagumo lygyje – mes turime daugiau melancholiško tikrumo, LRT.lt sako Havajuose su amerikiečiu vyru ir dviem dukromis gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė (tikras vardas Justė Vinder). Pasak rašytojos, gyvendama toliau nuo Lietuvos ir daug keliaudama ji pradėjo jausti stipresnį ryšį su gimtine, netgi idealizuoti bei romantizuoti šalį.

– Kaip kilo noras keliauti?

– Noras keliauti buvo visada, jau mokykloje patiko geografija, žiūrėdavau į žemėlapį ir gėrėdavausi tolimų šalių pavadinimais. Iš pradžių išvykau į Londoną dirbti padavėja, susitaupiau pinigų ir išvažiavau keliauti po Indiją, tada – po Maroką. Pripratau dirbti tam, kad galėčiau keliauti – kurioje nors vietoje tam tikrą laiką gyvendavau ir dirbdavau, o tada keliaudavau.

– Kelionių motyvai jaučiami ir jūsų kūriniuose – knygoje vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ į Lietuvą atvyksta keliautojas iš Amerikos, romane „Viena Indijoje“ veiksmas vyksta Indijoje... Ar kelionės jums padeda rašyti?

– Tikriausiai kelionės veikia kaip fonas ar tam tikros dekoracijos. Man atrodo, kad norint rašyti reikia tam tikrų dvasinių potyrių, gilaus sukrėtimo, asmeninių išgyvenimų – tai nebūtinai turi būti kelionės. Mano kūryboje kuri nors šalis netampa esmine problema – visada dominuoja vidiniai išgyvenimai.

Indijoje pigiau – už 50 centų galima papietauti, už penkis dolerius – išsinuomoti kambarį. Kartą į Indiją skridau tam, kad galėčiau rašyti. Ten gyvendama turėjau daugiau laiko bei pinigų kurti ir nieko nedirbti, o toks gyvenimo būdas Londone buvo per didelė prabanga. 

– Kai kurie rašytojai pasakoja, kad negali rašyti kitoje šalyje, kad įkvėpimui jiems svarbi Lietuva. Ar jums, kaip autorei, svarbi aplinka, kurioje kuriate?

– Dažniausiai rašau apie tai, kas įvyko seniau, pavyzdžiui, apie Indiją rašiau jau būdama Havajuose. Man geriau, kai nuo tam tikros situacijos yra praėję daugiau laiko, rašant toje pačioje vietoje labai sunku reflektuoti. Kol gyvenu Havajuose, negaliu apie juos rašyti.

Rašymo procesui svarbiau laikas ir tyla. Gyvendama Londone eidavau į kavinę ir rašydavau ten, toks darbo pobūdis buvo labai romantiškas. Havajuose taip pat kartais važiuoju dirbti į kavinę, bet tai ilgiau užtrunka, turiu prisitaikyti ir prie vaikų auklės, o rašant namuose tereikia atsidaryti kompiuterį.

– Kaip vyksta pats rašymo procesas? Ar dažniau laukiate įkvėpimo, ar stengiatės prisiversti rašyti?

– Esu patyrusi ir įkvėpimą – kartą Indijoje rašiau danguje matydama labai gražią pilnatį. Manau, tai buvo geriausias mano parašytas tekstas, tačiau įkvėpimas dažniausiai būna desperatiškas ir nenuspėjamas, todėl norint rašyti reguliariai neįmanoma tuo pasitikėti. Rašydama romaną žinau, ką noriu pasakyti, todėl parašiusi tekstą grįžtu, žaidžiu su žodžiais, dėlioju mintis.

– Ar kelionės suteikia minčių bei įkvėpimo?

– Kelionės Lietuvoje man tapo sentimentalios, tačiau dabar, keliaudama su vaikais, įkvėpimo nepatiriu, didžiausią dėmesį turiu skirti dukroms, aplinka virsta tik fonu. Taip pat jaučiuosi ir keliaudama su draugais, dėl to labiau mėgstu keliauti viena – nors taip esu labiau pažeidžiama, tačiau tampu labiau linkusi atsiverti, geriau priimu supančią aplinką.

– Į Lietuvą sugrįžtate kiekvienais metais. Ar pastebite pokyčių?

– Didelių pokyčių nematau, tačiau žmonės Lietuvoje rengiasi labai madingai, ypač Vilniuje. Havajuose madų nėra – ten mados atsilieka dešimčia metų. Mane taip pat stebina, kad lietuviai gerai žino šnekamosios anglų kalbos žargonus. Žmonės taip pat atrodo mandagesni, daugiau šypsosi.

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo sunku rasti veganiško maisto, pavyzdžiui, kavinėse nebūdavo sojų pieno. Dabar tai pasikeitė. Esame panašūs į Vakarų valstybes.

– Neseniai socialiniuose tinkluose dalinotės istorija, kaip taksi vairuotojas jus apgavo ir pavežęs kelis kilometrus paprašė 15 eurų. Ar su tokiomis situacijomis susiduriate ir kitose šalyse?

– Negaliu visos Lietuvos pasmerkti dėl vieno taksisto, man atrodo, kad jie visur tokie – tai pasaulinė klasika. Didesnį įspūdį paliko gydytojų elgesys Kauno klinikose, nors iki šiol Lietuvoje su medikais esu turėjusi tik labai gerą patirtį, šį kartą viskas buvo kitaip.

Galvojome, kad dukrai Žemynai gali būti problemų su apendicitu, todėl turėjome apsilankyti klinikose. Nors visos seselės buvo labai geros, gydytoja elgėsi nežmoniškai – kaip tarybinių laikų pikta pardavėja. Buvau išsigandusi mama su mažu vaiku ant rankų, norėjosi sulaukti paaiškinimo, nuraminimo, užmegzti dialogą, o gydytoja visą laiką žiūrėjo į telefoną ir nieko nepaaiškino.

– Lietuviai dažnai sako, kad mes nesame tokie atviri kitiems. Kokia jūsų nuomonė?

– Galbūt mes labiau sukaustyti kūniškai, tačiau esame atviresni, daugiau skundžiamės. Kai Amerikoje kas nors paklausia, kaip sekasi, turi atsakyti, kad gerai. Jei pasakau, kad vaikas naktį nemiegojo, kad ką nors skauda, visi stebisi ir galvoja, kad esu labai atvira.

Vis dėlto amerikiečiai labiau bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Kai Lietuvoje traukinyje ką nors užkalbinu, žmonės stebisi, jiems tai neįprasta, tačiau jei lietuviai kalbasi, tai jie kalbasi iš širdies. Mūsų tautiečiai moka užmegzti ryšį, o amerikiečiai dažniausiai bendrauja paviršutiniškai, mandagumo lygyje – mes turime daugiau melancholiško tikrumo.

– Savo komentare LRT.lt portalui rašėte apie dukrų ryšį su lietuvių kalba, norą perduoti savo vaikams lietuviškus žodžius.

– Man tai labai svarbu. Galbūt tai šiek tiek kontraversiška, tačiau mano vaikai moka keiktis, o aš jiems nedraudžiu to daryti. Manau, kad tai yra kultūros dalis – jei moki keiktis ir supranti humorą, supranti ir kalbą, o jei moki tik literatūrinę kalbą, tada kai ką prarandi. Žinoma, keiksmažodžių neskatinu, specialiai to nemokau, tačiau dukros juos žino ir kartais vartoja.

Mokyti vaikus lietuvių kalbos nėra lengva, tai yra sistemingas darbas. Dukroms specialiai ieškojau lietuvės auklės, dukros kol kas neina ir į darželį – šeimoje turime priimti didelių kompromisų. Vakarais skaitau lietuviškas pasakas, dainuoju daug dainų, klausome tik lietuviškų kompaktinių plokštelių.

Būna nesmagu, kai viešoje vietoje su dukromis kalbant lietuviškai kiti pasijunta nejaukiai. Dėl to šiek tiek pyksta ir mano vyras, jis prašo viešumoje su vaikais kalbėti angliškai, tačiau man svarbu, kad mano dukros mokės kalbėti lietuviškai. Žinoma, vyras labai didžiuojasi, kad vaikai kalba lietuviškai, tačiau jis labai mandagus, nori visiems įtikti – tikriausiai toks amerikietiškas mentalitetas, o aš kitokia, man tokie dalykai nerūpi, aš tik siekiu savo tikslo.

– Ilgesnį laiką gyvenote Italijoje, Anglijoje, Indijoje, dabar gyvenate Havajuose. Ar nėra sunku palikti susikurtą gyvenimą ir išvykti?

– Taip gyventi svajojau dar kai buvau paauglė, žavėjausi žmonėmis, kurie visur keliaudavo. Dar ir dabar neradau tos vietos, kurioje galėčiau įleisti šaknis, žinoma, Lietuva yra namai, tačiau čia nenoriu likti ir dėl klimato.

– O Havajai jums tapo namais?

– Žinoma, ten gimė mano vaikai, gyvena vyras... Vis dėlto tikriausiai kraustysimės iš vienos salos į kitą. Kai tai sužinojau, kurį laiką labai liūdėjau, tačiau dabar atsiranda džiugesys – tikriausiai esu klajoklė iš prigimties.

Kraustymasis taip pat padeda atsirinkti žmones, su kuriais nori palaikyti ryšį. Pastebėjau, kad susidraugauji su tais žmonėmis, su kuriais gal ir nenori bendrauti, atsiranda labai daug netikrų santykių. Išsikrausčius lieka tik tikri santykiai, tik tie keli brangūs žmonės, o man tai patinka.

– Nebūna baisu išvykti?

– Baisi būna tik pirma mintis, kai suvoki, kad išvažiuosi. Vėliau prasideda buitinės problemos – daiktų tvarkymas, pakavimas... Kiekvieną kartą, kai išvykstu iš Lietuvos, jaučiu liūdesį, melancholiją, apima nerimas, tačiau vėliau prasideda kitos problemos ir nelieka laiko liūdėti.

– Ar galėtumėte išskirti šalį, kuri jums brangiausia?

– Visos aplankytos šalys man labai svarbios. Kuo toliau nuo Lietuvos gyvenu, tuo labiau ją idealizuoju ir romantizuoju – atsiranda daugiau sentimentų, noriu daugiau sužinoti apie istoriją, įvairias žoles. Niekada negalvojau, kad tokie dalykai man bus aktualūs.

Anglijoje aš užaugau kaip asmenybė, o Indija tapo mano virsmo ir patirčių šalis. Ilgą laiką Havajai man labai nepatiko, buvau ten tik dėl vyro. Manęs nežavėjo nyki architektūra – nauji kvadratiniai namai. Nors mūsų sala didžiausia iš visų, tačiau joje nėra net 200 tūkstančių žmonių, o saloje esančiuose miesteliuose gyvena tik po kelis tūkstančius žmonių.

– Savo tinklaraštyje rašėte: „Lietuvoje aš sutinku bilduką radusi ant žemės nukritusį dantų šepetėlį arba neradusi vienos kojinės...“ Ar išvykusi į Havajus jaučiate ryšį su Lietuvos kultūra, istorija, mūsų mitologija?

– Labai ieškau ryšio, galbūt taip yra todėl, kad gyvenu emigracijoje – gal gyvenant Lietuvoje taip nesijausčiau. Man patinka mitologija, jaučiu santykį su visais vietiniais dievais, negaliu sakyti, kad jais tikiu, tačiau man jie patinka kaip tam tikros kultūros išraiškos, kaip mediatoriai tarp kultūros ir istorijos.

Naujausi