Vilniuje Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, teatro ir kino bendruomenė bei šimtai Donato Banionio talento gerbėjų atsisveikino su legendiniu aktoriumi. Šių metų balandį D. Banionis paminėjo garbingą 90-ies metų sukaktį, šiemet jam įteikta ir svarbiausia – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno – premija už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine.
Vilniuje Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, teatro ir kino bendruomenė bei šimtai Donato Banionio talento gerbėjų atsisveikino su legendiniu aktoriumi. Šių metų balandį D. Banionis paminėjo garbingą 90-ies metų sukaktį, šiemet jam įteikta ir svarbiausia – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno – premija už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine.
Po pirmojo vaidmens Panevėžio teatre K. Binkio „Atžalyne“ vėliau sekė vaidmenys režisieriaus J. Miltinio legendiniuose pastatymuose: „Hedoje Gabler“, „Makbete“, ir kituose.
Teatro scenoje D. Banionis iš viso sukūrė per 100 vaidmenų, apie 80 – kine. Pirmąjį – 1959-aisiais režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“, taip pat vaidino „Vienos dienos kronikoje“, Niekas nenorėjo mirti“. Vokiečių režisierius Konradas Wolfas pakvietė D. Banionį suvaidinti ispanų dailininką Francisco Goyą, o Kriso Kelvino vaidmuo Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ aktorių išgarsino visame pasaulyje.
