„Laisvosios bangos“ studijoje viešėjęs buvęs Bogotos meras, lietuvių kilmės profesorius Antanas Mockus teigia, smurtas Kolumbijoje ir savižudybės Lietuvoje lemia panašios priežastys.
„Laisvosios bangos“ studijoje viešėjęs buvęs Bogotos meras, lietuvių kilmės profesorius Antanas Mockus teigia, smurtas Kolumbijoje ir savižudybės Lietuvoje lemia panašios priežastys.
– Kai kandidatavote į Kolumbijos prezidentus, Jūsų kampanijos šūkis buvo: „Su išsilavinimu viskas įmanoma“. Jūs tikrai manote, kad tai yra sėkmės garantas, galbūt net šalies mastu?
– Taip. Aš tikiu mokslu, rimtu mokslu. Labai svarbu, kad žmonės neslėptų problemų. Daug jaunų žmonių baigia mokyklas, įstoja į universitetus ir ten įgyja kokybiškų žinių, gerą išsilavinimą. Tačiau jei patys save apgausim, universitete dėstomos žinios bus nenaudingos ir neįsisavinamos, viltis žlugs.
– Teigiama, kad Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičius yra labai didelis. Tačiau kaip tai tinkamai panaudoti šalies labui?
– Vienas vokiečių filosofas labai gražiai apibūdino kultūrą: „kultūra – tai, kas išdalinus padvigubėja“. Dalinant materialius dalykus, kiekvienas kas kartą gauna vis mažiau, o pasidalinti kultūriniai dalykai – žinios – kaip bendras turtas auga. Lietuviai nuo senų laikų vertino švietimą, knygas ir tai aiškiai atspindi knygnešių darbas. Bažnyčių kronikos tik patvirtina, kad tai nebuvo vien kaprizas. Visgi kalbėdamas apie lietuvius, aš pastebiu, kad per paskutinius penkerius metus lietuviai tapo ne tokie religingi, kaip aš maniau.
– Manote, tai yra blogai?
– Manau, kad tikėjimas (religija) padeda suprasti kai kurias problemas. Tam tikri kraštai atsisako dvasiškumo. Kuomet žmonės neina į bažnyčią ar į mišias, bet su Dievu pasikalba, tai galbūt gali atstoti tikrąją religiją.
Yra šalių, kuriose savižudybių skaičius smarkiai lenkia žmogžudysčių skaičių. Panašioje situacijoje yra ir Lietuva.
Kolumbija, kurioje aš gyvenu, yra tarp penkių pasaulio kraštų, kurie yra religingiausi. Pastebėjau, kad ateistiniuose kraštuose daug daugiau savižudybių, Kolumbijoje savižudybių skaičius labai mažas. Nėra pasaulyje kraštų kur būtų labai aukštas savižudybių ir žmogžudysčių skaičius kartu. Būna arba vienas, arba kitas, arba nei vienas. Kai pasižiūriu į pasaulio šalyse vyraujanti smurtą, aš matau: Lietuva – pirmauja pagal savižudybių skaičių, Kolumbija – pagal žmogžudysčių.
– Palietėte labai skaudžią kiekvienam lietuviui temą. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Kaip suvaldyti šį procesą?
– Bogotoje paplitęs posakis „gyvenimas yra šventas“. Galbūt religiją palikome nuošalyje, tačiau būtent iš jos turime suvokimą, kad kai kurie dalykai gyvenime yra tabu – neliečiami. Yra daug operatyvinių draudimų, kuriuos pažeidęs, peržengęs ribą sulauki pasekmių – gauni baudą, gali patekti į kalėjimą.
Atimti žmogaus gyvybę – visai kas kita. Savo ar kito žmogaus gyvybės atėmimas kelia ar turėtų sukelti vidinę kovą su pačiu savimi.
Panašiai yra ir su viltimi. Žmonės tikisi, kad šie metai bus geresni nei praėjusieji, tačiau ateina intelektualas, kuris savo argumentais sugriauna žmonių viltis. Dabartinė mano nuostata – negalima griauti žmonių vilčių.
– Tai sakote, kad žmogui svarbiausia suteikti viltį? Bet aš norėčiau vėl prisiminti atliktas apklausas, kurios rodo, jog lietuviai netiki šviesesniu rytojumi.
– Ką aš galiu pasakyti. Yra kultūros, kurios ieško kaltės kituose žmonėse. Pavyzdžiui kolumbietis sunkiai pripažins, kad kaltas jis. Jei kas nors įvyko blogai, kaltiname kitus. Reikia išmokti pripažinti savo kaltę. Pavyzdžiui, Kolumbijoje, kur labai daug smurto, žmonės laiko save vienais laimingiausių pasaulyje. Manau, turime suprasti, kad kiekvienas esame savo veiksmų šeimininkas, tačiau kartu turime veikti pagal įstatymus, kad nebūtų taikomas meduolio ir botago principas – man paskatinimas, kietiems bausmė.
– Jūs kalbėjote apie švietimo, kultūros, meno įtaką žmogui ir kad tai yra bene svarbiausias dalykas ugdant visuomenę. Ar to pakanka, kad visuomenė pradėtų laikytis įstatymų?
– Žmogus visų pirma turi klausyti savo sąžinės, bet turi kartu girdėti ir bendruomenės balsą bei paisyti įstatymų. Vis gi kartais tai neįmanoma. Aš vėl turiu pavyzdį iš Kolumbijos. Didžiausia pedagoginė diskusija Kolumbijoje praėjusį šimtmetį vyko apie tai, ar reikia leisti reikšti emocijas. Buvo grupė mokytojų, kuriems vadovavo pediatrai, kuri ieškojo, kad vaikai užaugtų fiziškai stipresni, tačiau kita grupė, sukūrusi modernią mokyklą, mokė žmonės išreikšti savo jausmus. Lietuviai ir kolumbiečiai nemoka išreikšti savo jausmų, todėl vieniems tai pasireiškia kaip smurtas prieš save, kitiems – kaip smurtas prieš kitą žmogų.
Manau, kad svarbu būti atviram ir atskleisti savo jausmus, tikėti, kad gali laukti supratimo iš kito žmogaus. Tai yra raktas siekiant, kad būtų mažiau savižudybių, mažiau žmogžudysčių. Mums reikia gerbti save, savo jausmus, ir, svarbiausia, gerbti savo gyvenimą, pripažįstant jo prasmę.
