LRT taryba kreipėsi į Seimą dėl, jos manymu, skubotų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimų. Tarybos pirmininko Žyginto Pečiulio pasirašytame rašte teigiama, kad siūlomi pokyčiai privers nacionalinį transliuotoją pirkti paslaugas iš vieno tiekėjo – Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC).
LRT taryba kreipėsi į Seimą dėl, jos manymu, skubotų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimų. Tarybos pirmininko Žyginto Pečiulio pasirašytame rašte teigiama, kad siūlomi pokyčiai privers nacionalinį transliuotoją pirkti paslaugas iš vieno tiekėjo – Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC).
„Mūsų nuomone, įstatyme nurodytas reikalavimas LRT pirkti programų siuntimo paslaugą iš vienos konkrečios bendrovės, sukurtų jai monopolines veikimo sąlygas, skatintų neskaidrią kainodarą, stabdytų naujų technologijų diegimo galimybes ir trikdytų LRT valstybinės programų strategijos įgyvendinimą“, – aiškinama rašte Seimui.
Pasak LRT tarybos, įstatymas neturėtų būti keičiamas, neatlikus išsamios LRTC veiklos efektyvumo ir skaidrumo analizės. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta, kad LRT privalo pirkti paslaugą iš LRTC, būtina iš anksto nustatyti finansavimo šaltinius ir tvarką, kaip bus atsiskaitoma už monopolinėmis sąlygomis teikiamą paslaugą.
Visas kreipimosi tekstas
Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo
Viešosios įstaigos LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS Taryba 2014-03-18 raštu Nr. S6-04 ir 2014-06-20 raštu Nr. S6-18 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl, Tarybos vertinimu, skubotų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (toliau – Įstatymo) 5 straipsnio pakeitimo procedūrų. Šiais raštais Taryba išreiškė susirūpinimą dėl to, kad visuomeninis transliuotojas gali būti priverstas pirkti paslaugą iš teikėjo – akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC), veikiančio monopolistinėmis ir nekonkurencinėmis sąlygomis.
2014 m. liepos 9 d. Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetas pritarė naujai Įstatymo 5 straipsnio redakcijai. Priėmus šią Įstatymo pataisą, LRT programas elektroninių ryšių tinklais perduoti galės tik strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti įmonė – LRTC, o atsiskaitymo už paslaugą tvarka būtų sukurta vėliau.
Taryba teigiamai vertina siekį televizijos programų siuntimui taikyti nacionalinės svarbos statusą, tačiau ir toliau yra įsitikinusi, kad šį klausimą sprendžiant skubotai ir neaptarus visų aplinkybių, gali būti sutrikdyta LRT veikla. Tai nederėtų su Lietuvos nacionaliniu saugumu ir Seimo pareiga užtikrinti teisines sąlygas visuomeniniam transliuotojui vykdyti savo funkcijas.
Dar kartą atkreipiame dėmesį į argumentus, į kuriuos, mūsų nuomone, nėra atsižvelgiama rengiant Įstatymo 5 straipsnio pakeitimus:
1. Įstatymu nustatant, kad vienintelė LRT programų transliavimo paslaugas teikianti įmonė yra LRTC, panaikinama galimybė rinktis paslaugos teikėją iš keleto. Rinkimasis iš konkuruojančių teikėjų užtikrina galimybę įsigyti kokybiškiausią paslaugą už ekonomiškiausią kainą. Šiuo atveju LRT tokios galimybės netektų, todėl privalėtų paslaugą pirkti iš monopolisto, kainą nustatančio savo nuožiūra. Manome, kad keičiant Įstatymo 5 straipsnį, turi būti žinoma, kaip ši paslauga bus finansuojama. Kol kas finansavimo šaltinio klausimas atidedamas ateičiai, nurodant, kad „šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija". Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, LRT programų siuntimas apmokamas iš valstybės biudžeto per LRT sąskaitą. LRT biudžeto formavimas yra aptartas LRT įstatymo 15 straipsnyje. Jeigu LRTC teikiamą paslaugą numatoma kompensuoti iš kitų šaltinių, tai turi būti įtvirtinta teisės aktuose. Dabar sukuriami pagrindai LRTC vadovautis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir reikalauti, kad paslaugos būtų apmokėtos iš LRT biudžeto. Vadovaudamiesi išdėstytais argumentais, nepritariame nuostatai įpareigoti LRT pirkti paslaugą iš monopolisto, prieš tai nenurodžius teikiamų paslaugų apmokėjimo šaltinio.
2. Kelia abejonių LRTC modernumas ir inovatyvumas. Turime pagrindo manyti, kad ši bendrovė nesugeba savo veiklą organizuoti efektyviai ir skaidriai, todėl neįtikina argumentai, kodėl LRT turėtų privalomai pirkti paslaugą būtent iš šios bendrovės.
3. Manoma, kad šiuo metu LRTC paslaugomis naudojasi apie 60 proc. namų ūkių (nėra galimybės tiksliai suskaičiuoti, kiek namų ūkių žiūri LRTC skleidžiamas programas nemokamais skaitmeninės antžeminės televizijos tinklais). Mažiausia trečdalis namų ūkių žiūri palydovinę, kabelinę arba internetinę televiziją, kurių programų skleidimas nėra susijęs su LRTC. LRTC taip pat neteikia paslaugos užsienyje gyvenantiems LRT žiūrovams. Mūsų nuomone, šis aspektas nebuvo įvertintas rengiant Įstatymo pataisą.
4. LRT valstybinė programų strategija numato, kad ateityje pirmenybė bus teikiama interaktyviajai (dvipusei) televizijai. Mūsų žiniomis, LRTC interaktyviosios TV paslaugos neteikia, tai gali tapti stabdžiu plėtojant LRT modernizavimo strategiją.
Mūsų nuomone, įstatyme nurodytas reikalavimas LRT pirkti programų siuntimo paslaugą iš vienos konkrečios bendrovės, sukurtų jai monopolines veikimo sąlygas, skatintų neskaidrią kainodarą, stabdytų naujų technologijų diegimo galimybes ir trikdytų LRT valstybinės programų strategijos įgyvendinimą.
Įstatymas neturėtų būti keičiamas, neatlikus išsamios LRTC veiklos efektyvumo ir skaidrumo analizės. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta, kad LRT privalo pirkti paslaugą iš LRTC, būtina iš anksto nustatyti finansavimo šaltinius ir tvarką, kaip bus atsiskaitoma už monopolinėmis sąlygomis teikiamą paslaugą.
Tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis
