Lietuvoje

2014.03.22 12:43

Nematomi priešai, tykantys šokolade, kečupe, šaldytuve ir net druskoje

Rasa Čergelienė, DELFI.lt2014.03.22 12:43

Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) vardas daugeliui vartotojų pažįstamas. Apie tokius organizmus maisto produktuose vartotojus perspėja etiketės. Galime rinktis: pigiau ir su GMO ar brangiau ir be jų. Vis dėlto daugelis nežinome, kad jau dabar dalį maisto produktų perkame, įsigydami, o vėliau į save įsileisdami dar didesnį, mažai ištirtą priešą.

Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) vardas daugeliui vartotojų pažįstamas. Apie tokius organizmus maisto produktuose vartotojus perspėja etiketės. Galime rinktis: pigiau ir su GMO ar brangiau ir be jų. Vis dėlto daugelis nežinome, kad jau dabar dalį maisto produktų perkame, įsigydami, o vėliau į save įsileisdami dar didesnį, mažai ištirtą priešą.

Tai – nanodalelės. Jos gali žudyti pelėsius, tačiau nepaliauti savo žudikiško žygio ir tada, kai pateks į žmogaus kraują. Jos gali pakerėti mus, kai žvelgsime į neva šviežią, gundančią šokolado plytelę, tačiau neaišku, kas nutiks, kai tokį šokoladą suvalgysime.

Lietuvoje ekspertų nėra

Nanodalelės – tai neprognozuojamų ar sunkiai prognozuojamų savybių dalelės, dėl kurių rizikos ir žymėjimo ginčijamasi Europos Parlamente, o Europos Komisijai nepavyksta suformuluoti visus tenkinančio apibrėžimo. Nepaisant to, kad Europos Sąjungos šalyse naujai įsigaliosiantis maisto žymėjimo reglamentas gamintojus įpareigos apie tikrą nustatytą nanodalelių koncentraciją pranešti dar šiemet. Toks reikalavimas įsigalios nuo gruodžio 13-osios.

Kiek šių dalelių gali būti maiste, reglamentuojama nebus. Ginčijamasi tik dėl to, kuri jų dalis maiste įpareigos apie jas pranešti.

Panašiai taip, kaip dabar apie jas nuo praėjusių metų privaloma pranešti ant kai kurių kūno kremų etikečių.

Ką tai reiškia Lietuvos vartotojui, gyvenančiam šalyje, kurioje šios srities mokslo bazės nėra? Ką tai reiškia žmogui, gyvenančiam šalyje, kurioje bent jau šiandien negali rasti žmogaus, kuris apie šias nanodaleles žinotų bent kiek daugiau nei iš masėms skirtos žiniasklaidos, beje, daugiausia irgi ne lietuvių kalba?

Apie nanodales ne ką galėjo pasakyti ir EP Aplinkos, maisto saugos ir visuomenės sveikatos komiteto narė europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Anot jos, prie nanodalelių žymėjimo klausimas dar bus svarstomas, galutinio atsakymo nėra.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai šios srities ekspertų patarė ieškoti Vokietijoje.Apie nanodaleles atsisakė kalbėti ir knygos apie maisto pramonės tamsiąją pusę „Kas mus žudo?“ autorius Vitalijus Balkus.

Lazdyno riešutas prieš Žemės rutulį

Toks įspūdis, kad pagelbėti Lietuvos vartotojui kol kas tegali ES valdžios struktūrose tebeveikianti sveiko proto dalis ir vis dar neprarasta žmogiško atsargumo praktika. Šia praktika paremta logika paprasta: geriau vengti valgyti to, kas per ilgus metus neišbandyta, geriau neimti į burną dalykų, kurie neištirti arba kurių nevalgė seneliai ir tėvai. Nebent tai būtų naujovė, už kurios gerumą ir naudą pasisakė solidi mokslininkų bendruomenė.

Deja, nanodalelės, regis, yra tai, kas mokslo dar kaip reikiant neištirta. Pernelyg sunku įvertinti daleles, kurių negali aptikti net stipriausiu mikroskopu. Graikiškas žodis „nano“, reiškiantis nykštuką, labai jau simbolinis. Ne lengviau įsivaizduoti ir nanometrą (nm), lygų 0,000000001 metro. Toks ar šimtąsyk didesnis yra bent vienas dalelės, vadintinos nanodalele, matmuo.

Šiuo metu ES galiojančiose maisto ženklinimo taisyklėse dirbtinai sukurta nanomedžiaga apibrėžiama kaip sąmoningai gaminama medžiaga, kurios vienas ar daugiau matmenų ne didesnis kaip 100 nm.

Kovo 14-osios Europos Parlamento pranešime spaudai teigiama, kad nanodalelės – tai mikroskopinio dydžio dalelės, kurių matmenys paprastai nesiekia 100 nanometrų (nm). Europos Sąjungos pilietis kviečiamas pasitelkti vaizduotę: jei nanodalelė būtų kaip futbolo kamuolys, spurga prilygtų Jungtinei Karalystei.

Vokietijoje gyvenantis nuo 1984 metų cheminės analizės srityje dirbantis lietuvių kilmės mokslų daktaras Richardas Palavinskas mūsų vaizduotei pateikia dar vieną palyginimą: vienos nanodalelės dydis, palyginti su vienu metru, yra toks, kaip lazdyno riešuto, palyginti su Žemės rutuliu.

Plombyras be riebalų

Europos Parlamento pranešime minimi ir laboratorijose ragaujami, tačiau jau dabar ant mūsų stalo pretenduojantys produktai: plombyras be riebalų, tačiau toks pat skanus kaip ir riebalinis, kepimo aliejus su vitaminu C arba duona su žuvų taukais, tačiau be žuvies kvapo.

Pagal ES taisykles, jei produkto sudėtyje yra dirbtinai sukurtų nanomedžiagų, jos turi būti aiškiai nurodomos etiketėje. Komisija pasiūlė naują šių medžiagų apibrėžimą, tačiau europarlamentarai jam nepritarė.

Europos Komisija pasiūlė patikslinti šią apibrėžtį: nanomedžiaga laikoma medžiaga, kurioje nanodalelės (1–100 nm) sudaro bent 50 proc. visų jos dalelių. Europarlamentarų nuomone, šis apibrėžimas yra per siauras. Jį taikant nebūtų ženklinami šiuo metu rinkoje esantys maisto priedai, galimai turintys nanodalelių. Be to, Europos maisto saugos tarnyba rekomendavo taikyti mažesnį nanodalelių skaičiaus slenkstį – 10 proc. Dėl to europarlamentarai paragino Komisiją pateikti naują nanomedžiagų apibrėžtį, kuri atsižvelgtų į Parlamento poziciją.

Nepaisant sunkiai įsivaizduojamo mažumo, tokias daleles pagaminti nėra labai sunku: užtenka jas ilgai smulkinti – malti ar trinti. Tai padaryti pavykdavo jau prieš keletą šimtmečių, gaminant spalvotus bažnyčių stiklus.

Stikliams pavyko išnaudoti vieną svarbią kai kurių medžiagų savybę: susmulkinus iki nanodalelių, tokios medžiagos savybės visiškai pasikeičia. Pavyzdžiui, nanodalelių pavidalo varis yra skaidrus, silicis iš puslaidininkio tampa laidininku. Titano ir silicio dioksidai nanodalelėse tirpsta vandenyje, reaguoja su medžiagomis, kurioms šie įprasto pavidalo dioksidai yra neutralūs.

0

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius