Vienas svarbiausių Žolinės akcentų yra bendruomeniškumas. Tuo įsitikinęs etnologas Libertas Klimka. Jo manymu, tai buvo ir viena priežasčių, kodėl ši šventė paskelbta valstybine.
Vienas svarbiausių Žolinės akcentų yra bendruomeniškumas. Tuo įsitikinęs etnologas Libertas Klimka. Jo manymu, tai buvo ir viena priežasčių, kodėl ši šventė paskelbta valstybine.
Giminių susitikimo diena
Trečiadienį visi džiaugsis laisvadieniu: vieni važiuos pas gimines, kiti – į atlaidus, treti Žolinę švęs mieste. Bėgant metams keičiasi ne tik gyvenimas, kartu su juo – ir žmonės, tradicijos, papročiai: vieni išnyksta, kiti atsiranda. Bet, kaip sako L. Klimka, svarbu, kad papročiai atliepia gyvenseną. „Žmogus papročiais ir apeigomis įprasmina savo darbus“, – teigė etnologas.
Žolinė – derliaus šventė. Lietuvoje įvedus krikščionybę Žolinės šventė buvo sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.
„Visų pirma, tai bažnytinė šventė. Bet ji sutampa ir su tuo, kas gyvenime buvo svarbu valstiečiui. Jau nupjautas vasarojus, galima matyti, kaip bus pasitinkama žiema, – alkana, varginga – ar visko užteks“, – pasakojo profesorius.
Jo nuomone, šioje šventėje labai svarbus bendruomeniškumo jausmas. Etnolo teigimu, po šv. Mišių bažnyčioje Lietuvos kaime susitikdavo giminės. Ar pas kurį kaimyną, kuris arčiau gyveno, ar tiesiog gamtos prieglobstyje, jei gražus oras, visi susėsdavo, atsinešdavo vaišių ir pasakodavosi, kaip praėjo vasara, kaip derlius užderėjo, kokios bėdos ištiko, gal kam nors reikia pagalbos ir pan.
„Manau, kad bendruomeniškumas yra viena tų priežasčių, dėl kurių ši šventė buvo paskelbta valstybine. Joje yra bendruomeniškumo dvasia. Tai, ko mums dabartiniame gyvenime gerokai trūksta“, – sakė pašnekovas.
Puokštės iš javų ir daržovių
L. Klimkos manymu, norintys susipažinti su senosiomis tradicijomis turėtų nuvažiuoti į kokį nors bažnytkaimį. Ten, pasak jo, dar pamatytumėte, kad moterėlės, kartais ir vyrai į bažnyčią ateina su puokštėmis.
„Ta puokštė labai simboliška. Joje sudėta viskas, ką žmogus augina“, – sakė etnologas. Seniau, jei į bažnyčią eidavo ūkininkas su šeima, puokštė būdavo padaryta iš visų javų varpų, darželio ir lauko gėlių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles.
Žemaičiai, etnologo pasakojimu, į puokštę įdėdavo ir piktadagį. Pašventinus puokštę jį išimdavo ir pasodindavo atgal į dirvą, bet šaknimis į viršų. Buvo manoma, kad taip visos piktžolės, ypač usnys, iš dirvos išnyks.
„Šiame paprotyje yra senosios mitologijos atšvaitų. Nes usnys yra velnio augalas, o velnias senojoje Baltų religijoje buvo požemio valdovas. Taigi šis paprotys reiškia, kad jam grąžinami jo augalai“, – žiniomis dalijosi profesorius.
Dzūkijoje Žolinė vadinama Kopūstine. Ten bažnyčioje šventinamos ir daržovės. Į puokštes dzūkės įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą.
Apsaugo nuo bėdų, ligų
Bažnyčiose pašventintas puokštes žmonės parsinešdavo namo ir laikydavo garbingoje vietoje, greta šventųjų paveikslų. Etnologas L. Klimka sakė, kad varpų grūdai būdavo iškuliami ir suberiami į sėklą. Taip būdavo pašventinama būsimų metų sėkla. O sudžiūvusios žolelės laikomos, kad, jei ištiktų kokia bėda, būtų galima apsisaugoti jas smilkant.
„Pavyzdžiui, anksčiau žmonės labai bijodavo, kad žaibas gali trenkti į namus. Taigi jei priartėdavo grėsmingas audros debesis, namai būdavo pasmilkomi. Arba jei kokia liga įsisukdavo į namus ar gyvuliai susirgdavo, taip pat būdavo smilkomos tos žolelės“, – pasakojo L. Klimka ir pridūrė, kad kai kur Lietuvoje – Žemaitijoje, Dzūkijoje – tų žolelių įdėdavo ir į mirusiojo pagalvėlę.
Žolinė yra derliaus šventė, todėl nenuostabu, kad puokštės daromos iš javų varpų. Pašnekovo teigimu, į puokštes dedamos gėlės sietinos su krikščioniškąja tradicija. Legenda pasakoja, kad mirusi švč. Mergelė Marija buvo paimta į Dangų, o jos karste žmonės rado gėlių.
Pasak mitologų, Marijos kultas Lietuvoje taip paplito, nes senojoje Baltų religijoje buvo Žemės deivės kultas – garbinama deivė Žemyna. „Nors švč. Mergelės Marijos adoraciją mums atnešė kryžiuočiai, ji labai gerai prigijo. Juk sakoma, kad Lietuva – Marijos žemė. Todėl, kad ji pakeitė senosios pasaulėjautos dalykus. Žemė yra pragyvenimo šaltinis ir maitintoja. Jos sureikšminimas arba sakralizavimas labai būdingas žemdirbių tautoms“, – sakė pašnekovas.
Svarbiausia – atlaidai
Kaime Zarasų rajone šiuo metu atostogaujantis profesorius L.Klimka Žolinę greičiausiai švęs Zarasuose. Jo teigimu, ten po bažnytinių apeigų miesto aikštėje vyksta labai graži folkloro šventė. „Jau esu ten buvęs. Tikrai gražiai primenamos tos senosios tradicijos. Zarasų krašte apskritai gražiai puoselėjamas folkloras. Tai ir sutartinių kraštas, mūsų etninės kultūros pasididžiavimas, išskirtinumas“, – apibūdino etnologas.
Anksčiau, kai daug keliaudavo po Lietuvą, jam teko daug kur lankytis. Per Žolinę profesorius yra buvęs ir Rumšiškėse. „Ten taip pat gražiai Žolinė medinėje bažnytėlėje švenčiama. Čia galbūt daugiau teatralizuotos šventės elementų, bet gražu, kai vilki tautiniais drabužiais, moterys bažnytėlėje su puokštelėmis susirenka, akys raibsta nuo spalvų“, – maloniomis akimirkomis dalijosi pašnekovas.
Per Žolinę daugelyje parapijų vyksta atlaidai. Kaip sakė profesorius L. Klimka, labiausiai jį už širdies griebia tai matant kokioje nors nedidelėje kaimo bažnytėlėje: „Būna labai jauku.“
