captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kokios ydos pakanka atsisakyti, kad taptum šventuoju

„Jeigu žmogus per gyvenimą išsiugdo nors vieną dorybę ir atsisako vienos ydos – jis ne tik tobulas. Jis tampa šventuoju“, – interviu DELFI teigė kunigas Valerijus Rudzinskas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Jeigu žmogus per gyvenimą išsiugdo nors vieną dorybę ir atsisako vienos ydos – jis ne tik tobulas. Jis tampa šventuoju“, – interviu DELFI teigė kunigas Valerijus Rudzinskas.

Tačiau, kaip priminė dvasininkas, vesdami kitus į tobulumą, mes turime būti išmintingi, nes „aplink vieną šventąjį – dešimt kankinių: žmogus kažką sužino, savo akyse tarsi pašventėja, o kitiems aplinkui pasidaro liūdna“.

„Taigi ėjimas į tobulumą pirmiausia yra pakantumas, pagarba kito gyvenimui, kito mąstymui ir nebūtinai jis turi būti toks, kaip mums atrodo. Tai ir yra tobulumo siekimas“, – įsitikinęs Pilnų namų bendruomenės, kurioje gyvena nuo priklausomybių kenčiantys žmonės, įkūrėjas.

– Bus daug laisvų dienų ir didžiulės konkurencijos, darbų įsukti žmonės sutrinka: kaip reikės pasilikti su savimi?

– Kitą kartą žmogus bijo susitikti su savimi pačiu. Susitikus galima pamatyti, kad gal kai kur reikia pasišluoti, kai kur pasitvarkyti. Vienam gal sielą reikia paremontuoti, kitam – kūną, tačiau kasdieniai reikalai tai nustumia į antrą planą.

Skubėjimas tarsi atleidžia nuo pareigos savimi rūpintis, tačiau pati pareiga niekur nedingsta.

– Ką manote apie gyvenimo pakaitalus? Pavyzdžiui, stiprių išgyvenimų galime patirti žiūrėdami filmus – tarsi įgyjame patirties, o kartu niekuo nerizikuojame. Gyvename kartu, bet nesituokiame, nes baisu suklysti ir t. t.

– Žmogus yra toks, kokį išugdė Bažnyčia, visuomenė, tie, kurių pašaukimas ugdyti. Matome tokį rezultatą. Todėl turėtume ne durti pirštu, kad tas ar anas vienaip ar kitaip daro, bet pirmiausia atsigręžti į save: ką aš darau.

Ir dar vienas momentas: labai lengva iš šalies daryti pastebėjimus, bet mes nė vienas negyvenome to, kurį kritikuojame, kailyje. Ir jeigu jo vietoje atsidurtume, vargu ar padarytume ką nors geriau.

Bažnyčios tėvų ir krikščioniškų dvasinių mokyklų išmintis sako, kad šitoje vietoje turėtume turėti pakantumo, į įvairias situacijas žiūrėti per išminties ir gailestingumo prizmę, pirmiausia sau užduodami klausimą, ką patys atlikome arba ko nepadarėme.

– Kartais atrodo, kad Bažnyčia jau tokia gailestinga, kad beveik viskas pateisinama ir atleidžiama.

– Bažnyčia turi savo principus. Tačiau pridurčiau, kad šiais laikais žmonės tapo tiek sužeisti, tiek savyje besidraskantys, besiblaškantys ir nerandantys vietos, kad Bažnyčia turėtų būti dar dvigubai gailestingesnė ir malonesnė tiems žmonėms, atspindėdama Dievo gailestingumą.

Čia vėl reikėtų pakartoti mintį, kad Dievas žmogų myli tokį, koks jis yra. Nepaisant nuodėmių, nežinojimo, netobulumo, ribotumo, net ir netikėjimo, nuodėmės.

Nepaisydamas nieko Jis visus vienodai myli, nori jų širdyse apsigyventi ir tikrai tose širdyse gyvena.

– Tuo tarpu mes ne tik patys sau didelius uždavinius keliame, bet ir iš išorės patiriame stiprų spaudimą būti tobuli. Visur mūsų reikia tik tobulų. Ką apie tai pasakytumėte?

– Pasak Biblijos, tobulumui nėra ribų. Tačiau, vadovaujantis šventųjų tėvų mintimi, tikrai neverta vienas kitam labai aukštas karteles kiloti.

Be abejo, turime padėti vienas kitam tobulėt. Tačiau, jeigu žmogus savo gyvenime įgyja ar išugdo nors vieną dorybę ir atsisako vienos ydos – jis ne tik tobulas. Jis tampa šventuoju.

Kiekvienas žino, kaip sudėtinga ko nors atsisakyti. Tačiau žengdamas po mažą žingsnelį, žmogus sparčiai eina tobulumo keliu. Ir šitoje vietoje, vesdami kitus į tobulumą, mes turime būti išmintingi, nes, kaip sakoma, aplink vieną šventąjį – dešimt kankinių.

Žmogus kažką sužino, savo akyse tarsi pašventėja, o kitiems aplinkui pasidaro liūdna. Taigi ėjimas į tobulumą pirmiausia yra pakantumas, pagarba kito gyvenimui, kito mąstymui, ir nebūtinai jis turi būti toks, kaip mums atrodo. Čia ir yra tobulumo siekimas.

– Viena vertus, vengiame kančios, kita vertus, vis daugiau žmonių pripažįsta, kad taip atriboja save nuo tikro gyvenimo.

– Taip, tai neišvengiama. Krikščionys apskritai kančioje mato didžiulę prasmę, nes ji žmogų pašventina. Galime ją neigti, galime ignoruoti, tačiau tik kančioje subręsta asmenybė, subręsta šventumas. Galų gale, nuo tos kančios nė vienas nėra išlaisvintas.

Kristaus žodžiai sekėjams labai paprasti: „Imkite kryžių ir sekite manimi“. O tas kryžius ir yra gyvenimo sunkumai realybėje, kurioje esame.

Naujojo Testamento mintis – kad žmogus nuo kentėjimo niekada nebus išlaisvintas, iki pasaulio perkeitimo. Tai natūralu.

Ir jei mes esame tikintys, kančia ne sužlugdo, o pakylėja, daugeliui suteikia sparnus, pagimdo šventuosius. Tačiau jeigu tikėjimo neturime, tie dalykai mus labai labai pribloškia ir ne visi susitvarko.

– Pilnų namų bendruomenėje, kurią įkūrėte Panaros kaime, Varėnos rajone, namus atranda žmonės, praradę ne tik darbus, šeimas, bet dažnai ir save. Nėra karo, bado, tačiau kodėl vyksta tokie dalykai?

– Pirmiausia – meilės trūksta. Galbūt per skubėjimus, įsipareigojimus žmonėms nėra kada vienas kitam jos parodyti. Dalį žmonių tai pastūmėja į priklausomybes, savižudybes. Susidaro užburtas ratas.

Todėl mes turime pradėti ir Visuotinė Bažnyčia jau pradėjo naująją evangelizaciją, paremtą labai asmeniniu, labai individualiu priėjimu prie kiekvieno žmogaus.

Ne tik kunigai, bet ir visi tikintieji turėtų siekti to individualaus priėjimo prie kito ir Dievo meilės parodymo, nes Jis veikia ne tik betarpiškai, bet ir per žmones.

Jei vienas kitam atspindėsime Dievo paveikslą, bus daug lengviau žmogui susitvarkyti su savo problemomis.

– Dabar kaip niekad daug vienišų žmonių – ką jiems pasakytumėte?

– Pirmiausia žmogus turi atminti, kad Dievas jį myli – tokį, koks jis yra, kur yra, kas yra. Kad ir koks būtų, kiekvienas žmogus jam – mylimiausias.

Kai trūksta aplinkinių meilės, tada, ačiū Dievui, jei pats žmogus turi ką savo žemiškoje erdvėje mylėti: šunelį, katinėlį, kitą sutvėrimą, galų gale – gėlę ant palangės.

Tokie maži dalykėliai, atrodo, smulkmenos, bet žmogaus širdį sušildo. Vienatvėje, kitą kartą – nusiminime jie sustiprina ir paguodžia.

– Iš kur gauti džiaugsmo?

– Džiaugsmas kyla iš širdies grynumo, širdies ramumo, vidinio pasaulio darnumo.

Šeimos metams iš Evangelijos paimtas raginimas džiaugtis Viešpatyje. Taigi džiaugsmo priežastis ir šaltinis – Dievas.

Tačiau, kaip minėjau, Dievą atspindi ir žmonės. Tą džiaugsmą vieni kitiems turime dovanoti, kad ir mažomis smulkmenomis, geru žodžiu, gėlyte ar nupirktu saldainiu. Džiaugsmas turi būti išreikštas – kad ir šypsena.

– Kai suserga kūnas, kyla temperatūra. O kai siela – dingsta džiaugsmas?

– Taip. Galbūt žmogaus širdis sužeista ar trūksta aplinkinių meilės, nesusiklostė gyvenimas. Šituos dalykus mes turime kaip galėdami gydyti. Kai stengiesi, ir pavyksta.

– Kokios bus Jūsų šventės?

– Darbingos. Taip pat – labai malonūs šilti susitikimai ir pabuvimai su savo gražia šeimyna, bendruomene, žmonėmis.

Vakare į Kūčių nakties Mišias atvažiuos daug artimų žmonių, kurie mums padeda kurtis, plėstis, susirenka mūsų draugų iš visos Lietuvos. Taigi, laukia tarpusavio draugystės šventė ir šiltas susitikimas.

– Kiek dabar žmonių gyvena Pilnų namų bendruomenėje?

– Reabilitacijos grupėje 15–20 žmonių: jaunuoliai priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų. Kadangi esame besikuriantis vienuolynas, turime kelis brolius vienuolius.

Taip pat savo šeimai priskiriame žmones, kurie dirba reabilitacijos programoje – psichologė, socialinės darbuotojos, projektų vadovė. Turime vaistažolių ūkį, tai esame įdarbinę ir žmonių iš kaimo.

– Laukdami svečių patys ruošite maistą ar susipirksite iš parduotuvės?

– Kūčiukų tai eisim į parduotuvę, tačiau visa kita stengiamės kiek galime pasidaryti patys. Išradingai ir skaniai.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close