Ar reikia skelbti oficialią liustracijos pabaigą, ar ji mirs natūralia mirtimi? Šį procesą į gyvenimą paleidę politikai atsakymo dar tik ketina ieškoti, o su liustracija tiesiogiai susiję ekspertai įsitikinę, kad jau atėjo laikas dėti finalinį tašką.
Ar reikia skelbti oficialią liustracijos pabaigą, ar ji mirs natūralia mirtimi? Šį procesą į gyvenimą paleidę politikai atsakymo dar tik ketina ieškoti, o su liustracija tiesiogiai susiję ekspertai įsitikinę, kad jau atėjo laikas dėti finalinį tašką, rašo „Lietuvos žinios“.
Penkerius metus Liustracijos komisijai vadovaujantis viliasi, kad prieš metus įvykusi Seimo kadencijų kaita paspartins daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje trunkančio proceso pabaigą. Tačiau per pastaruosius 12 mėnesių parlamentas liustracijos klausimams laiko nerado. Ekspertai įtaria, kad valdžiai tokia neįpareigojanti situacija patogi.
„Dėl liustracijos nuospaudų neatsiranda, o kai jų nėra, tai ir neskauda“, – padėtį vaizdingai apibūdino A. Urmonas. Ir anksčiau jis ne kartą ragino valdžią liustracijos procesą užbaigti „riebiu istoriniu tašku“. Tokios pat nuomonės laikosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovė Birutė Burauskaitė.
Raginimai be rezultatų
Anot A. Urmono, Liustracijos komisija, kuriai pavesta vertinti duomenis apie slaptą asmenų bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, veikia „budėjimo režimu“. „Niekam netrukdome, patalpų mums nereikia, o ir pinigų mums niekas nemoka“, – LŽ sakė pašnekovas. Jo nuomone, liustracijos proceso pabaigą Seimas privalo paskelbti oficialiai, nes, „kol įstatymas galioja, veiksmas turi vykti“.
Tačiau šiemet komisija išnagrinėjo vos tris nereikšmingas bylas. „Nežinau, kiek dar taip tyvuliuosime. Atvirai sakant, net užmirštu, kad esu Liustracijos komisijos pirmininkas“, – prisipažino A. Urmonas. Raginti valdžią imtis priemonių komisijos pirmininkas daugiau neketina. Jis teigia nenorintis būti įkyrus, nes ankstesni pareiškimai jokių rezultatų nedavė.
A. Urmonas ne kartą yra pareiškęs kritišką požiūrį į liustraciją. Jo nuomone, „neįgalus“ įstatymas, strategijos ir taktikos stoka, teisinė aklavietė reikiamo statuso neturinčią komisiją vertė liustraciją tik imituoti. Komisijos pirmininko teigimu, liustracija savo funkcijų neįvykdė. Liustruoti buvo tik tie asmenys, kurie jokios įtakos visuomeniniams procesams nedarė. Anot A. Urmono, daugelio tų, kurie nebuvo pripažinti bendradarbiavę su slaptosiomis tarnybomis, bylos buvo išvežtos, Lietuvoje liko tik „aguonos grūdeliai“. Todėl teismai tokio bendradarbiavimo daugeliu atvejų nepripažino.
Selektyvumas – blogas dalykas
LGGRTC vadovė B. Burauskaitė įsitikinusi, jog „pagal normalią įvykių eigą“ Seimas turėtų priimti dokumentą, pavyzdžiui, rezoliuciją, ir paskelbti, kad liustracijos procesas šalyje stabdomas ir komisija nustoja veikusi. „Manau, kad toks parlamento veiksmas būtų prasmingas. Nes vieno ar kito asmens bendradarbiavimo su KGB pagrindimas, kaip yra dabar, - beprasmis. Selektyvumas šioje srityje yra blogas dalykas“, – LŽ sakė ji.
B. Burauskaitė pabrėžė, kad Liustracijos komisija tikrai nebeturi tos reikšmės, kokią turėjo anksčiau. Anot jos, jei norime žinoti, ką Lietuvoje veikė KGB, būtina paviešinti visus svarbiausius su ta veikla susijusius dokumentus. „Pagrindinis dalykas – kaip ta veikla buvo įsiskverbusi ir skverbėsi į įvairias žmogaus gyvenimo sritis, kaip jis buvo tampomas, traukiamas, šantažuojamas, stebimas. Nors praėjo daug metų, manau, kad visuomenei naudinga žinoti, ką KGB darė su jos nariais“, – tvirtino B. Burauskaitė.
Jos teigimu, Liustracijos komisijos veikla neprasminga ir dėl to, kad net ir surinkus visus dokumentus pagal dabartinę teismų praktiką įrodyti slaptą asmens bendradarbiavimą su KGB beveik neįmanoma. „Jei mūsų Liustracijos įstatymas būtų leidęs sukurti teisiškai kompetentingų ekspertų grupę, kuri būtų susipažinusi su agentūrinių bylų specifika, likusiais dokumentais, būtų galėjusi konsultuotis su istorikais, dirbančiais šioje srityje, požiūris būtų buvęs kitoks“, – sakė B. Burauskaitė.
Įstatymas finalo nenumato
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas „darbietis“ Artūras Paulauskas neslėpė neturintis nuomonės, ką reikėtų daryti su liustracijos procesu. „Iš niekur jokių iniciatyvų šiais klausimais nesame sulaukę“, – LŽ tikino politikas. Pasak jo, „jei dar atsiranda kokių nors bylų“, Liustracijos komisija gali dirbti. A. Paulausko teigimu, jeigu bus reikalas, NSGK prie liustracijos grįš „tikrai ne anksčiau kaip 2014 metų pradžioje“.
Klausimas dėl liustracijos pabaigos nustebino ir kitą NSGK narį konservatorių Arvydą Anušauską. „O koks čia gali būti finalas? Įstatymas nenumato jokių finalų“, – LŽ sakė jis. Esą todėl, nors Liustracijos komisija savo darbą iš tiesų yra baigusi, pats procesas formaliai tęsiasi.
„Net išvežus tūkstančius bylų į Maskvą, manau, per drąsu būtų sakyti, kad neatsiras kokių nors naujų dokumentų. Šiaip ar taip, yra daug paslėptos informacijos, ir naikinti įstatymą dabar nėra pagrindo“, - pažymėjo A. Anušauskas.
Nėra archyvų
Remiantis išlikusia KGB dokumentine medžiaga daroma prielaida, kad 1940–1991 metais su LTSR KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų. Turimais duomenimis, iki 1990-ųjų balandžio 11 dienos buvo sunaikintos 36 237 agentų asmens ir darbo bylos, iš krašto teritorijos išvežtos 8539 tokios bylos. Išlikusios operatyvinės įskaitos bylos sudaro tik 0,62 proc. viso išlikusio KGB archyvo.
Be to, išlikusiose bylose labai daug defektų (išplėšti lapai, išpjaustytos agentų pavardės). Istorikų nuomone, 1987–1989 metais Lietuvoje slapta bendradarbiauti su KGB galėjo apie 5 tūkst. asmenų. 2000-aisiais paskelbus savanoriško prisipažinimo apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis terminą, tai padarė 1589 asmenys.
Liustracijos komisija per savo veiklą yra išnagrinėjusi daugiau kaip pusę tūkstančio bylų.
