„Kauno Arkos bendruomenės“ vadovė Rūta Lašaitė LRT.lt pasakojo, kad organizacijos tikslas – padėti žmonėms su intelekto negalia ne tik gauti pagalbą, bet ir tapti aktyviais savo gyvenimo kūrėjais. Ji pastebi, kad nors visuomenė keičiasi, integracijos galimybių dar trūksta. Bendruomenė pasidalijo savo kasdienybės džiaugsmais bei sunkumais, taip pat atskleidė, kokią svajonę siekia įgyvendinti.
Kauno „Arkos“ bendruomenės dienos centre sutiktas Marijus pasakojo čia besilankantis jau apie 15 metų. Jis yra vienas iš vadinamųjų bičiulių – taip bendruomenėje vadinami žmonės su intelekto negalia.
„Aš šoku, esu šokėjas Kameriniame teatre. <...> Vakar buvo mano gimtadienis“, – šypsojosi Marijus, pridūręs, kad šia proga iškepė bananų pyragą.
Su Kauno „Arkos“ bendruomene LRT.lt susipažino dar sausį. Kitas pašnekovas, Jokūbas, pasakojo padedantis atlikti kasdienius darbus, pavyzdžiui, žiemą nukasdavo sniegą.
„Turime vieną savanorę iš Turkijos, kartą per savaitę ji veda pamoką, patinka mokytis užsienio kalbų. Turiu daug pomėgių, nė neišvardysiu visų, bet vienas iš pomėgių – turkų kalba. Kažkada kurdavau eilėraščius, taip pat dainavimas, šokiai“, – dalijosi jis. Paklaustas, ar tiesa, kad turkų kalba labai sudėtinga, jis šypteli iš pradžių ir pats taip manęs, bet pradėjęs mokytis suprato, kad viskas įmanoma.
Dalis bičiulių gyvena „Arkos“ gyvenimo namuose, o kiti į dienos centrą ir socialines dirbtuves atvyksta dienos metu. Čia jie lipdo puodelius, gamina žvakes, muiliukus.
LRT.lt kalbintas Renatas dalijosi kartą dalyvavęs televizijos laidoje ir norėtų dar kartą ten grįžti. Rankose laikydamas neseniai nulipdytą puodelį vyras paaiškino, kad gaminį glazūruoja, o vėliau dės į specialią krosnį. Puodelis, sakė jis, bus mėlynas.
Daugiausiai rankų darbo gaminių parduodama švenčių metu, tačiau socialinės dirbtuvės nariai turi svajonę – rasti verslo partnerius, kurie užsakytų didesnį kiekį keramikos gaminių. Tai, paaiškino bendruomenė, svarbu ne tik dėl pajamų, bet ir dėl prasmingo kasdienio įsitraukimo, galimybės jaustis reikalingiems ir matyti savo darbo rezultatą realioje aplinkoje.
Savo gyvenimo kūrėjai
Apie prieš 15 metų įsikūrusią bendruomenę LRT.lt pasakojo organizacijos vadovė Rūta Lašaitė. Pasak jos, „Arkos“ tikslas – padėti žmonėms ne tik gauti pagalbą, bet ir tapti aktyviais savo gyvenimo kūrėjais.
„Suaugusiems žmonėms su intelekto negalia padedame kurti orų gyvenimą. Padedame įsiveiklinti, įsigalinti ir patiems prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. <...> Svarbu, kad tai yra jų pačių namai, kuriais jie, su asistentų pagalba, rūpinasi. Norime, kad žmonės būtų ne tik globojami, bet ir patys taptų aktyviais savo gyvenimo dalyviais, todėl namuose jie pasiskirsto atsakomybes. Kiekvienas suaugęs žmogus nori turėti savo erdvę, žmogus su intelekto negalia – lygiai taip pat“, – pabrėžė pašnekovė.
Prieš dešimtmetį baigusi studijas ji išvyko į Prancūziją, kur kelerius metus dirbo vietos „Arkoje“. Grįžusį į Lietuvą ji pasuko į kitą sritį, tačiau sulaukusi netikėto siūlymo ėmėsi vadovauti Kauno „Arkos“ bendruomenei.
„Prancūzijoje buvau prieš 10 metų, tuo metu skirtumų buvo, bet per šį laiką Lietuva labai žengė į priekį ir dabar, manau, sprendžiame panašias problemas. Žinoma, Prancūzija didesnė ir turtingesnė, bet ten lygiai taip pat egzistuoja įtraukties klausimas. Gal mažoms organizacijoms mažoje šalyje savo balsą atrasti netgi lengviau“, – svarstė ji.
Šiuo metu Kauno „Arkos“ bendruomenė yra įkūrusi dienos užimtumo centrą, socialines dirbtuves bei dvejus gyvenimo namus. Vienuose jų šiuo metu gyvena dešimt, o kituose šeši bičiuliai.
Pastebi sistemines problemas: „Žmogus dažnai nusėda vienoje organizacijoje ir nelabai gali judėti toliau“
R. Lašaitė pastebi, kad nors visuomenė keičiasi, integracijos galimybių dar trūksta.
„Tai sisteminė problema, apie kurią norisi kalbėti. Kai kurie žmonės čia lankosi 15 metų, jau reikėtų judėti į priekį, tačiau Lietuvoje kol kas nėra galimybių. Nors jau turi įgūdžių ir galėtum persikelti į apsaugotą būstą, tai labai sudėtinga, todėl žmogus dažnai nusėda vienoje organizacijoje ir nelabai gali judėti toliau. Taip yra ir darbo rinkoje, nes dalis intelekto negalią turinčiųjų tikrai galėtų dirbti, bet situacija sudėtinga“, – svarstė ji.
Pasak jos, problema išlieka ir dėl riboto visuomenės kontakto su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią. Baimė, sako ji, dažnai kyla ne iš blogos valios, o iš nežinojimo. Stereotipai griūva kuriant santykį, – pastebėjo pašnekovė.
„Gyvenimo namuose pats eini ir į parduotuvę, pats eini pas gydytoją ar biblioteką, kavinę – tad atsiranda daugiau sąlyčio su visuomene taškų. Labai svarbu gyventi neizoliuotai. Labai svarbu ir santykis su kaimynais, mes turime labai gražių pavyzdžių – bendraujame, žmonės mus ir parduotuvėje atpažįsta. Štai kažkada gėlių parduotuvė padėjo šventei pasiruošti. Kaimynus kviečiame į atviro kiemo dieną, einame į darželį. Mažas formatas leidžia megzti ryšius“, – kalbėjo R. Lašaitė.
„Jiems labiau reikia ne kokio teisingo kontakto ar teisingų žodžių, o paprasto bendravimo“
R. Lašaitė pastebi, kad su intelekto negalią turinčiais žmonėmis dažnas linkęs kalbėti lyg su mažu vaiku, tačiau bendraujant nereikia specialių taisyklių – svarbiausia natūralumas: „Jiems labiau reikia ne kokio teisingo kontakto ar teisingų žodžių, o paprasto bendravimo.“
„Orumas ir prasideda ten, kur aš žvelgiu į tave ir paklausiu, ką tu manai, ar tu supratai. Lygiai taip, kaip to paklausčiau bet kurio kito žmogaus, taip paklausčiau ir žmogaus su intelekto negalia. Nereikia jokių mažybinių žodžių ar kažkaip paploninus, pakeitus balsą kalbėti lyg su vaiku, reikia paprastai bendrauti – kaip su kitu suaugusiuoju. Taip, žmogus gali turėti suvokimo, atminties sunkumų, bet jis tą ir pasakys. Reikia nebijoti kartais ir netyčia įžeisti ar ne taip pasakyti. Lygiavertiškumas tame ir prasideda – mes kartais galime leptelėti kokią nesąmonę ir tai nieko tokio. Šie žmonės labai prisitaiko, tai jeigu žiūrėsi į jį kaip į vaiką, jis taip ir elgsis, o jeigu santykį kursi kaip su suaugusiu, žiūrėk, ir atsiskleis visai kita pusė“, – pasakojo Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovė.
Anot jos, žmonės su intelekto negalia yra labai skirtingi – kaip ir visi kiti, todėl svarbu jų neidealizuoti, bet ir neapriboti negalios apibrėžimu.
Kasdienybę apsunkina biurokratizmas: „Reikia žemai nulenkti galvą prieš tėvus“
Paklausta, ar užtenka pagalbos šeimoms, auginančioms vaikus su intelekto negalia, R. Lašaitė sakė, kad tai dar vienas skaudulys. Jos teigimu, biurokratizmo čia labai daug, sunku susigaudyti net šioje srityje dirbantiems specialistams, ką bekalbėti apie šeimas, su negalia susidūrusias pirmąkart.
„Reikia žemai nulenkti galvą prieš tėvus. Jie dažnai lieka vieni sudėtingoje sistemoje, kurioje pagalbos reikia ieškoti patiems, o biurokratija išlieka rimtas iššūkis net ir patiems pagalbą teikiantiems specialistams.“
Vis dėlto, anot pašnekovės, Lietuva per pastaruosius dešimtmečius padarė didelę pažangą, o visuomenė tampa vis atviresnė. Anot jos, Kauno „Arkos“ bendruomenė kasdien tyliai, bet nuosekliai prisideda prie šio pokyčio – kurdama erdves, kuriose žmonės su intelekto negalia nėra „kitokie“, jie yra bendruomenės dalis, kūrėjai, kolegos ir kaimynai. Būtent tokie susitikimai keičia požiūrį – ne deklaracijomis, o tikru, žmogišku ryšiu.
