„Lietuva – lietuviams“ – plakatas, sukėlęs kivirčą Vilniaus gatvėje, kai Vilniaus universiteto docentas, kabėjusį ant viaduko, jį nutraukė. Pats docentas, aiškindamas, kodėl taip pasielgė, sako: „Laikau šį lozungą radikaliu ir ekstremistiniu, nes jame matau neapykantos kalbą ir tautinės nesantaikos kurstymą.“ Situaciją pakomentavo Klaipėdos universiteto istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, prieš dvejus metus „Sugiharos fondo diplomatai už gyvybę“ paskelbtas tolerancijos žmogumi Zigmas Vitkus.
– Šūkis „Lietuva – lietuviams“ ateina iš 19 a. pab.–20 a. pr. Ir pradžia yra, kai formavosi valstybė, kai lietuviai siekė savo valstybingumo. Bet po to per amžius jis kaip ir transformuojasi, nes ateina į Lietuvos tarpukarį, ateina per sovietmetį iki mūsų Nepriklausomybės pradžios, galų gale – iki mūsų laikų. Ir drįsčiau manyti, kad jis kito, jo prasmė, to šūkio kito. Ar aš klystu?
– Tikrai taip, kito. Jeigu paskaitytume 1905 metų „Varpą“, tai anoniminis autorius šitą šūkį jau vartoja ir būtent kalbėdamas apie lietuvių kalbos situaciją, ir santykį su lenkų bei rusų kalbomis viešojoje erdvėje. Ir jis rašo taip, pacituosiu: „Lietuva – lietuviams ir kas joje nori gyvent, misti ir daryti gešeftus, turi prisitaikyti prie vietinių sąlygų.“ Čia 1905 metai. Tuo metu, tai prieš 120 metų, jis reiškia tris dalykus: kad lietuviai turi galėti kalbėti savo kalba ir jaustis dėl to gerai, kad lietuvių kultūra yra vertinga ir lygiaverti kitoms kultūroms, ir suvereniteto siekį. Tai trys dalykai. Tarpukariu šitas šūkis išnirdavo kontekstuose, kalbant apie santykius su žydais ir vokiečiais. Būtent su žydais, kai lietuviai tvirtinosi ekonominiame gyvenime, su vokiečiais, kai tvirtinosi Klaipėdos krašte. O sovietmečiu žinome tai kaip pasipriešinimo rusifikacijai ir sovietizacijai simbolį.
– Bet mes ateiname į mūsų laikus, ir tai reiškia, kad dabar mes turim dar kitą prasmę, ar ne?
– Taip.
– O kokia dabar prasmė? Nes, mano supratimu, dabar šitas šūkis įgauna tokį, na, ne visai teigiamą atspalvį. Jame yra ir neigiamo krūvio, nes jame tarsi atsiranda etninio nacionalizmo, ksenofobijos apraiškų.
– Etninis nacionalizmas nėra lygus ksenofobijai, bet sutikčiau, kad šitas šūkis atsiranda radikaliuose ekstremistiniuose kontekstuose tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Čia galim prisimint Vokietijos kai kuriuos mitingus, kur jis skamba kaip „Vokietija – vokiečiams, užsieniečiai lauk“. Arba tuose mūsų vadinamuosiuose patriotiniuose mitinguose ir žygiuose, kai sklando, kad „žydai lauk“, irgi „Lietuva – lietuviams“ nuskamba. Tai tokiuose diskriminacijos kontekstuose, kur akcentuojamos vienos tautos dominuojančios primatos.
– Bet tas neigiamas kontekstas, jeigu kalbame apie lietuvius, atsiranda jau tarpukario Lietuvoje, kai jūs kalbate apie santykį su žydais ir vokiečiais Klaipėdos krašte.
– Tas vertinimas tarpukariu buvo įprastas, kad yra dominuojanti tauta ir visos kitos tautos, mažumos saugomos, gerbiamos, bet vis dėlto yra kaip svečiai. Tai tuo metu tai buvo norma. Sakyčiau, kad po Antrojo pasaulinio karo patirties, Holokausto ir kitų baisybių, kai tas principas gryninimo, kad „Lietuva – lietuviams“ ar „Vokietija – vokiečiams“ pasiekė radikalų mastą, daugybė nusikaltimų, daugybė nusikaltimų žmoniškumui, genocidų, ir šitas šūkis po Antrojo pasaulinio karo įgijo būtent tokią neigiamą konotaciją.
– Tai ta riba galėtų būti laikomas Antrasis pasaulinis karas ir, greičiausiai, vokiečių santykis su žydais, ar ne? Šita situacija labiausiai jį pavertė neigiamu?
– Manau, kad galima sakyti, jog Antrasis pasaulinis karas, nacių valdžia, kai apskritai mažumų apsaugos idėja buvo niekinama, kaip ir pačios mažumos, dominuojanti tauta buvo dominuojanti, o visos kitos turėjo būti arba įtrauktos, arba, kaip žydų atveju, sunaikintos. Tai po tokių patirčių pakito reikšmės, požiūris į šitą.
– Bet vėlgi mes kalbam apie tą šūkį „Lietuva – lietuviams“ ir čia pat kalbam apie Europos šalis. Vadinasi, iš tikrųjų tai nėra Lietuvos atradimas, tas šūkis ateina iš Europos, ta „X valstybė X tautai“? Jis ateina dar iš toliau, iš Europos išsivadavimo judėjimo?
– 19 a. viduryje, antroje pusėje, kai kuriasi tautos, judėjimai tautiniai, moderniosios tautos, klibinami imperijų pagrindai – iš to laiko.
– Gerai, o pasakykit, prašau, dabar Europoje irgi yra tas šūkis toks „X valstybė – X tautai“, jis tebeegzistuoja ir dabar. Ir vėlgi jis yra dažnai įdedamas tarsi šiek tiek su tokiu neigiamu kontekstu. Ar galima sakyti, kad daugiausia to neigiamumo šitam šūkiui suteikia būtent migracija? Prancūzijoje tas ryšku – Marine Le Pen judėjimas.
– Vokietija ir Prancūzija, man atrodo, čia yra tie geriausi pavyzdžiai, kai kalbame apie kažkokį pavojingą „kitą“ tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos atveju. Pas mus irgi, bet sakyčiau, kad šitas šūkis, jis toks marginalus, kaip ir tos radikalios grupelės Lietuvoje, atrodo, kad vis dar yra pakankamai marginalios.
– Gerai, kai žmogus pamato tokį šūkį „Lietuva – lietuviams“, kokia turėtų būti jo reakcija? Ar tas šūkis turėtų būti vis dėlto naudojamas ir bandoma kažkaip paaiškinti, ką jis reiškia, ar tiesiog jo nereikėtų iš viso naudoti, nes tai yra toks dirgiklis, kuris šiais laikais neturi tos teigiamos prasmės, kokia jis užgimė?
– Manyčiau, kad jis ir naudojamas kaip dirgiklis. Į jį galima įvairiai žiūrėti, kitiems jis yra neutralus ir kaip tik pozityvus, bet aš jį girdžiu kaip diskriminacinį, kad iškeliama viena tauta. Lietuva yra ne tik lietuviams, bet ir visiems žmonėms, kurie ją myli ir kurie ja rūpinasi.
– Naudodamasi proga, noriu paklausti, ar MAGA šūkis, prezidento Trumpo naudojamas „Make America Great Again“ – tai yra kažkas bendro su „Lietuva – lietuviams“ arba „X valstybė – X tautai“, čia yra ryšys tarp jų ar ne?
– Tam tikra prasme, nes tai yra „America first“, amerikiečiai „first“, iš tikrųjų tai aš – „first“. Tai yra vienos tautos interesų iškėlimas virš kitų. Jeigu įsivaizduotume pasaulį, kur nebūtų svarbūs visų valstybių interesai, o svarbus tik tavo, kokį mes pasaulį turėtume? Vieną kartą jau buvo tokia patirtis.
– Turbūt girdėjote, kad vėlgi lietuvių kalbos prievaizdas leido sau pasakyti, kad „čigonas“ ir „negras“ yra normalūs žodžiai ir jie tarsi visiškai vartotini. Tai ta pačia proga norėčiau ir Jūsų paklausti. Galbūt tas žodis ir vartotinas, nežinau, kaip Jūs sakysite, bet jeigu pati bendruomenė nori, kad į juos nebūtų kreipiamasi šitais žodžiais, kiek mes turime į tai atsižvelgti? Ir tada, ar tikrai vartotinas tas žodis? Nes tai, kas buvo anksčiau, kai jis buvo vartotinas, visuomenė irgi pasikeitė, ji šiek tiek kitaip pradėjo žiūrėti. Kiek čia į tai reikia atsižvelgti?
– Neabejotinai. Tai jeigu čia individualiam lygmeny gali pamąstyti, jeigu tau kitas žmogus sako, kad „būk geras, manęs taip nevadink“. Tai kokia tavo reakcija yra? Tai ar vadini, ar ne?
– Jeigu tu esi padorus žmogus, tai nevadini.
– Taip, nevadini. Žinoma, kad kiekvienas žodis turi tam tikrą istoriją ir tam tikrą krūvį. Šitie žodžiai tą krūvį turi. Kai kuriuose kontekstuose aš manau, kad jie yra legalūs. Pavyzdžiui, skaitydami Amerikos juodaodžių poeziją, kur jie tą „negro“ žodį vartoja dažname eilėraštyje kaip savivardį likimo vergvaldystės kontekste, išsivadavimo kontekste, kaip ir tas pats su „čigonas“. Bet mes ne apie poeziją šnekam, ne apie dainas.
– Taip, mes kalbam apie mūsų tarpusavio santykius ir kaip mes vieni į kitus kreipiamės.
– Taip, ir jeigu bendruomenė arba didelė jos dalis sako, kad norėtų būti vadinama romais, tai mes atsižvelgiame į tai.
