Vilniaus universiteto docentas Konstantinas Andrijauskas kovo 11-ąją nuo viaduko Vilniuje nuplėšė vėliavą su užrašu „Lietuva lietuviams“, nes yra įsitikinęs kad tai ekstremistinis šūkis. Policija jau pradėjo tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir kaltinimo kito žmogaus užpuolimu. Besipiktinantys poelgiu teigia, kad šūkis „Lietuva lietuviams“ yra patriotinis ir neturi nieko bendra su nacistinėmis idėjomis. Kiti mano, kad toks šūkis turi neigiamą konotaciją ir yra ekstremistinis.
Ar šūkis „Lietuva lietuviams“ yra ekstremistinis?
Idėjų istorikas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, konservatorius Dovydas Skarolskis LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ teigė, kad tokių šūkių kaip „Lietuva lietuviams“ prasmė priklauso nuo konteksto.
„Žmonės įsivaizduoja, kad tai yra išskirtinai patriotinis jaunimas, jaunimo eisena, <...> tačiau turime jausti istorinį kontekstą. Kai Vincas Kudirka tai sakė, jis kalbėjo apie lietuvių tautos formavimąsi, kuris tuo metu buvo būdingas visoje Rytų ir Vidurio Europoje. Tai buvo šūkis, vedantis į valstybės formavimą, tačiau šiandien jį naudoja jau nebe valstybę kuriantys žmonės – mes turime suformuotą valstybę, o mūsų regione tokie šūkiai dažniausiai vartojami dešinės ar net kraštutinės dešinės pažiūrų žmonių“, – apie tai, ar šūkis „Lietuva lietuviams“ yra ekstremistinis, kalba D. Skarolskis.
Jam antrina ir politikos ir religijos antropologė Gražina Bielousova, kuri atkreipia dėmesį, jog daugiausiai šį šūkį naudoja „nacistiškai“ nusiteikę asmenys.
„Eitynėse, kuriose šis šūkis yra naudojamas, jį supa ir kiti šūkiai. Jeigu mes prisimintume istoriją, 2018 metais, jei neklystu, ekvadorietis, stovėjęs su plakatu „Lietuva visiems“, už tą plakatą, būtent tokius šūkius kaip „Lietuva lietuviams“ nešančių žmonių buvo sumuštas“, – sako G. Bielousova.
„Galų gale tie, kurie dabar gina „Lietuva lietuviams“ šūkio naudojimą <...> yra tie patys žmonės, kurie įžeidinėja dr. Andrijauską dėl jo išvaizdos, kilmės ir įtarinėja jį visokiais būtais ir nebūtais dalykais. Nors, jei kalbėtume apie faktus, tai yra žmogus, kuris yra labai daug padaręs ir dėl Lietuvos valstybės, ir dėl Ukrainos“, – pabrėžia ekspertė.
Sinica: gyvendami demokratijoje negalime patys įgyvendinti teisingumo
Savo ruožtu Seimo narys Vytautas Sinica pažymi, kad pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokią prasmę šūkiui suteikia jį vartojantys žmonės. Jo teigimu, negalima spręsti už žmogų, su kokia intencija pasitelkiamas šūkis.
„Jei aš vartočiau tą šūkį ir pasakysiu, kodėl aš jo nebevartoju, jis būtų nukreiptas prieš migraciją, kad Lietuva netaptų multikultūrine. Mes norime, jog Lietuva liktų lietuviška. Ir šia prasme aš čia nematau jokio ekstremizmo. O komunikacine prasme, jeigu tu turi nuolat aiškinti šūkį ir žmonės jį supranta problemiškai, geriau jau neprisikabinti prie šio šūkio ir rinktis kažką kito, nes tu nenori nuolatos kelti dviprasmybės ir teisintis“, – komentuoja V. Sinica.
Vis dėlto, pasak jo, demokratinėje ir teisinėje valstybėje kartais tenka susitaikyti su mums nepriimtinais ar žeidžiančiais dalykais, užuot patiems pradėjus vykdyti teisingumą.
„Aš suprantu kiekvieno žmogaus teisę pasijausti atstumtu to šūkio. Jeigu tu esi kitatautis, gali suprasti, kad sakoma, jog Lietuva skirta tik lietuviams, nors nebūtinai. Bet gyvendami demokratijoje turime pakęsti dalykus, kurie mums nepriimtini ir gal žeidžiantys. Mes turime pro juos praeiti. Mes galime kažką pasakyti, bet negalime pradėti įgyvendinti teisingumo ir asmeniškai spręsti, kas gali kalbėti, o kas ne“, – teigia Seimo narys.
V. Sinicos nuomone, jei šūkis vartojamas pabrėžiant, kad užsienietis turi gerbti ir laikytis šalies, kurioje gyvena, taisyklių, tai neturėtų būti laikoma ekstremizmu.
„Aš žinau daugybę inteligentijos atstovų, nacionalinės premijos laureatų, jaunų ir vyresnių žmonių, kurie tam šūkiui pritaria ir kuriems ne gėda jį garsiai pasakyti būtent dėl to, kad jie mano, jog yra svarbu, kad Lietuva išliktų lietuvių tautos, jos normų, kultūros, kalbos dominuojama valstybe. Užsieniečiai gali čia gyventi, jeigu jie to principo laikosi ir gerbia valstybę“, – pabrėžia „Nacionalinio susivienijimo“ lyderis.
Ekspertė: šūkį vartojantys žmonės rausiasi po mūsų demokratinės valstybės pamatais
Tuo metu D. Skarolskis sako nesutinkantis su V. Sinicos mintimi, kad negalima numatyti, kokiu tikslu žmogus vartoja šūkį „Lietuva lietuviams“.
„Priešingai nei sako Vytautas, <...> mes galime nuspręsti labai daug, stebėdami, kaip žmonės, vartojantys šūkį, yra apsirengę, kokius simbolius naudoja, ką rašo savo socialiniuose tinkluose. Tas pats vienas iš pagrindinių žmonių yra pasakęs, kad Europos Sąjunga ir NATO kariuomenė Lietuvoje yra kažkoks okupacinis mechanizmas“, – teigia idėjų istorikas.
G. Bielousovos teigimu, susiskaldžiusi visuomenė tampa palankia terpe ekstremistiniam balsui atsirasti.
„Aš manau, kad viena iš tragedijų yra tai, kad tam tikri šūkiai, kurie istoriniame kontekste padėjo mūsų valstybės pamatus, yra lengvai perleidžiami ir nusavinami ekstremistinių jėgų, nes, kaip ir kolega Dovydas minėjo, tie žmonės, kurie buvo pasikabinę plakatą, nusavino Kudirką ir jo šūkį, rausiasi po mūsų demokratinės valstybės pamatais“, – atkreipia dėmesį antropologė.
„Todėl, kai kalbame apie docento Andrijausko poelgį, aš jį asmeniškai vertinčiau kaip bandymą atimti teisę naudoti tokius ženklus ir šūkius tiems, kurie griauna demokratinės valstybės pamatus“, – priduria ji.
Istorikas: „jei užsidarytume į etninį vakuumą, Lietuva išnyktų"
Savo ruožtu V. Sinica pabrėžia, kad įvairių simbolių, šūkių ir frazių naratyvų pokyčiai yra neišvengiami.
„Ar įmanoma nusavinti šūkius? Aš nemanau. Kartais taip atsitinka. Pavyzdžiui, kai pagoniškas, senoviškas saulės ženklas tapo svastika ir viskas – jis yra sužlugdytas ir nusavintas. Tokių atvejų būna, bet apskritai visos frazės, visa mūsų simbolika gyvena gyvenimą ir negali sakyti, kad ji kažkam iš visuomenės atskirai priklauso“, – pastebi Seimo narys.
G. Bielousova taip pat sako, jog lozungas „Lietuva lietuviams“ yra tam tikros galios pozicijos išraiška kitokios etninės bei rasinės kilmės asmenų atžvilgiu.
„Matome, kad docentas Andrijauskas, nepaisant to, kad jis yra Lietuvos pilietis, Lietuvoje gimęs, augęs ir mokęsis, puikiai lietuviškai kalbantis, yra išskiriamas iš tautos. Jeigu šitaip būtų padaręs standartiškai lietuviškai atrodantis žmogus, kurio kilmė būtų nekvestionuojama, šis pokalbis vyktų visiškai kitaip. Todėl galvoju, kad mes negalime apsimesti, jog nematome rasės, tautybės ar religijos. Šis šūkis veikia prieš tuos žmones, kurie išstumiami į tautos kūrimo paraštes“, – teigia G. Bielousova.
Jai pritaria ir D. Skarolskis, kuris pastebi, kad istoriškai totoriai, karaimai, žydai ir kitoms etninėms grupėms priklausantys žmonės taip pat yra daug nusipelnę Lietuvai, todėl jų negalima išskirti iš tautos.
„Mes turime į tai atsižvelgti kaip į esminį faktorių, kuris mums leidžia būti Europos Sąjungos ir Vakarų dalimi. Jeigu mes atsisakytume šitokių dalykų ir užsidarytume į kažkokį etninį vakuumą, tai Lietuva kaip tik labiau nyktų“, – pažymi idėjų istorikas.
„Netikiu, kad pribėgo sprintu ir draskė plakatą"
Tačiau V. Sinica atkreipia dėmesį, kad didėjanti etninė įvairovė skatina radikalių požiūrių atsiradimą, nes visuomenė tampa labiau susiskaldžiusi.
„Visoje Europoje yra tendencija, jog didėjant multikultūrinei įvairovei, auga ir įtampos. Po to politinė išraiška yra vadinamosios radikalios dešinės iškilimas. Tad nėra siekiamybės leisti kurtis multikultūrinei visuomenei – reikia saugoti lietuvišką Lietuvą“, – sako Seimo narys.
Jo teigimu, diskusijoje ignoruojamas esminis klausimas – ar tokie veiksmai, kurių galimai ėmėsi K. Andrijauskas, dera su teisinės valstybės principais.
„Aš pilnai ir nedviprasmiškai galiu pasmerkti ir smerkiu tuos, kurie K. Andrijausko atžvilgiu pradėjo komentarus apie jo kilmę, išvaizdą ir etniškumą. Tai absoliučiai nederama. Tai yra kultūros klausimas, ar tu leidiesi į tuos dalykus, ar ne. Bet ar mes visi galime pasmerkti jo tą veiksmą dėl plakato?“, – akcentuoja politikas.
Savo ruožtu D. Skarolskis pabrėžia, kad kol vyksta tyrimas, nereikėtų skubėti daryti išvadų, nes įvykio aplinkybės dar nėra aiškios
„Gal prie jo [K. Andrijausko] lindo, gal užgauliojo ar provokavo. Aš sunkiai įsivaizduočiau, kad ramus žmogus, universiteto dėstytojas sprintu pribėgtų prie plakato, kuris yra ant tilto atbrailos, ir pradėtų jį kaip katinas draskyti. <...> O antrankiai buvo uždėti, kaip suprantu, dėl to, kad buvo iškvietimas, kad yra smurtaujama. Klausimas, ar iškvietimas buvo teisingai padarytas? Vėlgi visa tai bus parodyta teisinio tyrimo“, – apibendrina idėjų istorikas.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „LRT Aktualijų studija“ įraše
