Naujausi Švedijos V-Dem instituto paskelbti duomenys atskleidžia, kad didesnė dalis pasaulio valstybių šiuo metu išgyvena autokratizacijos, o ne demokratizacijos tendencijas. Negana to, susiduriama su geopolitiniu nestabilumu, pasikartojančiomis krizėmis ir aukštu neapibrėžtumo lygiu. Siekiant spręsti šias problemas, vis dažniau minimas atsparumo ir visuotinio saugumo stiprinimo poreikis, rašoma Vilniaus universiteto pranešime žiniasklaidai.
Bendruomenių atsparumas, išskirtiniame interviu teigia Voriko universiteto profesorė Elena Korosteleva, yra nuolat formuojamas ne deleguojant atsakomybę sprendimų priėmėjams, o įsitraukiant į bendras veiklas ir politinius procesus, pasitelkiant bendradarbiavimą kuriant tvarią ir prasmingą ateitį.
– Pastaruoju metu atsparumas tapo itin plačiai naudojama ir daugybę skirtingų reikšmių turinčia sąvoka. Jūs analizuojate jį iš bendruomenės perspektyvos – kodėl svarbu apie atsparumą galvoti būtent iš šio požiūrio taško?
– Iš tiesų, apie atsparumą kalbame taip dažnai, kad šis žodis iš esmės reiškia „viską visiems“. Rengdama knygą „Kompleksiškumas ir bendruomenė tarptautiniuose santykiuose: atsparumo puoselėjimas Centrinėje Eurazijoje“, siekiau sugrąžinti atsparumo sąvoką iš šio perteklinio vartojimo ir vėl suteikti jai prasmę, siejant atsparumą su bendruomenių saviorganizacija ir savivalda.
Gyvename epochoje, vadinamoje antropocenu, kuri išsiskiria dominuojančiu žmogaus poveikiu planetai. Tai reiškia, kad mes – žmonės – ne tik esame veikiami problemų, su kuriomis šiandien susiduria planeta, tačiau ir patys esame jų dalimi. Nepaisant to, šias problemas dažniausiai sprendžiame taip, tarsi būtume nuo jų atsieti, racionaliai ieškodami sprendimų ir siekdami taisyti padėtį. Šiandien vis dažniau matome, kad toks mąstymas nepasiteisina.
Mano manymu, negalime tiesiog pažvelgti į problemą iš išorės ir iš karto rasti sprendimą – taip tik dar labiau įsipainiojame į pačią problemą. Mano siūlomas sprendimas remiasi kompleksiškumo mąstymu, kuris teigia, kad geriausias būdas iššūkių sprendimui yra veikimas piliečių santykių, bendruomenės lygmenyje. Taigi, mūsų, kaip visuomenės užduotis – pasiekti tvariausias ir optimaliausias gyvenimo sąlygas, kurios būtų suformuotos ne sprendimų priėmėjų „iš viršaus į apačią“ ar „iš išorės į vidų“, bet dirbant drauge su bendruomene, jos viduje.
Būtent čia atsparumas atsiranda kaip saviorganizacijos forma, padedanti suprasti, kaip bendruomenė gali spręsti kompleksiškas problemas. Atsparumas šiuo požiūriu yra geriausias būdas, nes jis leidžia greitai ir lanksčiai reaguoti į iššūkius, tačiau tai nėra vien tik bendruomenių savybė. Tai – įrankis, leidžiantis efektyviau spręsti antropoceno problemas ar bent jau geriau jas suprasti.
– Knygoje pateikiate daugybę atsparumo pavyzdžių iš skirtingų Centrinės Eurazijos bendruomenių. Kokie, Jūsų manymu, yra pagrindiniai atsparios bendruomenės bruožai? Kas ją išskiria iš kitų?
– Galvojant apie atsparias bendruomenes, svarbu identifikuoti kelis veiksnius, leidžiančius joms veikti. Jei jaučiame priklausymo bendruomenei jausmą, tai veda prie bendro tikslo suvokimo, kolektyvinio veikimo ir bendros atsakomybės. Turėdami bendrą tikslą, mes taip pat dalijamės bendra gero gyvenimo vizija: kaip norime gyventi kartu taip, kad gyvenimas būtų prasmingesnis ir priimtinesnis visiems.
Viskas prasideda nuo socialinės atminties: kas esame, iš kur atėjome, koks buvo mūsų, kaip bendruomenės, kelias. Socialinė atmintis ne tik atspindi traumas, kurias patyrėme kaip tauta ar bendruomenė, bet ir padeda formuoti mūsų ateitis (pavyzdžiui, dėl pasaulinių karų patirties nenorime, kad karai kartotųsi). Ji yra užkoduota mūsų DNR, tačiau taip pat formuojama per mūsų ryšį su žeme, kalba, kultūra, tradicijomis, gyvenimo filosofijomis. Svarbu tai, kad žmonėms patinka ir yra reikalingas bendruomeninis gyvenimas: jaučiamės saugūs, kai nesame užsidarę savo namuose, bet turime platų tarpusavio supratimą ir palaikymą. Tai matyti 2020 m. Baltarusijoje vykusių protestų atveju, kai žmonės susitelkė vedini priklausymo jausmo. Ukraina yra dar vienas puikus pavyzdys. Centrinės Azijos respublikose taip pat galima stebėti atsparumo apraiškas, kai kolonijinio elgesio palikimas persipina su šiandieniniu siekiu kurti kitokią ateitį, ypač dabar, karo Ukrainoje kontekste.
Antrasis veiksnys – palaikymo infrastruktūra – tai, kas jungia mus kaip bendruomenę. Tai gali būti tiek formalūs, tiek neformalūs ryšiai. Pavyzdžiui, kai esame toli nuo savo gimtosios vietovės ir netikėtai sužinome: „O, šis žmogus yra iš tos pačios vietos kaip ir aš!“, imame jaustis mažiau vieniši ar izoliuoti. Remiantis tuo, galime stebėti ir fizinių, ir skaitmeninių tinklų augimą. Pastarasis elementas ypač aktualus šiandien, stebint didžiules ukrainiečių ir baltarusių diasporas, susitelkiančias skaitmeninėmis formomis, kad palaikytų ryšius ir paramą, atgaivindami bendruomenės dvasią.
Trečiasis aspektas – bendrumo prasmė. Kai turime išteklių, gebėjimų ir tikslo jausmą, tai leidžia atsirasti politiniam veiklumui ir politinei valiai, kuri per veiksmą padeda visuomenėms transformuotis. Būtent tai ir yra atsparumo esmė. Jei krizę tik išgyvename ir prie jos prisitaikome, mes toliau gyvename tomis sudėtingomis sąlygomis, padiktuotomis krizės. Svarbu yra tai, kaip mes transformuojame šias sąlygas ir tampame tvaresni, efektyvesni, kūrybiškesni, gebantys reaguoti į ateities neapibrėžtumą ir jį priimti.
– Stebime augančią visuomenės poliarizaciją ir vadinamuosius „atminties karus“, kai skirtingos bendruomenės bando primesti viena kitai savo naratyvus. Ar įmanoma šias bendruomenes sujungti ir skatinti atsparumą nacionaliniu lygmeniu?
– Poliarizacija yra vienas esminių momentų, ypač kalbant apie tai, kaip sujungti skirtingas bendruomenes, turinčias savų interesų. Tai, kas leidžia šioms bendruomenėms veikti kartu, vėlgi yra bendra ateities vizija. Hedley Bullas teigė, kad valstybės ar visuomenės, susivienydamos, gali kurti bendrą supratimą apie tai, kaip galėtų atrodyti bendradarbiaujantis, kooperatyvus ateities modelis, ir todėl siūlė kurti papildomas institucijas, kurios šią kolektyvinės ateities idėją paremtų. Taip pirmiausia atsirado Tautų Sąjunga, vėliau – Jungtinės Tautos. Vis tik, nesu tikra, ar dabartinė „Taikos taryba“ gali pasiūlyti ką nors konstruktyvaus ar pozityvaus.
Tačiau matome, kaip visa tai kyla „iš apačios“, iš idėjos, kad dalijamės ta pačia gero gyvenimo samprata. Nors turime skirtingas gyvenimo filosofijas, religijas, kultūras ir t. t., egzistuoja kažkas didesnio už mus, kas leidžia mums funkcionuoti kaip vienai ekosistemai. Kompleksiškumo mąstymas primena, kad negyvename izoliuotai – norėdami užtikrinti optimalų gyvenimą visiems, turime dirbti kartu, laikydamiesi holistinio požiūrio į gyvenimą.
– Jūs daug dėmesio skiriate iš bendruomenių kylantiems procesams, tačiau valstybės taip pat aktyviai dalyvauja atsparumo stiprinime, įskaitant socialinės atminties formavimą. Koks, Jūsų manymu, yra jų vaidmuo šiame procese?
– Svarbu atskirti valstybės atsparumą ir visuomenės atsparumą, ypač autokratinių režimų kontekste. Man čia svarbiausias kriterijus yra idėjiniai ištekliai. Valstybė akivaizdžiai yra milžiniška išteklių mašina, todėl ji gali išgyventi ir net transformuotis krizės metu, sutelkdama visus šiuos išteklius judėjimui pirmyn. Tačiau jai trūksta pirmojo, esminio atsparumo elemento – bendruomenes vienijančios atminties ir idėjinio pagrindo. Visuomenė geba save atgaivinti, atkurti ryšius, jos ištekliai yra begaliniai. Visuomenės atsparumas yra begalinis santykių kūrimo bendruomenėse ir tarp skirtingų bendruomenių kūrimo procesas. Valstybė to padaryti negali, nes ji tėra biurokratinis apvalkalas: ji turi išteklius, bet jie yra riboti, jei valstybės funkcionavimo centre nėra žmogus.
Tai suteikia vilties, žvelgiant į šiandieninę Rusiją ar Baltarusiją. Dabar visuomenė yra atskirta nuo valstybės, išstumta ar represuota, todėl valstybė anksčiau ar vėliau pasieks lūžio tašką, kai išseks ir bus priversta pasiduoti. Tuo tarpu visuomenė, net ir neturėdama savo žemės ar valstybinių išteklių, išlieka labai kūrybinga, nuolat save perkuria, palaiko ryšius ir laikosi idėjos, kad vieną dieną grįš namo ir bus tokia, kokia nori būti.
– Kaip vieną atsparumo elementų jūs įvardijote politinį veiklumą, kolektyvinį bendruomenių veikimą. Žvelgiant į Lietuvą ir kitas Rytų Europos šalis atrodo, kad šis elementas – tebesiformuoja, pastaruoju metu stebime daugiau ryškesnių pavyzdžių. Kokie galėtų būti pirmieji žingsniai šiam procesui puoselėti ir atsparumui stiprinti?
– Čia taip pat labai svarbus kompleksiškumo mąstymas – negalime pamiršti, kad kalbame apie procesą. Šio proceso dalis yra saviorganizacijos atsiradimas, augimas ir kaita. Kai kas yra matoma, kai kas – santykių formavimosi ir transformacijos prasme – gali likti paslėpta. Politinis veiklumas neatsiranda iš niekur. Reikia patirti neteisybę, nepasitenkinimą esama realybe, tačiau ir to ne visada pakanka. Žmogus gali tiesiog sėdėti kampe ir kentėti vienas, būdamas nepatenkintas savo gyvenimu. Todėl labai svarbu skatinti veiklumą per švietimą, ypač pilietinį švietimą, suvokiant, kad politikoje niekas neturėtų likti nuošalyje, nes politika nėra skirta tik politikams. Mes visi esame jos dalis ir būtent tai suteikia galią veikti ir organizuotis.
Atvykus į Jungtinę Karalystę mane labai nustebino tai, kiek daug žmonių, ypač jaunų, jautėsi atskirti nuo politinio proceso, nors turėjo visas laisves ir sąlygas įsitraukti. Daugelis jų niekada net nebandė balsuoti. O balsavimas yra tik labai maža galimybė, pasitaikanti kas ketverius ar penkerius metus, kai galime pasinaudoti savo politiniu veiklumu, siekdami pagerinti gyvenimą. Kai mes tiesiog deleguojame galią valdžiai, tai beveik reiškia bendruomenės pabaigą, nes veiklumas tada yra iššvaistomas. Politinė valia turi būti nuolat palaikoma, kitaip tampame atskirti ir pažeidžiami: „tegu valstybė, vyriausybė ir institucijos daro, ką nori, o aš tiesiog būsiu čia, neturėdamas galimybės pasakyti nė žodžio ar nesutikti“.
Pradėjus kolektyvinį ir politinį veikimą, jį būtina palaikyti – būtent tai daro visuomenes atsparias. Mes turime būti tinkami tikslui, kurio siekiame. Koks mūsų tikslas? Kurti tvaresnį, laimingesnį, darnesnį, džiaugsmingesnį gyvenimą. Kaip tai pasiekti? Ne vien deleguojant, ne tik išrenkant valdžią ir paliekant jai veikti savo nuožiūra, bet dirbant kartu kaip ekosistemai.
– Pabaigai – klausimas apie ateitį. Jei atsparumas suteikia bendruomenėms vis daugiau veiklumo ir galios, kaip, Jūsų manymu, po dešimties ar dvidešimties metų tai pakeis valstybę, sprendimų priėmimo sistemas ir visuomenę?
– Svarbiausia – užtikrinti, kad visuomenė niekada nebūtų nuvertinta. Kad ir kokia krizė kiltų – aplinkosauginė ar politinė, žmogaus sukelta ar natūrali – jei neturėsime bendruomeninių santykių, niekada negebėsime su ja susidoroti. COVID-19 pandemija parodė, kad pirmasis atsakas į krizę buvo visuomenės savipagalba ir bendruomeniškumas. Bendruomeniniai santykiai prasideda nuo paprasto „labas“ kaimynams, nuo domėjimosi, su kokiomis problemomis jie susiduria, nes jos gali būti aktualios ir jums patiems bei paskatinti imtis bendro veikimo, ieškant galimų sprendimo būdų. Visuomenė veikia kaip audinys – jeigu ją sudarantys piliečiai nėra susaistyti tarpusavio ryšiais, audinys tampa laisvas ir ima irti.
Šiandien militarizacijos ir ginklavimosi idėjos nukreipia išteklius nuo visuomenės, švietimo, socialinės gerovės į gynybą. Jei netaikysime visuotinio saugumo požiūrio, įtraukiančio į pasirengimo krizėms ir krizių valdymo klausimus kiekvieną gyventoją, nemanau, kad tai padarys mus saugesnius ar stipresnius. Priešingai – tai gali mus nuskurdinti.
Žmonės turi būti centrinė ašis, mąstant apie tai, kaip galime kartu numatyti pokyčius. Ne pasirengti jiems – pasirengimas dažnai yra beprasmiškas, mes negalime kontroliuoti ateities – bet numatyti, kaip kartu galime veikti geriau. Tai galėtų suteikti mums tokią ateitį, kurioje kiekvieno poreikiai būtų įtraukti, gerbiami ir laikomi lygiaverčiais. Žinoma, šiandienos aplinkybėmis tai gali skambėti kaip idealistinis mąstymas. Tačiau, jei socialinė atmintis yra svarbi, tai socialinis svajojimas yra dar svarbesnis: jei nesvajosime ir neįsivaizduosime geresnės ateities, įklimpsime praeityje ir dabartyje.
Šis interviu yra EUROPAST projekto, finansuojamo Europos Sąjungos lėšomis (sutartis Nr. 101079466), dalis.
