Nuo 2021-ųjų Valstybės saugumo tarnybos vis skelbė perspėjimus Lietuvos piliečiams nevykti į Baltarusiją. Tačiau vien iš Vilniaus į Baltarusiją per parą išvykdavo iki 26 reisų. Į Minską buvo daugiau reisų nei į Klaipėdą ar Šiaulius. Penktadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje yra paminėtas konkretus atvejis apie Lietuvos pilietį, kuris 2024 metų rugpjūtį buvo sulaikytas ir įkalintas. Į laisvę Baltarusijos režimo kalinys Viačeslavas Papšo išėjo tik po Jungtinių Valstijų ir režimo susitarimo dėl politinių kalinių paleidimo, tarp jų buvo ir lietuvių.
„Dienos temoje“ – V. Papšo.
– Jūs įdomus Baltarusijos specialiosioms tarnyboms tapote turbūt pirmiausia dėl savo veiklos socialiniuose tinkluose, kuriuose kritikavote, aš taip suprantu, Baltarusijos režimą. Bet jūs juk ne pirmą kartą ten važiavote 2024-ųjų rugpjūtį, vasarą. Ko jūs vykdavote į Baltarusiją ir kaip dažnai jūs ten vykdavote iki tol?
– Nėra taip, kad aš ten dažnai važiuodavau iki 2022 metų pabaigos. Aš nuo 2020-ųjų išvis nevažiavau. Ir tas kartas, kai mane suėmė, buvo ketvirtas [vizito] kartas, visi tie važiavimai buvo šeimos reikalai.
– Kas gyvena Baltarusijoje?
– Mano žmonos motina, tėvas, šeimos draugai.
– Jūs esate Lietuvos pilietis, o žmona yra Baltarusijos pilietė.
– Taip, Baltarusijos pilietė.
– Bet gyvena Lietuvoje.
– Taip, daugiau nei dešimt metų.
– Gerai, ir kai jūs tada tą 2024-ųjų vasarą nuvykote į Baltarusiją, beje, koks tai miestas?
– Gardinas.
– Gardinas. Kaip atsirado tarnybos prie jūsų?
– Netikėtai, labai netikėtai atsirado tarnybos. Nepraėjo turbūt net 24 valandos, kai tiesiog į uošvienės namus stipriai, labai įnirtingai pasibeldė. Nieko neatsakinėjo į klausimą „kas tai?“ Iš karto supratau, kad turbūt čia „po mano dūšią“ atėjo. Tiesiog atidarius [duris] buvau paguldytas veidu į žemę, rankos buvo surakintos ir buvau greitai išvestas į lauką ir paguldytas autobuse veidu žemyn.
– Gerai, kiek jų buvo?
– Sunku atsakyti, neskaičiavau tuo metu, bet jų buvo galbūt 6–7 žmonės.
– Bet jūsų žmonos nelietė?
– Ne, jie mano žmonos nelietė, nes žmona atidarė tuo metu duris ir jie tiesiog ją į šoną patraukė ir jau įėjo į butą. Jie man liepė, kad aš atsigręžčiau nugara į juos, nes iš pradžių pirmas dalykas, kurį aš pamačiau, buvo skydas. Antras dalykas buvo pistoletas, nukreiptas į mane, ir ten jau diskusijoms laiko nebuvo.
– Kur jus nuvežė ir kas vyko toliau?
– Nuvežė į vadinamąją IVS, lietuviškai būtų tardymo izoliatorius.
– Tame pačiame Gardine?
– Taip, tame pačiame Gardine, ten jau vyko susipažinimas su kitais pareigūnais.
– Gerai, tai kuo jus kaltino? Ką jums kalbėjo?
– Kaltino, kad aš negeras žmogus, kad aš blogai kalbu apie Lukašenkos režimą. Ir pagrindinė antroji mintis buvo, kad aš esu turbūt Lietuvos saugumo agentas ir jie galvoja, kad aš čia kažką šnipinėju.
– Bet jūs buvote turėjęs kokių nors reikalų su Lietuvos saugumu?
– Ne, neturėjau jokių.
– Teisybė, kad jus tikrino melo detektoriumi būtent dėl šito?
– Taip, būtent dėl šito.
– Aha, ir įsitikino, kad vis dėlto nesate.
– Kadangi tas klausimas atkrito po kažkurio laiko, aš taip suprantu, kad jie turbūt suprato, kad aš nesu joks Jamesas Bondas. Ir nėra čia ko...
– Gerai, tai kaip vyko tos jūsų apklausos? Ko jie iš jūsų reikalavo?
– Apklausos čia...
– Tardymai.
– Labai sunkus dalykas yra apklausos, nes tai buvo nuolatinis psichologinis spaudimas, nes pagrindinė mintis nuo pat pradžių, kai jie tik atėjo, buvo ta, kad aš sėsiu, po to sės mano žmona, uošvis, uošvienė, o vaikas iškeliaus į vaikų namus.
– Ir mainais reikalavo...
– Ir mainais reikalavo, kad aš jiems atiduočiau prieigą prie savo „YouTube“ kanalo ir „Telegram“ kanalo, kažkodėl jiems to labai reikėjo.
– Ar prieš jus buvo naudojamas fizinis smurtas?
– Fizinio smurto nebuvo. Jeigu stipriai surakinti antrankiai – fizinis smurtas, tai turbūt taip, nes po tų antrankių dar gerą savaitę aš praktiškai pirštų nelabai jaučiau.
– Bet psichologinis smurtas vyko nuolat.
– Taip, nuolat.
– Jūs sutikote atiduoti savo tuos socialinius tinklus, kurių prašė?
– Taip, nes tai nėra tas dalykas, kuris lygiavertis šeimai. Negalima to sulyginti ir tuo labiau, kad atiduodamas savo „Telegram“ ar „YouTube“, aš nieko nepakeičiu. Ta prasme, aš nesu su kažkuo susietas, kad kažkas kitas nuo to nukentėtų.
– Kažkokius tekstus jūs turėjote vis dėlto sakyti, palankius režimui, taip išpirkdamas savo „kaltę“?
– Žinoma, turėjau.
– Kokios buvo temos?
– Turėjau sakyti labai palankius [dalykus]. Ne pačią pirmą dieną, kai mane suėmė, bet galbūt po dviejų dienų, jeigu neklystu, buvo jų inicijuotas interviu su žurnaliste, kuri esą filmavo mane kažkur parkelyje, kad viskas čia gerai, kad aš vos ne laisvėje vaikštau, bet tuo metu to parkelio įvažiavimas buvo uždarytas iš vienos pusės ir iš kitos. Jie visiškai užtvėrė teritoriją, buvo kamera, žurnalistė, už jos stovi ginkluotas žmogus, kuris iš esmė sako, ką turėčiau sakyti, kaip čia, Baltarusijoje, viskas gražu, puiku.
– O apie Lietuvą ką jums reikėjo sakyti?
– Kad atseit nėra ten tos demokratijos, kad ne taip viskas, kaip mes bandome čia parodyti, kad Lietuva yra demokratiška valstybė, kad ten nėra tos žodžio laisvės, kad pas baltarusius yra daugiau.
– O tiek, kiek tai buvo susiję su NATO valstybėmis, kad Lietuva yra viena iš NATO valstybių su NATO kariais, buvo kažkokių tokių temų?
– Su NATO kariais buvo, taip. Užbėgant už akių turbūt reikia pasakyti, kad aš jiems buvau kaip kalbanti lietuviška galva, kuri turėjo transliuoti tam tikras turbūt propagandos mintis. Iki šiol dar nesupratau, kur tai buvo naudojama, nes aš išėjęs niekur to neradau.
– O tai jūsų kanalu to nerodė?
– Ne, nerodė. Jie per savo kažkokius kanalus tai transliuodavo apie NATO kareivius, kaip buvo, kai Lietuvoje NATO kareiviai paskendo pelkėje, ten buvo toks jų inicijuotas reportažas, kad atvažiavę NATO kariai laiką leidžia labai gerai, [esą] parduotuvėje kažkur prisiperka alkoholio, išvažiuoja neaiškia kryptimi su karine technika. Po to visi tai nuslepia, kad niekas apie tai nieko nepasakoja.
– Šitą tekstą jūs turėjote pasakyti ir jūs jį pasakėte?
– Taip, aš jį pasakiau.
– Kiek iškart iš viso buvo tokių filmavimų, kuriuose jūs dalyvavote?
– Tokių filmavimų nebuvo daug, tuo aš irgi labai stebėjausi. Iš pradžių galvojau, kad čia bus vos ne kaip nuolatinis kažkoks darbas, kad aš noriu nenoriu turiu tai padaryti. Turbūt buvo daugiausiai kokie 7 filmavimai.
– O kokia buvo jų trukmė? Kaip tai vykdavo? Kur tai būdavo?
– Tai buvo kaip „TikToko“ formatas. Kadangi pats kuriu „YouTube“ kanalą, tai aš suprantu, jeigu telefonas pakreiptas į vieną pusę, tai čia didesnis formatas, o jeigu stačiai, vadinasi, kažkur arba „Instagrame“, arba „TikToke“ [bus įkeltas]. Kaip jie sakydavo, teksto turi būti ne daugiau kaip minutei. Tai kažkokie trumpi vaizdo filmukai, kurie būtų paskelbti socialiniuose tinkluose.
– Bet tai ir vykdavo jūsų sulaikymo vietoje, tardymo izoliatoriuje, kaip jūs sakėte?
– Čia jau vyko kalėjime.
– O kada jus pervežė į kalėjimą ir kur tai buvo? Gardine?
– Tas pats Gardinas, Gardino kalėjimas.
– Kiek užtruko iš viso jūsų buvimas izoliatoriuje?
– 20–22 paras aš praleidau izoliatoriuje ir rugpjūčio 20 d. buvau pervežtas į kalėjimą.
– Ir jame buvote iki praeitų metų gruodžio?
– Taip, gruodžio.
– Bet pats nuosprendis, teismas įvyko? Jūs išgirdote?
– Ne, neišgirdau.
– Ar jūsų šeima, turiu galvoje žmoną, dukrą arba tuos pačius uošvius, kaip nors buvo prieš juos kokių nors veiksmų imtasi?
– Ne.
– O žmonai leido grįžti į Lietuvą?
– Leido grįžti, kadangi čia buvo viena iš tų sąlygų, kodėl leido išvažiuoti žmonai ir vaikui, aš sutikau bendradarbiauti, atidaviau visus slaptažodžius ir prieigą prie „YouTube“ ir „Telegramo“.
– Kaip jūs sužinojote, kad jus paleidžia? Jums pasakė kas nors, kad čia užtarė ar kaip, kai jūs sugrįžote?
– Kai vežė į Lietuvą, aš galvojau, kad mane veža nužudyti, nes tai buvo kaip kažkokiame veiksmo filme: surakintas, ant akių raištis, kažkur ilgai stovime miškelyje, niekas aplinkui nekalba ir po to priveža į kitą vietą. Nuima antrankius, nuima raištį nuo akių ir tu pamatai autobusą, į kurį tave atveda. Ten žmonės irgi tarpusavyje nekalba, nes buvo griežtai pasakyta tylėti visiems. Ir aš supratau, kad grįžtu namo, tik tada, kai pamačiau Lietuvos vėliavas pasienyje. Čia buvo mano antras...
– Antras gimimas. Smerkiate save už tai, kad nepaklausėte ir vis dėlto išvykote, pats kaltas, taip išeina?
– Pats kaltas, aš visą laiką save smerkiau per tą laiką, kai ten buvau. Kitų kaltų nėra.
– O psichologinė būsena vis dar yra tokia sudėtinga ar jau kažkiek laiko praėjus nusiraminot?
– Matote, aš esu gana pozityvus žmogus. Aš netgi kalėjime stengiausi juokauti dėl tos sudėtingos situacijos ir man atrodo, kad aš pakankamai psichologiškai stiprus, kad galėčiau visa tai ištverti. Aišku, flashbackų [praeities prisiminimų – LRT.lt] kažkokių yra, bet netgi šitame pragare aš kažką linksmo sugebėdavau iš to išpešti.
– Ačiū jums.
