Virginijus Sinkevičius: kritinė socialdemokratų klaida – jie tęsia konservatorių politiką

Kritinė socialdemokratų klaida yra tai, kad jie tęsia konservatorių politiką ir daro tas pačias klaidas, interviu LRT.lt sako Europos Parlamento narys, Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pirmininko pavaduotojas Virginijus Sinkevičius. Jo vertinimu, demokratai galėtų prisijungti prie valdančiosios koalicijos Lietuvoje, jei reikėtų gelbėti valstybę. Tačiau V. Sinkevičius įgėlė socialdemokratams – demokratai neatitinka koalicijos standartų, nes nėra nuteisti. 

Briuselyje Europos Parlamente vykusiame interviu LRT.lt V. Sinkevičius tvirtino, kad Lietuvos užsienio politika neturėtų nusileisti į buitinį lygmenį, pavyzdžiui, Kinijos klausimu.

„Labai keista, kai ministrė pirmininkė pakomentuoja, o tada prezidentas, kuris pagrindinis asmuo valstybėje, formuojantis užsienio politiką, turi elegantiškai bandyti išeiti iš tos situacijos. Tada ir Užsienio reikalų ministerija, kuri pavaldi ministrui pirmininkui, lygiai taip pat bando ant pirštų galiukų ištipenti iš to kambario, elegantiškai suvaldyti situaciją. Tai rodo chaosą“, – sakė Europos Parlamento narys.

– Pradėkime nuo Lietuvos aktualijų. Jūsų partijos pirmininkas Saulius Skvernelis Specialiųjų tyrimų tarnybos plataus masto korupcijos byloje gavo specialiojo liudytojo statusą, jo namuose ir kabinete buvo vykdomos kratos.

Po demokratų valdybos posėdžio S. Skvernelis lieka vadovauti partijai, jūs taip pat išreiškėte jam palaikymą. Visgi dėl tokio sprendimo iš partijos jau pasitraukė Vytautas Bakas. Nemanote, kad gali pasitraukti daugiau partijos narių, kuriems nepatiks šis sprendimas? Ar tai nebus partijai meškos paslauga ir prieš artėjančius savivaldos rinkimus?

– Bet kuriuo atveju situacija nėra maloni. Į klausimus gali atsakinėti su šypsena, gali atsakinėti su liūdesiu, bet situacija nėra maloni. Turime išlikti nuoseklūs – faktas tas, kad pirmininkui nėra pateikti jokie kaltinimai, jis pats sakė, kad atsakys į visus teisėsaugos klausimus.

Suprantu ir teisėsaugos institucijas. Man keista – labai daug apžvalgininkų argumentuoja faktą, kad štai, jei pas S. Skvernelį darė kratą, tai tikrai yra kažkas labai rimto. Bet iš kitos pusės, jei ta besidėliojanti istorija yra teisinga, kad lyg ir duoti parodymai, tai manau, kad teisėsaugos institucijos neturi jokio kito pasirinkimo, tik tuos faktus patikrinti. (...)

Ši byla šiaip ar taip jau yra rezonansinė pagal tai, ką surado, pagal savo mastą. Kažkuriuo metu šią bylą prokuratūra perduos teismui, ji taps vieša. Įsivaizduokite tą momentą, kai ji tampa vieša. Net jei S. Skvernelio pavardė paminima visiško kontrabandininko parodymuose, kiltų klausimų institucijoms, kodėl jos neatliko jokių veiksmų. Aišku, visuomet galima pasirinkti veiksmus.

Bet, manau, atvirkščiai – tai parodo, kad mūsų institucijos yra nepriklausomos, stiprios, jos turi atlikti tuos veiksmus, kuriuos turi, o pirmininko pozicija tokia, kad jis pasiruošęs atsakyti į tuos klausimus. Bendruomenė išreiškė jam palaikymą, girdėdama prokuratūrą ir pirmininką.

– Premjerė sakė, kad kratos pas S. Skvernelį keičia situaciją dėl demokratų galimybių grįžti į valdančiąją koaliciją. Bet ar demokratai apskritai dar nori į koaliciją? Gelbėtumėte nuo „aušriečių“, pasiliekate atvirą langą?

– Girdėjau ir [socialdemokratų pirmininko] Mindaugo Sinkevičiaus žodžius. Suprantu, kad kriterijus būti koalicijoje – būti nuteistam. Kadangi S. Skverneliui nėra nei pareikšti įtarimai, nei jis teisiamas, mes, aišku, neatitinkame socialdemokratų iškeltos „aukštos“ kartelės.

– Bet ar norėtumėte dar į koaliciją?

– Tas klausimas „ar norėtumėte“... Mes turime suprasti, kas yra ta koalicija ir valdančioji dauguma. Tai yra ne apie tavo noriu ar nenoriu. Tai klausimas apie tai, ar gali įgyvendinti valstybėje svarbius projektus, ar turi pakankamai palaikymo, ar tavo ir koalicijos partnerių vizijos sutampa, ar įmanomas darbas.

Jei į koaliciją nueitume tik dėl to, kad užsidėtume varnelę, kad kažkas pabus ministru, kažkas – Seimo vicepirmininkais, tai būtų blogiausia, kas gali įvykti Lietuvai ir netgi politinei organizacijai. Žmonės mato koalicijos partijas, jei jaučia, kad buvimas koalicijoje nieko nekeičia, o tik blogina situaciją.

Tą socialdemokratai nuosekliai ir daro. Iki rinkimų jie šaukė ant konservatorių – mažinkite PVM šildymui, žmonės ir taip suvaromi į pašalpų prašytojų eiles, o patys socialdemokratai tik atėję į valdžią PVM padidina taip, kad, pamačius šildymo sąskaitas, žmonėms iššoka ant kaktos akys. Jokių veiksmų iš Vyriausybės nematau, jokios reakcijos.

– Tai nematote, kad galėtumėte įgyvendinti savo tikslus?

– Buvo žadėta empatija ir ministrė pirmininkė save visur pristatė kaip labai empatišką žmogų, bet aš tos empatijos realybėje nematau. Ministrė pirmininkė prioritetizuoja penkias dienas Milane be jokių oficialių susitikimų, užuot važiavusi ir kalbėjusis su Kapčiamiesčio bendruomene.

Artėja balsavimas [dėl poligono Kapčiamiestyje], jis nebus lengvas. Netgi koalicijos partneriai, „Nemuno aušra“, sako, kad jie dar nežino, kaip balsuos. Vienas jų pagrindinių argumentų – kad nėra susitarta su žmonėmis. O kas turėjo su jais tartis?

– Tai eitumėte ar neitumėte į koaliciją – taip arba ne?

– Viskas priklauso nuo konteksto, laikas eina, kadencija eina į antrą pusę, į pabaigą. Eiti tik dėl to, kad eitume, tai tikrai ne. Jei būtume reikalingi gelbėti valstybę, tai demokratai visada būtų pasiryžę.

– Savo darbą baigė Seimo LRT darbo grupė. Jūs buvote vienas tų Lietuvos europarlamentarų, kurie Europos Parlamente inicijavo rezoliuciją dėl LRT. Valdantieji kaltino, kad tokia rezoliucija yra šiukšlių nešimas iš savo kiemo, neva savas problemas turėtume spręsti šalies viduje. Kaip jūs matote darbo grupės veiklos rezultatą? Turėtų ar neturėtų Europos Parlamentas rengti panašias rezoliucijas?

– Pirma, reikia negeneruoti tų šiukšlių šalies viduje. Kai šiukšlių prikepama tiek, kad jos net veržiasi per viršų, tai yra naivu galvoti, kad Europos Parlamentas [nereaguos]. Pirmiausiai sureagavo Europos Komisija, kurios viena funkcijų – stebėti demokratijos būklę valstybėse. Mes niekada su tokia situacija nesusidūrėme, aišku, buvo keista.

Manau, ne pakankamai apie tai kalbame, bet turime įsisąmoninti, kad šis parlamentas yra lygiai toks pats Lietuvos žmonių parlamentas kaip vokiečių, italų, prancūzų. Lietuvos žmonės balsuoja Europos Parlamento rinkimuose, renka parlamento narius. Lietuva lygiateisiškai dalyvauja priimant kiekvieną čia svarstomą įstatymą ir pakeitimą. Taip, tai nebūna lengvos derybos, derasi 27 šalys, bet kokia bus įstatymo ar pakeitimo kryptis, visuomet priklauso ir nuo mūsų pačių aktyvumo.

Jei kažkuris atvažiavęs ministras tiesiog atbubina tekstą, kurį parašo ministerijos darbuotojai, ir pats aktyviai neįsitraukia į derybas, aišku, Lietuvos pozicija nuskęsta. Bet jei esame aktyvūs, įsitraukę, diskutuojame, kalbame, pateikiame savo argumentus, tai Lietuva visada turi įrankių, kaip ne tik prisidėti prie įstatymų kūrybos, bet kartu juos pakreipti sau suprantamesne ar palankesne kryptimi.

– Iš valdančiųjų sklinda dviprasmiškos žinutės – nors Kinija ir toliau vertinama kaip grėsmė, imama kalbėti apie santykių su Kinija normalizavimą, siūloma keisti retoriką. Kaip turėtų elgtis Lietuva?

– Mūsų retorika niekada nebuvo agresyvi Kinijos atžvilgiu.

– Kalbu ir apie galimą Taivano atstovybės pavadinimo keitimą.

– Kur matau kritinę socialdemokratų klaidą, kad jie tiesiog tęsia konservatorių politiką. Jie žadėjo visiškai kitokią politiką, bet kitokios politikos nėra, yra tiesiog tęstinumas. Jie daro tas pačias klaidas – ar tai būtų Konstitucinio Teismo politizavimas, ar, galų gale, klausimas su Kinija.

Jei pripažįstame, kad ten buvo klaidingas sprendimas, ne taip paskubėta su tuo sprendimu, tai kodėl dabar skubama padaryti tokį pat blogą sprendimą? Manau, pirmiausiai užsienio politikos negalima nuleisti į buitinį lygį. Vis dėlto partijos turi sutarti dėl valstybės užsienio krypties.

Staigūs sprendimai Lietuvą tik palieka tokioje silpnoje būsenoje, o blogiausia – pažemina valstybę. Mes turime to išvengti bet kokia kaina. Labai keista, kai ministrė pirmininkė pakomentuoja, o tada prezidentas, kuris pagrindinis asmuo valstybėje, formuojantis užsienio politiką, turi elegantiškai bandyti išeiti iš tos situacijos.

Tada ir Užsienio reikalų ministerija, kuri pavaldi ministrui pirmininkui, lygiai taip pat bando ant pirštų galiukų ištipenti iš to kambario, elegantiškai suvaldyti situaciją. Tai rodo chaosą.

– Kokia tada turėtų būti Lietuvos politika Kinijos klausimu?

– Chaosas užsienio politikoje yra labai pavojingas, tuomet valstybė atrodo nepatikimas partneris tiek priešams, tiek mūsų draugams. Užsienio politika pirmiausiai turi būti nuosekli. Aš pats palaikau poziciją, kad mes turėtume dalykiškus santykius su Kinija.

Santykiai su Kinija dabar jau yra tokiame taške, kai nėra ambasadorių ir panašiai, todėl iki tol turime rasti būdą – patį protingiausią, nepažemindami valstybės, pasiekti rezultatą. Mes irgi negalime būti tie, kuriems kinai nurodinės, kaip elgtis.

– Turėtume neskubėti?

– Manau, pirmiausia turime išnaudoti europinius formatus, nes vis dėlto kitos 26 Europos Sąjungos valstybės turi ambasadas, bendrija taip pat turi atstovybę Pekine. Turėtume pradėti kalbėtis tuo europiniu formatu, ieškoti sąjungininkų, ieškoti kelio, kuris neatrodytų lyg diktatas iš Pekino. Atvirkščiai, kad santykiai būtų abipusiškai pagarbūs. To ir siekiame.

– Susisiekimo ministerijos duomenimis, nuo spalio nuostoliai dėl kontrabandinių balionų sutrikdytos oro erdvės ir uždaryto Vilniaus oro uosto viršija 2 mln. eurų. Europos Parlamento Transporto komitete inicijavote klausymus dėl balionų keliamų grėsmių Lietuvai, jų poveikio aviacijos saugai...

– Irgi išnešiau šiukšles (šypsosi).

– Kuo Europos Sąjunga gali padėti šioje situacijoje? Ar galimos tik diplomatinės priemonės, ar yra ir kitų spaudimo taškų Baltarusijai?

– Pirmiausiai, džiaugiuosi, kad tie klausymai tikrai buvo pavykę. (...) Kolegų klausimai buvo labai konkretūs – kuo Europos Sąjunga gali padėti, ar yra reagavimo algoritmas. Labai sveikinu tą požiūrį, kad rytinė siena, kuri tapo problema, yra lygiai tiek pat Lietuvos kaip ir Europos Sąjungos.

Prieš tai turėjome hibridinę Minsko režimo organizuotą migrantų ataką, dabar turime balionus. Tuo metu mums padėjo pastatyti sieną, reagavimo technologijas. Suprantu, balionų situacija yra daug labiau komplikuota, nes numušinėti balionus yra ir sudėtinga, ir brangu, ir tokių technologijų neegzistuoja.

Džiaugiuosi, kad Vidaus reikalų ministerija kartu su saugumo institucijomis, panašu, iš esmės ėmėsi ir mūsų šalies viduje kovoti su kontrabanda, kas yra kertinis žingsnis, nes vis dėlto tas balionas turi adresatų ir Lietuvoje.

Manau, jei norime Europos Sąjungos paramos ir dėmesio, mums patiems reikia žinoti, ką galėtume gauti – ar stebėjimo sistemų, kurios padėtų anksti identifikuoti, nes net neabejoju, kad galimos investicijos tokioms sistemoms atsirastų. Ar reikalingas reagavimo protokolas, ar, kaip sakėte, diplomatinis spaudimas Minskui. Visa tai įmanoma, bet Lietuvai pirmiausiai reikia atsakyti, koks planas turėtų būti. (...)

– Baltarusiškos trąšos ir sankcijos joms. Ar Europos Sąjunga pratęs sankcijas baltarusiškoms trąšoms? Ar, jūsų akimis, jos turėtų būti pratęstos? Klausiu, nes girdėjome įvairių pasvarstymų ir iš socialdemokratų garbės pirmininko.

– Sankcijos yra europinės, jos nepasikeitusios, suprantu, kad jos greičiausiai dar bus pratęstos metams. Šiuo atveju klaidinama, kai sakoma, kad tai individualios Lietuvos sankcijos. Matėme Baltarusijos ir JAV pokalbius.

Aišku, Baltarusijos režimas siekia įvairiais būdais save legitimizuoti. Netgi balionai, hibridinės atakos, manau, yra vienas iš būdų, labai keistas būdas atkreipti į save dėmesį – mes jums išmušėme langą, bet susėskime ir draugiškai pasikalbėkime, kaip ateityje galėtume nebeišmušti jums lango. Bet dėl to nesi tikras, nes dar yra šeimininkas Maskvoje, kuris jei pasakys mušti langą, mūsų susitarimas jau nebus svarbus.

Labai pavojinga užsienio politiką nuleisti į buitinį lygį. Faktas, kad mes norėtume konstruktyvių santykių, bet jie kartais tiesiog neįmanomi. Jei jau įvyktų tokia situacija, kad sankcijos būtų atšauktos ir JAV turėtų kitokią poziciją... JAV visgi vienos pagrindinių mūsų saugumo partnerių, manau, Lietuva tuomet turėtų taikyti papildomą tarifą trąšoms.

Gautos lėšos galėtų finansuoti mūsų gynybą. Tas tarifas turėtų būti labai protingas, kad paliktų kuo mažesnę pelno maržą Minsko režimui. Tuomet tas sprendimas galėtų būti priimtas, bet, aišku, jis turi būti išdiskutuotas ir mes turime padaryti visus namų darbus, kad savo poziciją dėl Baltarusijos labai aiškiai papasakotume ir sąjungininkams, primintume jiems, nuo ko viskas prasidėjo. (...)

– Šiomis dienomis minėjome Rusijos karo Ukrainoje metines. Europos Parlamente V. Zelenskis nuotoliu sakė kalbą, jį europarlamentarai pasitiko ovacijomis ir ilgai nenutylančiais plojimais. Ar Europa vis dar supranta svarbą padėti Ukrainai? Ar tai dar prioritetas, ar visgi Europa ima galvoti apie savas problemas – JAV muitus, santykius su JAV, savo gynybą?

– Iššūkių visuomet bus. Man teko būti ministru prieš beveik 10 metų, tuo metu lygiai taip pat vyko diskusijos dėl kylančios Kinijos grėsmės, Europos konkurencingumo. Iššūkių nuolatos bus, pasaulis keičiasi, jis dinamiškas, mes negalime iškristi arba gyventi vakar diena.

Bet man labai gėda ir apmaudu, kai žmonės kalba apie kažkokį nuovargį nuo karo. Galiu suprasti žmones Ukrainoje, kurie pavargo naktimis miegoti metro stotyse ar rūsiuose, kurie bijo dėl savęs ir savo vaikų, kurių vaikai negali eiti į mokyklą, kurie kenčia nuolatinius apšaudymus. Galiu suprasti Ukrainos žmones, kurie žiemą, kai spaudžia minus 25, yra palikti be šildymo ir elektros.

Bet nuo ko mums pavargti? Nuo to, kad mes ginčijamės su Vengrija ir Slovakija ir nesugebame priimti reikalingų sprendimų? Manau, kad mums absoliutus prioritetas padėti Ukrainai.

– Tai Europa dar pasiryžusi?

– Manau, lyderių lygmeniu tikrai pasiryžusi, bet labai svarbu kalbėtis ir su visuomene, nepalikti visuomenės tiems populistams, kurie bando supriešinti, parodyti, kad jei įvyksta korupcijos skandalas Ukrainoje, tai visa Europos parama Ukrainoje išeina tik korupcijai, kas yra didžiausia nesąmonė.

Padėtis sudėtinga, Ukraina daugiausiai remiasi Europos pagalba. Matome, kad JAV pozicija yra nestabili. Visi norime taikos, bet jei taika bus pasiekta be teisingumo elementų, jei Rusija nebus prispausta ir nesijaus padariusi nusikaltimo... Istorijoje matėme, kas vyksta tada, kai tokie diktatoriai išsuka karo mašiną.

– Kaip matote JAV poziciją Ukrainos klausimu? Gali atrodyti, kad JAV siekia ne Ukrainos pergalės, bet taikos bet kokia kaina, o ta kaina galėtų būti netgi Ukrainos kapituliacija.

– Šiandien situacija tokia, kad JAV yra mūsų pagrindinis saugumo garantas. Visada turime atsispirti nuo to, nepaisant to, ar mums patinka, ar nepatinka JAV prezidentas, jo administracija ar išsakomos pozicijos, kurios kartais mums gali skambėti labai keistai.

Iš kitos pusės, kartais labai tiesmuki atsakymai turi ir labai pozityvių pokyčių Europoje. Galiu užduoti tą patį klausimą ir mūsų kolegoms prancūzams, vokiečiams, britams, ką jie per pastaruosius 20 metų padarė, kad Lietuva sakytų, jog turime alternatyvą JAV ir jų indėlis į mūsų saugumo architektūrą yra toks, kad galime jaustis absoliučiai saugūs? To nebuvo.

Manau, jie patys tai puikiai supranta. Dabar vyksta visai kiti procesai Europoje. Iš vienos pusės, visi norime taikos, bet taika negali būti pasiekta bet kokia kaina, kai Rusija išsisuka tiesiog įvykdžiusi brutalius karo nusikaltimus, pražudžiusi tūkstančius civilių, šimtus tūkstančių Ukrainos karių, kai tūkstančiai dar laikomi nelaisvėje, kur sąlygos yra baisios su visais žiauriausiais kankinimais, 20 tūkst. pagrobtų vaikų...

Visi šie baisūs karo nusikaltimai negali būti tiesiog nurašyti, lyg nieko neįvyko, kai Rusijai dar atiduodama dalis teritorijų, kurių jie nesugeba užimti. Manau, be teisingumo elemento, kai Rusija atsakytų už padarytus nusikaltimus, taika negali būti tvari.

Tokia taika Rusijai tikriausiai būtų galimybė įkvėpti, persigrupuoti, persiginkluoti, peržiūrėti strategijas, nes akivaizdu, kad ta propagandos skleidžiama strategija, kuria jie tikėjo, kad jie per tris dienas užims Kyjivą, krito ir patyrė didžiausią įmanomą fiasko.

Nuo autoritarinių režimų skiriamės tuo, kad demokratijai svarbi kiekvieno žmogaus gyvybė. Diktatūrai – ne. Rusija be jokio vargo į mėsmalę siunčia tūkstančius karių, jų netektys tikriausiai yra bent dvigubai didesnės nei ukrainiečių. Netikiu, kad režimas dėl to smarkiai išgyvena.

Žurnalistės kelionę ir apgyvendinimo išlaidas apmokėjo Europos Parlamentas. Tai neturėjo įtakos teksto turiniui.