Lietuvos gydytojai nuo pat plataus masto karo Ukrainoje pradžios į šią šalį vyko tiek padėti, tiek pasisemti patirties. Viena iš jų – gydytoja Vilma Traškaitė-Juškevičienė. Pasak jos, su kiekvienais karo metais medikai įgyja vertingos patirties, tačiau taip pat turi prisitaikyti prie kintančios karo realybės. „Su kiekviena diena įgauname patirties, kaip elgtis įvairiose situacijose, bet saugumo situacija nuo mūsų niekaip nepriklauso. Mes galime tik prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių", – LRT TELEVIZIJAI pasakoja savanorė.
Kauno klinikų gydytoja anesteziologė reanimatologė Vilma Traškaitė-Juškevičienė pasakoja, kad Ukrainoje savanoriaujančių medikų užduotis yra gavus iškvietimus pervežti sunkiai sužalotus pacientus iš fronto linijų ligoninių į saugesnes gydymo vietas. Anot jos, saugumo aplinka nuolat kinta, todėl medikai turi gebėti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
„Pastaruoju metu saugumo aplinka yra tikrai pakeitusi ir ne į gerą. Kelias, kuriuo mes važiuojame, vienintelis kelias, vedantis nuo vienos ligoninės prie kitos, yra atakuojamas dronais, ir prie to mums reikia prisitaikyti, imtis tam tikrų saugumo priemonių tiek asmeninių, tiek ir komandinių, kad galėtume saugiai tiek patys dirbti, tiek ir pacientus pervežti“, – apie darbo karo sąlygomis realybę pasakoja gydytoja.
Jos teigimu, Ukrainoje savanoriaujančių medikų darbo sąlygos gerėja – jie aprūpinti geresne įranga, automobiliais, moderniais medikamentais. Tačiau taip pat dirbdami karo sąlygomis gydytojai kasdien įgyja vis daugiau patirties.
„Su kiekvienais karo metais, su kiekviena diena įgaunam tam tikros patirties, kaip elgtis įvairiose situacijose, bet saugumo situacija nuo mūsų niekaip nepriklauso. Mes galime tik prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir tą darome – sprendimai yra priimami žaibiškai tam, kad apsaugotume savo komandą, pacientus“, – pabrėžia V. Traškaitė-Juškevičienė.
Ji pastebi, kad nors karo medikai dirba itin intensyviomis sąlygomis ir patiria nuovargį, jie neatrodo palūžę – išlieka rimti ir susitelkę į darbą.
„Visi susikaupę, stipriai ir rimtai dirba, o kai galima atsipalaiduoti, tikrai atsipalaiduojame. Medikai nėra liūdni – tikrai galima su jais ir pajuokauti, ir pakalbėti ne vien tik apie mediciną ar karą, bet ir kitomis temomis. Manau, kad pati tauta yra labai užgrūdinta šių karo metų. Žinoma, yra ir pavargusių žmonių, bet manau, kad jie žino už ką kovoja ir galime tik semtis iš jų stiprybės, atsparumo ir patirties“, – sako Ukrainoje savanoriaujanti gydytoja.
Pasak jos, pasikeitus saugumo situacijai dėl intensyvių dronų atakų medikams tampa sunkiau evakuoti pacientus ir išgelbėti jų gyvybes.
„Anksčiau mes galvodavome, kad turime tą vadinamąją auksinę valandą, kai galime išgelbėti gyvybę, priimti tam tikrus sprendimus, atlikti manipuliacijas, bet dabar auksinės valandos nebeturime, nes yra labai sudėtinga evakuoti karius iš fronto linijų, kur jie yra sužeidžiami. Jie medikus pasiekia net ne po valandos, o po kelių dienų ar net savaitės. Jiems patiems reikia mokėti pasirūpinti tiek savimi, tiek savo būrio draugais. Karo taisyklės keičiasi ir prie jų mes taip pat turime prisitaikyti“, – teigia V. Traškaitė-Juškevičienė.
Ji taip pat pabrėžia, jog dėl resursų trūkumo ir didelio pacientų kiekio gydytojai ne visada pajėgia suteikti visapusišką pagalbą pacientams.
„Mes tiesiog negalime skirti resursų tam, kad vieną operacija atliktume kelias valandas nuo pradžios iki pabaigos. Sutvarkome tai, kas tuo metu yra gyvybei grėsminga: sustabdomas kraujavimas, atliekamos tam tikros procedūros ir pacientas siunčiamas į saugesnes gydymo vietas, didesnes ligonines, nes laukia kiti pacientai, kuriems reikia atlikti gyvybei grėsmingas procedūras. Šioje vietoje pasitarnauja ir savanoriai tokie kaip aš, kurie važiuoja ir pacientus transportuoja iš tų fronto linijų į saugesnes gydymo vietas“, – pasakoja medikė.
Jos teigimu, traumos, su kuriomis Ukrainoje susiduria atvykę medikai, yra neįprastos ir jų kasdienėje praktikoje iki tol beveik nepasitaikydavo. Tai dažniausiai yra skeveldrų ir sprogimų sukelti sužalojimai, galvos traumos, plėštinės žaizdos, turniketų sindromas.
„Mes Lietuvoje su tuo niekada nebuvome anksčiau susidūrę. Tikiuosi, kad ir neteks susidurti. Keista, bet tokių šautinių sužalojimų, kas, atrodytų, kare būtų logiška, mes tikrai nepastebime, nes atstumai yra dideli, vyksta dronų karas, yra didelė pilkoji zona“, – pastebi V. Traškaitė-Juškevičienė.
Ji atskleidžia, jog medikams Ukrainoje labiausiai trūksta greitai sunaudojamų vienkartinių, nuo hipotermijos apsaugančių priemonių bei šildymo sistemų.
„Trūksta iš tikrųjų daug ko. Gal įranga yra tokia, kur tu nusipirkai ir ją naudoji, kol nesugenda, bet labai daug sunaudojama vienkartinių priemonių. Žiema dabar tikrai yra įspūdingo šaltumo. 20 laipsnių šalčio, todėl labai trūksta ir šildomų antklodžių, karius nuo hipotermijos apsaugančių priemonių. Hipotermija ženkliai pablogina pacientų būklę ir kelia didelę grėsmę gyvybei“, – pažymi gydytoja.
V. Traškaitė-Juškevičienė džiaugiasi, kad medikai iš Lietuvos gausiai vyksta į Ukrainą, kur dalyvauja stažuotėse, padeda įvairiose gydymo ir reabilitacijos įstaigose bei semiasi vertingos patirties iš kolegų ukrainiečių.
„Medikai iš Lietuvos važiuoja į Ukrainą ir tuo galima pasidžiaugti. Tą pačią patirtį jie ne tik sau pasiima, bet ir perduoda kolegoms Lietuvoje. Tai mokytis iš ukrainiečių tikrai yra ko ir manau, kad mes, keliaudami į Ukrainą, būtent tai ir darome“, – teigia ji.
