„Grynas Stalkeris. Galėjai filmuoti Stalkerį čia“, – žurnalistas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka prisimena savo pirmuosius žingsnius, žengtus į slaptą požeminę branduolinių raketų bazę Plokštinės miške šalia Platelių ežero, praėjus vos trims dienoms, kai ją 1979 m. apleido sovietų kariškiai.
Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai keliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių bei išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Plokštinės miške, prie Platelių ežero, sovietai 1963 m. įkūrė slaptą branduolinių raketų bazę su keturiomis 30 metrų gylio šachtomis ir požeminiu bunkerių kompleksu.
- Čia dislokuotų raketų galia daugiau nei 100 kartų viršijo ant Hirošimos ir Nagasakio numestų atominių bombų galią, jos buvo nukreiptos į Vakarų Europą.
- Bazė buvo apsaugota daugybe tvorų, elektros srovės tinklais, tačiau vietiniai gyventojai neišvengdavo susidūrimų su kareiviais.
- 1979 m., kai sovietai išvežė raketas ir galutinai paliko bazę, vietiniams ji tapo „aukso kasykla“: iš požemių jie nešė viską – nuo kabelių ir generatorių iki stalų ir plytelių.
- Šiandien buvusioje bazėje veikia muziejus, kuriame lankytojai gali apžiūrėti raketų šachtas ir susipažinti su Šaltojo karo istorija.
Kadaise kastuvais iškastose 30 metrų gylio šachtose buvo dislokuotos keturios branduolinės raketos SS-4, nukreiptos į didžiuosius Vakarų Europos miestus. Dabar šioje vietoje įsikūręs Šaltojo karo muziejus, pasakojantis apie penkis dešimtmečius trukusią konfrontaciją tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, vos per plauką nesibaigusią katastrofa.
Sparčios statybos
Plokštinės požeminės šachtinės branduolinių raketų bazės statybos prasidėjo 1960 m. rugsėjį ir truko apie dvejus metus. Čia triūsė apie 10 tūkst. įvairių tautybių sovietų kareivių. Darbininkai neatsitiktinai į šį Žemaitijos užkampį siųsti iš Estijos, Kazachstano ir kitų tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų.
„Kodėl estai? Todėl, kad jiems visada buvo sunku su užsienio kalbomis. Tiesiog, kad nesusikalbėtų su vietiniais“, – LRT.lt pasakoja netoliese gimusi ir užaugusi Judita Šatkauskienė, dabar dirbanti Šaltojo karo muziejaus gide.
Iškirtę 12 hektarų miško netoli Platelių ežero, kareiviai iškasė keturias 30 metrų gylio raketų šachtas. Viduryje tarp šachtų buvo įrengtas dviejų aukštų bunkeris su valdymo bloku, atsargine elektrine, ryšių stotimi ir poilsio erdve kareiviams.
Kai buvo visiškai įrengtos, visos šios požeminės patalpos buvo nepralaidžios vandeniui. Jos buvo pastatytos taip, kad įprastomis sąlygomis personalas galėtų išgyventi bunkeryje 15 dienų, o ekstremaliomis sąlygomis, kai šachtos hermetiškai uždarytos, – tris valandas.
Iki Platelių ežero buvo iškasti 2,5 kilometro ilgio vamzdynai ir pastatyta vandens siurblinė, iš kur į raketų bazę buvo pumpuojamas vanduo.
Ant žemės kareiviai įkūrė maždaug 20 pastatų turėjusį karinį miestelį su gyvenamuoju bloku, karininkų štabu, garažais, elektrine, medicinos punktu bei ferma, kurioje augino apie 60 kiaulių.
Plokštinės požeminė šachtinė branduolinių raketų bazė buvo viena pirmųjų tokio tipo bazių Sovietų Sąjungoje ir vienintelė tokia Lietuvoje. Kartu su šalia esančiomis antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo aikštelėmis ji sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą.
Čia dislokuotos dviejų megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis apginkluotos balistinės raketos SS-4 galėjo nuskrieti apie 2000 kilometrų ir skirtingais laikotarpiais buvo nutaikytos į Vakarų Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Turkiją, Daniją, Ispaniją ir kitas Europos šalis. Viena tokia raketa buvo daugiau nei 100 kartų galingesnė nei 1945 m. ant Hirošimos ir Nagasakio numestos JAV atominės bombos.
Visiškas slaptumas
Plokštinės mišką sovietai laikė tobula vieta požeminiam raketų kompleksui. Smėlinga vietovė buvo tinkama gilioms šachtoms kasti, šalia esantis Platelių ežeras teikė aušinimui reikalingą vandenį, o kadangi vietovė yra išsišovusi apie 180 metrų virš jūros lygio, raketų paleidimas būtų pareikalavęs mažiau degalų.
Be to, miškinga aplinka leido kariškiams statyti bazę ir joje veikti slapta. Sovietų kariškiai Plokštinės raketų bazę slėpė tiek nuo aplinkinių gyventojų, tiek nuo Vakarų žvalgybos.
Šio slaptumo ženklai pasitinka lankytojus dar net nepasiekus dabar čia veikiančio muziejaus teritorijos. Vingiuotas keliukas, vedantis į buvusią raketų bazę, tebėra išklotas skylėto betono plokštėmis – pro šias skyles žėlusi žolė slėpė įvažiavimą į karinį objektą nuo JAV palydovų. O ir vingiuotas šis kelias buvo ne be priežasties – tam, kad juo riedėjusios karinio transporto priemonės netaptų oro smūgių taikiniais.
Nuo vietos gyventojų bazė buvo aptverta šešiomis apsauginėmis tvoromis bei šešių metrų skersmens ant žemės paklotu plonos vielos tinklu, kuriuo dienos metu tekėjo 220, o naktį – apie 1700 voltų elektros srovė.
Visgi vietinių smalsumo šie barjerai neatbaidė.
„Mes, aplinkiniai, visi žinojome, kad čia yra karinis dalinys, žinojome, kad raketų bazė. Vaikystėje mes su močiute mėlynes rinkdavome aplinkui. Ateidavome netgi iki tos pirmosios spygliuotos vielos, bet už jos stovėdavo gyva kareivių grandinė ir šaukdavo rusiškai: „Dinkite, čia negalima!“ – prisimena J. Šatkauskienė.
Pašnekovė pasakoja, kad norėdami atbaidyti smalsuolius, kareiviai neapsiribojo vien šūksniais. Ji prisimena vieno muziejaus lankytojo pasakojimą, kai šis būdamas studentas atvyko į Platelius stebėti paukščių. Vieną kartą tėvų dovanotu žiūronu jis stebėjo miško paukščius, kai už nugaros išgirdo įtartiną šnabždėjimą. Studentą užklupę kariškiai tardė jį tris paras, kol įsitikino, kad šis tikrai žiūrėjo tik į paukščius. Tačiau žiūrono jam taip ir neatidavė.
Kareiviai nuo pašalinių akių saugojo ne tik pačią raketų bazę, bet ir į ją gabenamą karinę techniką, kurią iš Šateikių antžeminės raketų bazės, buvusios už maždaug 20 kilometrų, kariniais sunkvežimiais naktimis veždavo į Plokštinę.
„Tą įrangą veždavo naktimis pro Gintališkę, pro Platelius ir pro Beržorą. Aš esu tame Beržore gimusi ir augusi. Vieną kartą mes su tėveliais nuėjome į svečius pas tėvelio seserį. Ji gyvena prie kelio, pro kur veždavo tą įrangą“, – pasakoja J. Šatkauskienė.
„Pradeda važiuoti tos didelės kareiviškos mašinos, o buvo duotas įsakymas žmonėms tuo metu nevaikščioti lauke, nestovėti prie langų, viduje turėjo būti užgesintos šviesos ir užtrauktos užuolaidos.
Bet dvi panos, vienai dešimt, kitai apie penkiolika metų – aš su pussesere – stovime viena prie vieno lango: „Nieks čia mūsų nematys!“ Kita prie kito lango. Ir žiūrime. Ir staiga mūsų namą apsupa kareiviai, pasipila smūgiai į langus. Sukritome mes, aišku, ant žemės. Beržinės košės tada gavome sočiai nuo tėvų, nors nieko tokio daugiau ir neįvyko“, – prisimena pašnekovė.
Gyventojams dažnai buvo liepiama ne tik užsitraukti užuolaidas, bet ir užsidaryti langus. Mat be karinės įrangos kariškiai pro aplinkinius kaimus taip pat veždavo žmogaus organizmui ypač nuodingą raketinį benziną, kurio garai galėjo prasiveržti iš teliūskuojančių vilkikų cisternų.
„Trys įkvėpimai ir kaulų džiova beveik garantuota“, – vieno Plokštinės raketų bazėje tarnavusio majoro žodžius prisimena Plateliuose nuo jaunystės gyvenantis E. Bunka.
Susidūrimai su kareiviais
Dėl ypatingo šio objekto slaptumo Plokštinės raketų bazėje tarnavusių kareivių Platelių gyventojai beveik nematydavo. Tačiau, kaip pasakoja J. Šatkauskienė, netoliese buvusios Šateikių antžeminės raketų bazės kariškiai aplinkiniuose kaimuose buvo dažni svečiai.
„Ne paslaptis, kad tie kareiviai su karininkais važiuodavo ir to stipraus gėrimo ieškoti po kaimus“, – pasakoja gidė.
Kai Juditai buvo maždaug 10 metų, kariškiai su šia „misija“ atbildėjo ir į jos namų kiemą.
„Vieną kartą atvažiuoja – tokios nedidelės mašinos būdavo, apdengtos brezentais – išlipa karininkas su kareiviu vairuotoju. „Turit?“ – klausia.
„Ne, – mama sako, – neturim.“ Na ir kalbina tą mano mamą rusiškai“, – pasakoja J. Šatkauskienė.
Vėliau kareivis kreipėsi į mergaitę: „Ar tu nori tą kalašnikovą palaikyti? Na va, palaikyk, čia taip nusitaikyti reikia. Kur nors nusitaikyk“, – kareivio žodžius prisimena pašnekovė. Ir ji nutaikė automatą į savo mamą.
Būdama mergaitė, J. Šatkauskienė tada išsisuko tik su kareivio moralu, kad vieną kartą gyvenime net lazda iššauna. Tačiau, kaip sako plateliškis E. Bunka, kartą panašus pasilinksminimas kaime vienam kareiviui baigėsi tragiškai.
„Šitame kelyje (netoli Plokštinės raketų bazės – LRT.lt) buvo toks šunkelis. Tame kelyje vaikas eidamas į mokyklą pamatė ant kelmelio sėdintį kareivuką. Na, sėdi tai sėdi. Grįžta jis iš mokyklos, o tas kareivukas ten tebesėdi. Jis mamai papasakojo, mama nuėjo pažiūrėti – miręs. Tai ji pranešė čia daliniui.
Vyriukas be leidimo išeina į kaimą pas mergas kur nors samagono pagerti, prisigėręs parėjo, atsisėdo ant kelmelio, užmigo ir sušalo“, – pasakoja E. Bunka.
Aukso kasykla
1978 m. JAV žvalgybos palydovams susekus tikslią Plokštinės raketų bazės buvimo vietą, visiškai slaptas turėjęs būti objektas nebeteko prasmės. Sovietų kareiviai išvežė ir sunaikino čia buvusias branduolines raketas bei nuodingą raketinį benziną ir 1979 m. galutinai paliko objektą.
Kariams pasitraukus, E. Bunka buvo vienas pirmųjų žmonių įžengusių į apleistą raketų bazę. Keli plateliškiai tada išpjovė kariškių prieš išvykstant užvirintas duris ir vyrai įėjo į tamsos apgaubtą bunkerį.
„Dabar čia kaip trijų žvaigždučių viešbutis“, – vaikščiodamas po buvusios raketų bazės požemiuose dabar veikiantį Šaltojo karo muziejų sako E. Bunka.
O pirmą kartą įžengus į apleistą raketų bazę, vaizdas buvo kraupus, teigia pašnekovas.
„Visa įranga, viskas stovėjo savo vietose, elektros nebuvo, ėjome tik su žibintu, su žvakėm pasišviesdami. O koridorius, kuris veda į šachtą... Metalinės grindys buvo tokios judančios, klibančios. Eini ir bilda viskas. Po grindimis kabeliai, ant sienų kabeliai, šviesa tokia tik vos vos, kiek pavyko pasišviesti. Grynas Stalkeris. Galėjai filmuoti Stalkerį“, – prisimena plateliškis.
Visgi, kaip prisimena pašnekovai, netrukus apleista raketų bazė Platelių ir aplinkinių kaimų gyventojams tapo aukso kasykla.
„Kareiviai išvažiavo, užvirino duris ir dingo. O viskas palikta. Visko buvo. Stalai stovėjo, prietaisai. Tai tokie plateliškiai auksarankiai Justinas Motužis su Kazimieru Mileriu tas duris atpjovė ir žmonės nešėsi kas ką norėjo. Tunelio sienos praktiškai buvo vien kabelis prie kabelio. Generatoriai buvo visur“, – pasakoja E. Bunka.
„Keturiolika metų vietiniai gyventojai tiesiog tą lobį, atrastą požemiuose, tempėsi, – antrina J. Šatkauskienė. – Sakykime, buvo mechaninė dirbtuvė Platelių kolūkyje. Reikia metalo? Čia. Reikia lentpjūvės? Čia. Reikia plytelių? Vėlgi čia. O kiek jungtukų, kiek generatorių, kiek variklių – visko čia buvo.“
Gyventojai ir metalo pardavėjai pasiglemžė viską, ką pavyko pakelti, todėl šiandien buvusioje Plokštinės raketų bazėje autentiškų artefaktų išlikę nedaug.
Tačiau dabar čia veikiančiame muziejuje lankytojai gali pasivaikščioti siaurais požeminiais labirintais, apžiūrėti dabar jau tuščias branduolinių raketų šachtas, susipažinti su svarbiausiais Šaltojo karo įvykiais, sužinoti apie katastrofiškas branduolinių sprogimų pasekmes bei karių gyvenimą buvusioje slaptoje raketų bazėje.
