Lietuvoje prasidėjusi migrantų krizė atkreipė dėmesį į anksčiau rečiau pastebėtus Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnus, saugančius Lietuvos ir išorinę Europos Sąjungos sieną. Daug apie pasieniečius kalbama ir kontrabandos gabenimo dronais bei balionais kontekste. LRT.lt apie pasieniečių kasdienybę pasakojo Kabelių užkardos vadas Andrius Beloručkinas, per 30 tarnybos metų sutikęs ir gudrių, ir į kvailiausių nusikaltėlių gretas pretenduojančių kontrabandininkų.
„Mano svajonė buvo tapti kariškiu. 1997 metais buvau kryžkelėje – ir kariuomenė kvietė, ir pasienis. Tiesiog į VSAT dėl procedūrų galėjau ateiti dirbti mėnesiu anksčiau. Pagalvojau, ką čia lauksiu. Pasitariau su tėčiu ir padariau žingsnį. Patiko ir tikrai nesigailiu tarnybai atidavęs 28-erius metus. Džiaugiuosi, kad šiemet ir sūnus tapo pasieniečiu. Jam sekasi gerai, nors tarnauja dar tik porą savaičių, bet jau turi rezultatų – su kolegomis nutupdė droną, rado balioną su cigaretėmis. Labai nebloga ši kursantų laida, jie nori siekti rezultatų, nori veiksmo“, – riedant palei Lietuvos ir Baltarusijos sieną pasakojo Kabelių užkardos vadas Andrius Beloručkinas.
Prie sienos besidriekiančiuose Dzūkijos miškuose tylu, bet taip būna ne visada. Kartais, pasakojo LRT.lt pašnekovas, pažeidimų nebūna ir savaitę, o kartais įvykiai pasipila lyg iš kibiro. Štai vien praėjusią savaitę cigarečių kontrabandą į Lietuvą įnešti bandyta net 6 kartus.
„Vakar turėjome sienos pažeidimą, keturi migrantai neteisėtai įėjo į Lietuvos Respubliką. Sienos kirtimo vietoje pasienio sargyba atsirado per dvi minutes“, – pasakojo jis.
Beveik 30 metų VSAT dirbantis A. Beloručkinas sako, kad pasieniečio darbe rutinos mažai, tai nuolatinis mokymasis, savotiškos lenktynės tarp naujų būdų ieškančių kontrabandininkų ir jiems kelią užkirsti siekiančių pareigūnų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Kiekviena diena pasienyje, sako Kabelių užkardos vadas, vis kitokia. Tai darbas, kuriame reikia nuolat mokytis.
- 30 metų VSAT dirbantis A. Beloručkinas džiaugiasi, kad jo pėdomis žengia ir sūnus.
- Ši užkarda kontroliuoja 45 km ilgio valstybės sieną, besidriekiančią sausuma, ežerais ir Čepkelių gamtiniu rezervatu.
- Anot pašnekovo, vaizdo stebėjimo sistema ir detekcinis kabelis padeda pastebėti kiekvieną judesį prie sienos.
- Jo teigimu, tobulėjant pareigūnams, kontrabandininkams tenka ieškoti naujų kelių. Tarp jų pasitaiko ir gudruolių, ir tragikomiškų atvejų.
Užkardų vadai, paaiškino pašnekovas, kas penkerius metus perkeliami į naują vietą. Kabeliuose A. Beloručkinas įsikūrė prieš kelias savaites, anksčiau vadovavo Druskininkų užkardai, o dar prieš tai dirbo tuose pačiuose Kabeliuose.
„Užkarda kaip vadavietė yra apie 5 kilometrus nuo valstybės sienos, kontroliuoja 45 kilometrus valstybės sienos ruožo. Yra sausumos, du ežerai – Dūbo ir Grūdos, Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, jame sava specifika – fizinio barjero nėra, yra vaizdo stebėjimo sistema“, – kalbėjo jis.
Šioje Pietų Lietuvos vietoje sieną saugo daugiau kaip 100 pasieniečių ir civilių darbuotojų. A. Beloručkinas džiaugtųsi, jeigu kolegų būtų dar daugiau, tačiau nesiskundžia. Pajėgų, sako, pakanka, bet ir veiksmo netrūksta. Pasak jo, Kabelių užkarda patraukli migrantams, nes čia yra fiziniu barjeru nesaugoma Čepkelių gamtinio rezervato teritorija. Neteisėtai sieną kirsti bandančius žmones vilioja ir kita vieta – Kapčiamiesčio apylinkės.
„Šalia Kapčiamiesčio pasienio užkardos yra Lenkijos siena. Tai trijų šalių sankirta. Jeigu nori kirsti sieną, gana greitai galima iš Baltarusijos patekti į Lietuvą ir toliau į Lenkiją“, – paaiškino jis.
Sako, kad fiksuoja kiekvieną judesį: įsivaizduoja, esą geriausia sieną kirsti paryčiais
Prieš leisdamiesi į smėlėtus pasienio keliukus užsukame į VSAT budėtojų kambarį. Jame – vaizdo stebėjimo kamerų vaizdai ir įvairiausi prašalaičiams neįprasti pypsėjimai.
„Palei visą valstybės sieną yra sustatytos kameros, jos pastebi bet kokį judesį ir praneša operatoriams. Po žeme paklotas detekcinis kabelis, šiuos mėlynus ekranus vadiname „waterfall‘u“ [liet. krioklys], nes primena krintantį vandenį. Jeigu kas suvibruoja – eina ar ką nors numeta šalia sienos, ekrane rodomi seisminiai pėdsakai, pagal kuriuos galima suprasti, ar tai žmogus, žvėris, ar dronas ką nors numetė. Dar iki kamerų atstumas nemažas, tačiau jau matai virpesius ir gali įtarti galimą pažeidimą. Tada į vietą siunčiami pareigūnai, tarnybiniai šunys, blokuojamas rajonas, keliamas dronas“, – pasakojo A. Beloručkinas.
Pasienio pareigūnams tądien vadovavo pamainos vyresnioji ir jos padėjėja, o šalia jų – kiekvieną judesį vaizdo kamerose seka operatoriai. LRT.lt pašnekovas juokiasi, kad dažnai pažeidėjai įsivaizduoja, esą geriausia sieną kirsti paryčiais, kai keičiasi pamainos, tačiau siena, pabrėžė, stebima visą laiką.
„Jie labai klysta, nes viskas stebima nuolat, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Operatoriai yra ir civiliai darbuotojai, ir pareigūnai. Šiandien dirba trys civiliai, bet visi jie buvę VSAT pareigūnai, išėję į pensiją ir sugrįžę, norėdami mums padėti, išnaudoti savo patirtį“, – kalbėjo užkardos vadas.
Pasak jo, detekcinis kabelis ir vaizdo kameros reaguoja į kiekvieną judesį, praneša net apie nukritusią medžio šaką, praėjusį žvėrį ar smarkiau raibuliuojantį vandenį. Operatorių užduotis nustatyti, ar gauto signalo šaltinis susijęs su neteisėta žmogaus veikla.
Lauke prie vadavietės – konfiskuotų automobilių aikštelė. Pašnekovo teigimu, šiandien transporto priemonių ne tiek daug, migrantų krizės piko metu automobiliai čia nė netilpdavo. Dažniausiai, sakė, į Vakarų Europą nuvežti sienos pažeidėjus bandydavo latviai, ukrainiečiai, lenkai, lietuvių – vienas kitas.
„Anksčiau, kai važiuodavo per pasienio kontrolės punktus, turėjo visokių slėptuvių, pavyzdžiui, dvigubos grindys autobusuose, pertvaros krovininiuose automobiliuose. Kartais automobiliai būdavo tikrinami rentgenu, spinduliai žmogui kenksmingi, naudojama radiacija, todėl buvo keli atvejai, kai pasakius, kad atliks rentgeną, asmuo prisipažindavo, kad viduje yra žmogus“, – pasakojo A. Beloručkinas.
Baltarusiai su kontrabanda nekovoja, pamatę lietuvius – traukia į mišką
Kokias priemones šiandien naudoja Baltarusijos pasieniečiai, pasakyti sunku, anksčiau abiejų šalių pareigūnai ryšį palaikydavo, vieni kitiems pranešdavo apie sulaikytus asmenis, kas 5-erius metus kartu apžiūrėdavo sienos ruožą. Dabar visi ryšiai nutrūkę, nepanašu, kad kitoje sienos pusėje esantys pareigūnai bandytų kovoti su kontrabanda.
Anksčiau, prisiminė A. Beloručkinas, anoje sienos pusėje sutikti baltarusiai pasieniečiai pasisveikindavo, o dabar, vos pamatę lietuvius, stengiasi pasitraukti.
„Jeigu mus pamato, eina į mišką, jeigu mašinoje – net nelipa, stovi arba greitai nuvažiuoja“, – kalbėjo jis.
Sakau: „Palauk, dirbti negali, o cigaretes nešti gali?“
A. Beloručkinas
Mums besikalbant sienos stebėjimo sistema operatoriams siunčia ženklą, vaizdo kameroje pasirodo du prie tvoros vaikštinėjantys vyrai. Tai, paaiškino operatorius, Lietuvos pasieniečiai, kiekvieną dieną turintys apeiti visą ruožą ir jį patikrinti, apžiūrėti.
Kabelių užkardos vado teigimu, kiekvienas pasienietis moka analizuoti žmogaus paliktus pėdsakus, pagal jų gylį nustato, ar ėjo vyras, ar moteris, ar ką nors nešė. „Būdavo, kad pažeidėjai bandydavo gudrauti eidami atbulomis, bet pasienietį apgauti labai sudėtinga“, – sakė jis.
Vieni apsirūpina naujausia technika, kiti – lyg iš kvailiausių nusikaltimų sąrašo
Tobulėja ne tik pasieniečiai, bet ir kontrabandininkai, nuolat ieškantys naujų būdų, kaip per sieną pervežti cigaretes. Jie gudrūs, supranta, kad nešdami nedidelį cigarečių kiekį į kalėjimą nepaklius, o sulauks tik administracinės atsakomybės. Neretai kontrabandos organizatoriai į neteisėtą veiklą įtraukia priklausomybę nuo alkoholio turinčius aplinkinių kaimų gyventojus, nors kai kurie „nešikai“ atvažiuoja iš kitur. A. Beloručkinas prisimena kelis tragikomiškus atvejus.
„Bandžiau ir kalbėtis su jais, sako, kad „ai, valstybė nesirūpina mumis, leidžia administracinė atsakomybė nešti po truputį“. Vienas veikėjas toks žadėjo, kad viskas, nebeneš. Konfiskavome iš jo radijo stotis, kad negalėtų susisiekti su baltarusiais. Po savaitės jis ateina, prašo pasikalbėt. Sako: „Baigiau savo veiklą, bet atiduokit radijo stotis.“ Klausiu jo: „O kodėl tu neini dirbti?“ Atsako, kad negali, nes turi negalią – širdies ydą. Sakau: „Palauk, dirbti negali, o cigaretes nešti gali?“
Kitam nelaimėliui taip pat nepasisekė, o jo bandymai pernešti kontrabandines cigaretes tikriausiai galėtų patekti į kvailiausių nusikaltimų sąrašą.
„Buvo vienas toks nešėjas atvažiavęs iš kitur, bet kiek jis nešdavo, tiek pasieniečiai sulaikydavo. Kartą meta jam cigaretes per barjerą [tvorą], o jos atsitrenkia į medį, atšoka ir krenta ant patrulio tako. Sistemos iškart užfiksuoja, patrulis važiuoja“, – dalijosi pašnekovas.
Keliskart pričiuptas kontrabandininkas pabūgęs, kad ir vėl bus sulaikytas, griebė cigarečių dėžę ir bandė per tvorą ją mesti atgal į Baltarusiją, tačiau nešulys įsipynė į koncertiną, o nusikaltėlis vėl neišsisuko.
Užkardos vadas prisimena ir seną istoriją, kai atsitiktinai su kolegomis patikrino dvi senutes. Paaiškėjo, kad baltarusės po sijonais slėpė cigaretes.
„Kol užpildėm dokumentus, jos visas savo kaimo paslaptis išpasakojo – kas naminę verda ir kas parduoda, kas kam neištikimas. Sako, norėjo prie pensijos prisidurti“, – juokėsi pašnekovas.
A. Beloručkino teigimu, migrantų krizė daug ko išmokė ir paspartino procesą, lėšos sienai stiprinti skirtos greičiau, o pasieniečiai per kelerius metus patobulėjo keliskart.
„Tenka antidronus panaudoti, būna įvairių situacijų, ir sėkmingų, ir nesėkmingų, bet didžiąją dalį pavyksta nutupdyti, todėl pamažu ima vengti kontrabandininkai, nes jiems žala didelė. Balionai – ne dronai, o nevaldoma priemonė, priklausoma nuo oro sąlygų. Jais ir kontrabandą gabenti sunkiau. Antžeminėmis pajėgomis mes stebim gana sėkmingai, sulaikome nusileidusius, bet ir kriminalinės žvalgybos pareigūnai neblogai valdo informaciją. Jeigu vėjo kryptis nuo Baltarusijos, tada galima naudoti balionus, o jeigu į kitą pusę – dronus. Mes kasdien gauname sinoptines prognozes ir žinome, ko laukti, ruošiamės“, – sakė Kabelių užkardos vadas.
Jis parodė ir VSAT saugomą neseniai numuštą savadarbį droną, gabenusį 750 pakelių baltarusiškų cigarečių. Anot jo, nusikaltėliams tai nemenkas nuostolis. Nežinia, kiek tiksliai dronas galėjo kainuoti, bet pasieniečiai yra nutupdę panašią kinišką skraidyklę, kainuojančią apie 10 tūkst. eurų. Šis savadarbis dronas – pigesnis, kaina galėtų siekti apie 3 tūkst. eurų.
Nutiesdavo plastikinį vamzdį, prie jo pritvirtindavo svarelius, kad neplūduriuotų, ir pumpuodavo alkoholį.
A. Beloručkinas
„Kol nebuvo tvoros, ateidavo iki kontrolinės pėdsakų juostos, bet neina per sieną, nes žino, kad jeigu bus užfiksuoti ir kada nors į Lietuvą norės įvažiuoti per pasienio punktą, bus sulaikyti, nes duomenys yra sistemoje. Prieidavo šalia ir vos ne iš rankų į rankas perduodavo. Vienas meta, o kitas, Lietuvos pusėje, gaudo. Kai atsirado vaizdo stebėjimo sistema, jie iš pradžių bandydavo, kaip ji veikia, ar pastebi. Vėliau atsirado tvoros – nebepermesi arba permesi, bet nukris visai šalia ir virpesį užfiksuos kabelis.
Tada pradėjo naudoti batutų gumas, pririša prie medžio, ir šauna kaip laidynę. Dėžės skrenda, bet nukritusias ir vėl pastebi vadinamasis „waterfall‘as“, net jeigu nukrenta 100 metrų už sienos. Dronais bando skraidinti toliau, kad kabelis nepastebėtų, bet įsigijome antidroninę įrangą ir dronai pradėjo kristi. Sugalvojo balionus, bet ir su jais yra reikalų“, – katės ir pelės žaidimą primenančią pasieniečių kasdienybę apibūdino pašnekovas.
Jeigu tik turi progą, pastebėti kontrabandininkai bando nešti kudašių, kiti nesipriešina ir pripažįsta kaltę. „Būna atvejų, kai bėga su kroviniu. Bėga pėsčiomis, automobiliais. Gudrauja, meluoja, kad dėžę rado, bet atsakomybė vis tiek taikoma, nes radęs negali nešti, turi iškart pranešti“, – sakė A. Beloručkinas.
Šiandien pagrindinė nusikaltėlių prekė – baltarusiškos cigaretės. Anksčiau, prisimena pašnekovas, vežtas ir alkoholis, bet dabar jį atgabenti sunku – sveria daug, o ir uždarbis menkesnis.
„Būdavo tokių atvejų, tačiau ne mūsų užkardos teritorijoje, kai po vandeniu net ir spiritotiekius tiesdavo. Nutiesdavo plastikinį vamzdį, prie jo pritvirtindavo svarelius, kad neplūduriuotų, ir pumpuodavo alkoholį. Prieš kokius 10 metų Druskininkų užkardos veikimo zonoje rastas spiritotiekis [driekėsi] apie 3 metrus po žeme Lietuvoje, panašiai tiek ir Baltarusijoje“, – sena istorija dalijosi jis.
A. Beloručkino teigimu, sulaikomos kontrabandos skaičiai didėja, o kiek tiksliai baltarusiškų cigarečių patenka į Lietuvą, pasakyti sunku. Nusikaltėliai, anot jo, tebeieško naujų kelių ir būdų pasipelnyti. Neseniai, pasakojo jis, pasieniečiai perėmė į Lietuvą dronu atskraidintą dėžę, įtarė, kad viduje rūkalai.
„Praplėšė, o ten statybinis blokelis. Vadinasi, jie naudoja muliažą, kad įvertintų, ar sistema veikia. Mums tai įvertinimas, tai reiškia, kad pagavimo grėsmė didelė, todėl bando nerizikuoti kroviniu“, – sakė jis.
Mano, kad nepastebėti migrantai į šalį nepatenka
LRT.lt paklaustas, koks gali būti skaičius migrantų, neteisėtai vis dar galinčių patekti į Lietuvą, A. Beloručkinas atsakė: „Manau, kad niekas negali prasmukti dabar, nes turime stiprias priemones ir tarnybos bendradarbiauja tarpusavyje. Džiugu, kad esame ne vieni.“
Kiekvieną sieną ir tvorą įmanoma įveikti, tik pasiruošimo ir laiko klausimas.
A. Beloručkinas
Pasak jo, pasienyje nusidriekusi tvora ir koncertina gerokai palengvino kasdienybę.
„Kiekvieną sieną ir tvorą įmanoma įveikti, tik pasiruošimo ir laiko klausimas. Mums barjeras labai svarbus ir padeda. Pirmiausia tai parodo, kad mes savo sieną ginsime, o neteisėtas perėjimas nepateisinamas. Kitas dalykas praktiškesnis – reagavimo laikas“, – teigė jis, paaiškinęs, kad koncertina nors kelio neužkerta, tačiau pažeidėjus pristabdo. Pavyzdžiui, kol grupelė bando vielas nukirpti, į vietą atvykę pasieniečiai juos atbaido.
Pašnekovas prisimena kartą, kai migrantai vienu metu bandė pralaužti sieną trijose vietose. „Galvojo, kad nesugebėsime vienu metu skirtingose vietose užkardyti neteisėtų valstybės sienos perėjimų, bet susitvarkėm“, – sakė jis.
Anot A. Beloručkino, paprastai bent vienas žmogus migrantų grupėje kalba angliškai, tad susikalbėti su svetimšaliais nesunku.
„Mes kalbame angliškai, išaiškiname, kad ne per pasienio kontrolės punktus yra draudžiama ateiti ir už tai baudžiama, kad turi grįžti ir bandyti patekti teisėtai. Jie supranta ir tada per tokius vartelius palydime atgal. Taip pat turime įrašus įvairiomis kalbomis, per kolonėles bandome ištransliuoti privažiavę prie sienos, jeigu matome, kad yra Baltarusijos pusėje grupė potencialių migrantų“, – sakė jis.
Pasak pašnekovo, pričiupti žmonės neturi kito kelio – tik grįžti atgal, todėl nesipriešina: „Paprastai juos kažkas čia planuoja paimti, o jeigu sulaikomi, tas kuris važiavo, nutraukia ryšius ir jie paliekami likimo valiai.“
Dėl pratybų „Zapad“ jaučiasi ramiai: „Pamatėme, kad mūsų tauta yra labai vieninga“
Bevažinėdami pasienyje su Baltarusija pasiekiame Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato teritoriją. Tai viena iš nedaugelio vietų, kuri nėra apjuosta tvora, tačiau stebima vaizdo kameromis. Čia prieš kelias dienas į Lietuvą neteisėtai pateko keli žmonės, o žolėje ištrypti pėdsakai matomi iki šiol. Per čia neseniai į Lietuvą iš Baltarusijos atėjo ir dar viena meška.
Kaip pasakojo A. Beloručkinas, būtent čia prieš kurį laiką prasiautė audra, medžių priversta tiek, kad sunku būtų judėti.
Kabelių pasienio ruože yra ir keli ežeriukai, anot pašnekovo, žiemą į Lietuvą bandyta patekti ir ledu.
„Vedliai atveda iki kažkurio taško ir grįžta atgal. Kiti, būna, įsimaišo į grupę ir apsimeta migrantais, neišsiduoda ir bando vesti iki galutinio taško. Jiems jau gresia realus laisvės atėmimas“, – teigė užkardos vadas.
„Kažkaip ypatingai – ne, bet esame gavę instrukcijas ir įžvalgas, turime planus įvairiausioms situacijoms ir esame pasiruošę reaguoti“, – kalbėjo A. Beloručkinas, paklaustas, ar ruošiasi artėjančioms pratyboms „Zapad“.
LRT.lt jis sakė baimės nejaučiantis. „Dažnai klausdavo [vietos] bendruomenės, ar verta nerimauti, tai papasakoji, paaiškini ir tikrai gali jaustis saugūs. Esame gana saugi valstybė, nors ruoštis visada reikia. Pasiruošimas ir atgraso.“
Kabelių užkardos vadas sako jaučiantis visuomenės palaikymą. Jis prisimena, kad sunkiausiomis migrantų krizės dienomis VSAT labai padėjo neabejingi gyventojai, pranešdavę apie bet kokią įtartiną veiklą. Tai, sako jis, didžiausias įvertinimas.
„Pamatėme, kad mūsų tauta yra labai vieninga ir bėdoje moka susivienyti. Tiek gaudavome informacijos, tikrindavome viską. Būdavo ir kuriozų, pavyzdžiui, medkirčiai dirba, purvini, užsikuria lauželį. Kažkas eina pro šoną, pamato susėdusius prie laužo ir praneša. Kai gauni informaciją, pamatai, kad žmonėms ne tas pats, kad jie yra lojalūs Lietuvai. Kiek esame gavę informacijos apie pastebėtus dronus, meteorologinius balionus. Žmonės tikrai talkina.“
