Liepos 10 d. vadovavimą NATO tarptautiniam kariniam štabui perėmė generolas leitenantas Remigijus Baltrėnas. Tokio lygio pareigos Lietuvos karininkui patikėtos pirmą kartą istorijoje.
– Perimate vieną aukščiausių karinių postų NATO struktūroje. Pasakytumėte, kad Aljansas šiandien yra labiau politinė ar karinę galią realiai valdanti organizacija?
– Turbūt pradėsiu nuo Aljanso ištakų. Aljansas yra politinė karinė organizacija. Šiame demokratiniame Aljanse, kaip ir visose demokratinėse valstybėse, politinės direktyvos, kryptys vykdyti yra perduodamos kariniam komitetui arba karinei daliai. Turbūt pasakyčiau, kad tai yra labai puikiai subalansuotas mechanizmas. Yra politinė kryptis ir karinė kryptis, ir sąveikumas tarp šitų dviejų pusių yra be galo svarbus.
– Kaip jūs paaiškintumėte Lietuvos civiliui, gal netgi kokiu nors konkrečiu pavyzdžiu, kas NATO štabo sprendimuose priklauso nuo kariškių, o kas – nuo politikų? Kitaip tariant, kiek karininkai turi įtakos geopolitiniams sprendimams?
– Jeigu labai paprastai, tai turbūt paimkime tą patį mechanizmą, kuris yra Lietuvoje. Yra kariškių civilinė kontrolė, yra krašto apsaugos ministras, Lietuvos Respublikos prezidentas gynybos klausimais, ir yra Lietuvos kariuomenės vadas. Tas pats vyksta ir NATO struktūroje.
Yra Šiaurės Atlanto taryba, kurioje aukščiausiu lygiu susirenka 32 valstybių vadovai. Jie sutaria dėl tam tikrų politinių krypčių, politinių gairių, gynybos, diplomatijos klausimų ir juos perduoda kariniam komitetui. Karinis komitetas aukščiausiu lygiu yra atstovaujamas 32 NATO valstybių kariuomenių vadų ir įprasta rutina jiems atstovauja kariniai atstovai.
Tarptautinio karinio štabo darbas yra paversti ir labai aiškiai sudėlioti politines gaires dviem strateginėms vadavietėms: tai yra vyriausiasis Europoje pajėgų vadas ir transformacijos vadavietė, jiems išaiškinant, kokie yra kariniai, strateginiai tikslai, užduotys, įforminant juos dokumentais ir perduodant toms dviem vadavietėms vykdyti, t. y. vystyti pajėgumus, operacijas, transformacijas.
Tarptautinio karinio štabo vaidmuo NATO struktūroje yra kaip vertėjo iš politinių gairių į karines ir lygiai taip pat į kitą pusę, t. y. į karinį patarimą. Jį svarbu laiku pateikti Šiaurės Atlanto tarybai, kur kiekvieną dieną atstovauja 32-jų šalių ambasadoriai.
– Jūs vadovausite daugiau nei pusei tūkstančio karininkų iš visų NATO šalių. Teks dirbti su valstybėmis, kurios kartais tarpusavyje ne tik kad nesikalba, bet ir blokuoja viena kitos veiksmus ar netgi balansuoja ant karo ribos. Pavyzdžiui, Graikija ir Turkija prieš porą metų atsisakė dalyvauti bendrose NATO pratybose, jeigu jose bus kita pusė, ir tai reiškia, kad štabas negali planuoti ar vykdyti kai kurių regioninių pratybų.
Kaip jūs balansuosite, kol nesutars politikai ir diplomatai? Kaip bus galima priimti tuos būtinus karinius sprendimus? Nes tai bus jūsų darbas.
– Taip, labai teisingai pastebėjote. Pagrindinis principas, kuriuo yra pasiekiami sprendimai NATO, yra konsensusas – tai yra visų valstybių sutarimas. Konsensuso ieškojimas prasideda tarptautinio karinio štabo darbo grupėse, jose bandoma turėti pirminį dokumentą, diskutuoti ir bandyti suderinti tas puses.
Jeigu tai nepavyksta, iš darbo grupių tas dokumentas yra siunčiamas į generolų lygį, ten irgi diskutuojama, ieškoma sprendimų. Žinoma, bet kuriuo atveju bus ir mano darbas eiti į tas valstybes, kalbėtis su tų valstybių kariniais atstovais, esant reikalui, kalbėtis su kariuomenių vadais ir ieškoti sprendimo.
Nepavykus sutarti šituo lygiu, mes kreipiamės į karinio komiteto pirmininką, kuris šiuo metu yra generolas Giuseppe Dragone. Jis ieškos sprendimų jau ne tik su kariuomenių vadais, bet, jeigu reikės, ir su gynybos ministrais.
Čia turbūt yra toks paprastas principas: tikslas yra pasiekti konsensusą su principu, kad visi vienodai nelaimingi, nes neįmanoma vienodai patenkinti visų poreikių ir kartu rasti konsensusą. Taigi, pagrindinis ginklas yra konsensusas, jo ieškojimas, diplomatija, derybų įgūdžiai. Sudėtingas procesas, bet dauguma atvejų tai yra sėkmė. Kai kuriais atvejais, deja, būtina šiek tiek palaukti ir pasižiūrėti, kaip vystysis aplinkybės.
– O jeigu sprendimą reikia priimti čia ir dabar ir to sutarimo nėra, ar NATO štabas turi realų veikimo planą, jeigu viena arba kelios narės, tarkime, Vengrija, Turkija, atsisako aktyvuoti penktąjį straipsnį karinės krizės atveju? Ar toks scenarijus bent teoriškai yra svarstomas?
– Pateiksiu gerą pavyzdį. Kada prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasario mėnesį, tai buvo tokia krizinė situacija, NATO turėjo nuspręsti aktyvuoti gynybos planus – tuo metu buvo šiek tiek kitokio pobūdžio. Ir tai buvo pavyzdys, kuriame niekas nekėlė abejonių.
Žinoma, aš tik pradėjau šitas pareigas vykdyti, bet iš savo ketverių metų karinio atstovo patirties galiu pasakyti – esant kritinei situacijai, esant sudėtingai situacijai, neabejoju galimybe greitai priimti sprendimą. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad tarptautinis karinis NATO štabas jau yra strateginiame kariniame politiniame lygyje, todėl net skubiais atvejais reikia turėti laiko šiek tiek padiskutuoti.
Apibendrinant NATO galimybę priimti sprendimus esant krizinėms situacijoms, mechanizmai yra vietoje, valstybės tą puikiai suvokia ir aš manau, kad turėtų būti viskas gerai.
– Jūsų pareigos leis tiesiogiai daryti įtaką Aljanso karinei strategijai ir ypač Rytų flango gynybai. Jūs buvote Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininku, tad tą realybę ir mūsų poreikius tikriausiai labai gerai žinote ne teoriškai, o iš vidaus. Ar jūs matytumėte poreikį dabartinę Aljanso strategiją Rytų flange keisti?
– Turbūt pradėsiu nuo NATO karinės strategijos, tai dabar yra patvirtintas dokumentas. Šiuo metu irgi vyksta diskusija, ar ji aktuali, ar ją reikėtų peržiūrėti, bet kartu čia yra svarbus akcentas. Nėra strategijos rytiniam flangui, nėra strategijos pietiniam flangui. Yra NATO strategija, kuri apima visų 32 NATO valstybių saugumo problematiką.
Žinoma, dabar rytiniame flange saugumo problematika yra žymiai aštresnė kai kuriais aspektais. Mano patirtis, kurią aš gavau kaip Gynybos štabo viršininkas, bus labai svarbi susirinkimuose man paaiškinant kitoms NATO valstybėms apie tai, kad yra tam tikrų problemų, kurios aktualios tik pagal geografinę padėtį, kur yra pati NATO valstybė.
Tačiau pabaigai noriu pabrėžti aspektą, kuris yra labai svarbus. Nuo šiol aš esu vadinamas oficialiu NATO pareigūnu, todėl valstybės interesų atstovavimas praktiškai yra neįmanomas ir netgi tam tikrais teisės aktais ir procedūromis draudžiamas. Bet niekas man nedraudžia pasidalinti ta patirtimi, kurią aš turiu iš daugiau negu 30 metų tarnybos Lietuvos kariuomenėje.
– Lenkijos, Vokietijos, Švedijos žvalgybos perspėja apie Rusijos pasirengimą galimam karui su NATO jau po poros metų. Kiek tiksliai mes žinome, kaip toli šitie pasirengimai yra pažengę?
– <...> Pasirengimas galimam konfliktui iš Rusijos pusės labai priklausys nuo dabartinio Rusijos ir Ukrainos konflikto baigties. Dabar prognozuoti, kaip tai galėtų pasikeisti greitu laiku, yra labai sudėtinga, nes kiekvieną dieną, matote ir spaudoje, yra šimtai dronų, šimtai raketų. Tai irgi daro įtaką Rusijos gynybiniams pajėgumams, Rusijos gynybos pramonės galimybei juos atkurti ir gaminti. Praktiškai kiekvieną mėnesį tas pasirengimas gali ir kristi, ir keltis, todėl tie vertinimai turėtų būti atliekami periodiškai.
– O ar NATO yra pasirengusi prisiimti karinę iniciatyvą, o ne tik reaguoti į Rusijos veiksmus? Apie tai yra diskutuojama irgi nuo karo Ukrainoje pradžios. Ar štabas turi aktyvaus atgrasymo planų?
– Turbūt tas aktyvus atgrasymas kažkas daugiau, negu yra dabar daroma, tai yra pirmiausia politinis sprendimas. Vėlgi grįžtame prie to, ką ir pradžioje interviu kalbėjome, kad tai yra politinė karinė organizacija. Todėl turi būti pirmiausia politinis sprendimas daryti aktyvesnius veiksmus, o tada jau karinio štabo darbas yra juos įvertinti ir pateikti karinį patarimą.
Tačiau net ir dabar, pavyzdžiui, <...> NATO padeda parengti pajėgumus Ukrainos kariuomenei, surenkama ginkluotė iš NATO valstybių, apmokoma. Tai NATO jau yra įsitraukusi į Ukrainos kariuomenės stiprinimą ir tai netiesiogiai padeda Ukrainai atsilaikyti ir kovoti prieš Rusijos agresiją. Taip kad bet kokie kiti veiksmai už viso šito, kas yra dabar sutarta, pirmiausia yra politinis sprendimas.
– Ką jūs pasakytumėte Lietuvos žmonėms, kuriems gal labiau nei karas kartais nerimą kelia tai, kad bendro atsako laiku gali ir nebūti? Nuo kurio momento NATO pradeda ginti kiekvieną savo centimetrą?
– NATO gina kiekvieną centimetrą nuo dabar, nuo vakar. Tai, ką mes dabar kalbame, visa tai vyksta. Yra nemažai dalykų, kurie nėra matomi dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Noriu patikinti Lietuvos žmones, kad NATO yra pasirengusi tam, NATO yra didžiulis mechanizmas, tačiau jis veikia pakankamai gerai.
Mes esame dalis pačio didžiausio, galingiausio gynybinio aljanso. Aljanso planai, pajėgumai, valstybių ketinimai orientuoti į tai, kad nuo pat pradžių, nuo dabar vyktų agresijos atgrasymas ir lygiai taip pat kiekvieno NATO teritorijos centimetro gynyba. Ir juolab kad nuo dabar NATO tarptautiniam kariniam štabui vadovauja lietuvis. Tai aš manau, kad šiame kontekste Lietuvos piliečiai turėtų jaustis tvirčiau.
