„Tokioje vietoje gyvenant negalima būti bailiais“, – LRT.lt redakcijai sako 88 metų Marijona Žukauskienė, gyvenanti Vištytyje, pačiame Lietuvos pasienyje su Rusija. Jos sklypas baigiasi ties Europos Sąjungos išorine siena – už kiemo tvoros stovi pasienio stulpai, stebėjimo kameros, o už jų – Rusijos Federacijos teritorija.
Marijonos namas – paskutinis gyvenvietėje. Pro langus ji kasdien mato Rusijos pasieniečių postą, kartais girdi nešiojamosios žoliapjovės burzgesį iš anapus, o vakare į langus švysteli prožektoriai. Tačiau ši vieta – ne tik geografinė riba. Tai vieta, kur karo prisiminimai ir dabarties nerimas egzistuoja greta.
Karą Marijona išgyveno būdama septynerių. Ji prisimena bėgimą į krūmus prie ežero, slėpimąsi tarp antkapių ir net žydų šaudymą tiesiog prie savo akių. Todėl šiandien, stebėdama įvykius Ukrainoje, moteris neslepia baimės, kad istorija gali pasikartoti: „Jei eis jų tankas – durs man tiesiai į langą.“
Vištytis – atokus pasienio miestelis, tačiau geopolitiškai svarbus strateginis taškas, šalia vadinamojo Suvalkų koridoriaus. Čia, kur baigiasi ES ir NATO teritorija, gyvenimas tęsiasi tyliai, bet su įtampa fone. Marijona sako, kad priprato prie visko: tylos, tvorų, sienos. „Taip ir gyvename, vargstame. Užeikite, jeigu jums čia ne per prasta“, – kviečia į vidų Marijona.
– Su kokiais jausmais dabar žiūrite pro langą į Rusijos pusę?
– Kiek aš jau metų žiūrių į tą Rusiją... Labai įvairūs jausmai, vietomis geri. Negaliu sakyti, kad tik blogi prisiminimai. O kai toks visas perversmas įvyko, tai ir nereikia norėti, kad čia kažkas gero būtų. Ačiū Dievui, kažkada atidavė mums mūsų Lietuvą. Dėka amžinąjį atilsį A. Brazausko. Dabar ir parduotuvę kaime turime, slaugytoja į namus ateina. Kažkada nieko nebuvo – artimiausia krautuvėlė 12 kilometrų nuo manęs. Vienu žodžiu, dabar gerai gyvename. Kad tik Dievas duotų, kad karo nebūtų.
– Ar bijote karo?
– Kaip jo nebijoti... Juk aš jį puikiai prisimenu. Per aną karą man buvo septyneri metukai.
– Ką prisimenate iš karo laikų?
– Baisius dalykus. Mano mažajai sesutei tik savaitė buvo – ką tik gimusi. Tėtis tuo metu dar arklius turėjo. Sumetė mus visus į vežimą ir važiavome slėptis, kažkur ežero gale, krūmuose. Kapinėse slėpdavomės – tarp antkapių. O mano močiutė visai niekur nėjo iš Vištyčio, prapoteriavo visą frontą. Visų bijojome – ir ruso, ir vokiečio. Žydus iššaudė prie mūsų akių. O, Jėzau Marija, nenoriu prisiminti... Dabar ukrainiečiai taip vargsta, kaip mes kažkada. Durnelis Putinas sugalvojo ir žudo civilius. Pasmaugti jį pagavus – bus per maža bausmė. Baisu. Baisus dalykas tas karas, eina jis po velnių. Net sapne nesapnavome, kad viskas kartosis.
– Ar rusai čia dabar Jums trukdo gyventi?
– Aš iš viso nejaučiu, kad jie čia už sienos yra. Jie atsivėrė – padarė savo vartus. Kažkada dar prie ežero brisdavo. Dabar nesirodo. Tik prožektoriai naktį į langus šviečia. Keturis apšvietimo stulpus turi. Žinau, kad ten vienas ponas rusas kažkokią kavinę pas save atsidaręs – girdėdavome, kaip jie švenčia, – ir muzikos, ir fejerverkų būta. Kartais net ir dainas girdėdavome – rusų žvaigždės su koncertais į tą užkardą dažnai čia atvažiuodavo. Bet dabar tylu – matyt, ir jie, ir mes pripratome prie tos juokingos tylos. Kartais laivą jų praplaukiant girdžiu. Gaila, kad mums tiek mažai ežero paliko, – tik įbrendi ir jau Rusijoje gali atsidurti.
– O dabar, ar matote jų pasieniečius ar karius?
– Matau, kai jie ten žolę pjauna, – nešiojamosios žoliapjovės garsas girdisi. Dabar visai nebendrauja. Kai tokia siena, koks čia jau bendravimas... Kai sienos nebuvo, tie kareiviukai dažnai ateidavo – visko jiems norėdavosi: ir duonytės, ir parūkyti. Sakydavo: „Baba Маšа, dаj sigаrеtku!“ (iš rusų –„Baba Maša, duok cigaretę!“ – LRT). Dabar niekas jau prie šitos sienos nesiartina, nesigirdi net tų įspėjamųjų sirenų.
– Ar greitai pripratote prie šitos sienos?
– Aš dar mėginau su kašiku eiti grybauti. O rusų kareivėliai šaukė: „Bаbа Маšа, ty tuda ne chodi, tam tebia arestujut!“ (iš rusų – „Baba Maša, neik ten, ten tave areštuos!“ – LRT). Buvome pripratę – eidavome laisvai nuo galo iki galo. Kol nebuvo tokios aukštos tvoros, rusų kareiviai prašydavo iš mūsų automobilinių parduotuvėlių kažką jiems nupirkti, perduoti. Vėliau mes, lietuviai, jau pas juos neidavome, nes nebuvo ko eiti.
– Gegužės pradžioje rusai čia iškėlė raudoną vėliavą su kūju ir pjautuvu. Ką Jūs apie tai manote?
– Perkūnas juos žino. Bet jeigu jie ją iškėlė, vadinasi, kažkas jiems leido. Gal jiems ji reiškia tai, ką mums reiškia trispalvė. Jų tautą sunku suprasti.
– Ar nenorėtumėte iš čia išvažiuoti?
– Pas vaikus persikraustyti aš nenoriu. Dukra – Marijampolėje, sūnus – Kaune. Ką jie man gali pasiūlyti, jei man čia gerai? Aš čia gimiau, čia augau, čia karą išgyvenau. Vištytyje praleidau visą amžių. Kai su COVID-19 ligoninėje gulėjau, tik daktarus ir Dievą meldžiau, kad mane namo paleistų, nes namie greičiau sveikstu. Žinokite, mes, Vištyčio gyventojai, nesiskundžiame. Kad tik Dievas leistų ilgiau ramybėje pagyventi.
– Ar jaučiatės čia saugi?
– Daugeliui iš mūsų Vištytis – sava žemė. Laikai pasikeitė, ką dabar... Pripratome. Jau mums net neįdomu, kas anoje pusėje yra ar ko nėra. Be to, aš su mūsų pasieniečiais gerai sutariu. Iš karto turiu jiems pranešti, jei ką įtartino pamatyčiau. Gyvenant tokioje vietoje negalima būti bailiams. O jei ir baugu... kur aš galiu dingti? Su durniais juokauti negalima – tas Putinas gi nevisprotis. Gali visokį velnią sugalvoti. Jei tankas koks jų eis – durs man tiesiai į langą... Bet netikiu, kad iki to prieis.
