captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kai išduoda meilė, bet atrandama laimė

Jurga Adomonytė, savo nelaimingą meilės istoriją atvirai aprašiusi knygoje, sako, kad išaiškėjus neištikimybei, su kuria susidūrė ne pirmą kartą gyvenime, nusprendė imti ir pažvelgti į save: „Tai tau vyksta periodiškai, pasižiūrėk į save – kodėl tu tai gauni? Ne todėl, kad tie žmonės tokie. Tu tai pritrauki, tai yra tavo pačios nuopelnas!“
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Jurga Adomonytė, savo nelaimingą meilės istoriją atvirai aprašiusi knygoje, sako, kad išaiškėjus neištikimybei, su kuria susidūrė ne pirmą kartą gyvenime, nusprendė imti ir pažvelgti į save: „Tai tau vyksta periodiškai, pasižiūrėk į save – kodėl tu tai gauni? Ne todėl, kad tie žmonės tokie. Tu tai pritrauki, tai yra tavo pačios nuopelnas!“    

Dabar į išdavusį buvusį mylimąjį pašnekovė žvelgia su dėkingumu, o jos gyvenimas stipriai pasikeitė – į gerąją pusę.  

Savą tiesą ne tik rašė, bet ir skelbė internete

Vieną dieną savo kompiuteryje Jurga Adomonytė išspausdino žodžius: „Šiame kūrinyje rašysiu tiesą ir tik tiesą apie savo gyvenimą. Tokią tiesą, kokią aš matau“. Juodu ant balto gimusio pažado laikėsi – savą tiesą ne tik rašė, bet ir skelbė viešai internete.

Po metų Jurgos istorija virto didžiulio pasisekimo sulaukusia knyga „Aš + MB = Aš“, o pasakoja ji apie itin asmeniškus dalykus, nutikusius jos pačios gyvenime, – santykius su mylimuoju, jo išdavystę, paieškas būdų, kaip atsikelti emociškai, ir visa tai lydėjusius jausmus.

„Pirmiausia buvo mintis rašyti visą tiesą, nes kitaip nėra prasmės. Kitaip gausis sukurta istorija ir viskas. Tuomet tą istoriją galima kurti dar įdomesnę – su ateiviais, godzilomis. Fantazijos netrūksta. Taigi ši vertybė – tiesa – vos ne nr. 1 mano tinklaraštyje“, – pasakoja Jurga.  

Kuo daugiau rašau, tuo labiau tolstu nuo nuotykių – taip Jurga vadina jai nutikusius įvykius, kai sužinojo, jog penkerius metus turėtas buvęs mylimasis dar dvejus metus palaikė santykius su kita moterimi. Šiandien Jurga žvelgia į visa tai nebe taip asmeniškai ir dar labiau nustebina – savai patirčiai esanti dėkinga.

„Aš su neištikimybe gyvenime susidūriau – jau čia man taip nutinka ne pirmą kartą, ir tada buvo tas momentas, kai supratau, – viskas, užtenka sau meluoti. Ne tai, kad aš dabar mesiu šitą žmogų, jis blogas, bet – užteks sau meluoti.

Tai tau vyksta periodiškai, pasižiūrėk į save – kodėl tu tai gauni? Ne todėl, kad tie žmonės tokie. Tu tai pritrauki, tai yra tavo pačios nuopelnas! Tada pamačiau, kad viskas, oho, kaip pažengę žemyn.

Tuomet nusprendžiau, kad atsikelsiu nežiūrėdama, kiek man tai kainuos. Gal man tai kainuos mesti kokius nors darbus, išvažiuoti į vienuolynus, melstis, medituoti, o gal atidaryti vaikų namus. Nusprendžiau, kad aš iš to išlipsiu ir pažiūrėsiu, kur čia tos mano problemos“, – sako pašnekovė.

Ligą gydėsi badaudama

Į Jurgos gyvenimą atėjo meditacija, mokytojai, malda, mokymasis, pasitikėjimas Dievu, dėkingumas. Mergina giliai žvelgė į savo pasąmonę, į per vaikystę, aplinką atėjusius užsikodavimus. Ji sako turėjusi nemažą sukauptą rinkinį, kurį teko gerokai apkuopti.

Paklausta, kaip dabar žvelgia į savo buvusį mylimąjį, kurį knygoje vadina MB, Jurga atsako: „Net juokinga sakyti, bet – jaučiu dėkingumą. Žmogus ateina ir vaidina tokį vaidmenį tavo gyvenime! Tai vis tiek yra ne pats lengviausias gyvenimo kelias“.

Po skyrybų su mylimuoju Jurga ėmė badauti. Jau kurį laiką nevartojusi alkoholio ir mėsos mergina sako, kad nerado kito būdo, kaip susidoroti su užklupusia odos liga – vadinamąja rožine.

„Kokius dvejus metus ėjau pas gydytojus ir dariau, ką jie sakė, – visokie vaistukai, tepaliukai, kažko nedaryti, kažko vengti, ir viskas tik progresavo. Badavau, nes man dėl sveikatos reikėjo, neradau kito gydymo būdo. Dvidešimt tris dienas tik vandenį geriau, o po tų 23 dienų pusę metų žaliavalgiavau, galvojau, kad visą gyvenimą žaliavalgiausiu, bet išėjo, kaip išėjo“, – teigia Jurga.

Į save žiūrėti nelengva, sako pašnekovė, savo jaustą begėjiškumą lyginanti su plaukimu sraunioje upėje negalint pajudėti. Ir būtent norėdama atrasti pačioje savyje jėgų mergina ėmė bendrauti su žmogumi, kurio meilės trikampyje įprastai nenorima nei matyti, nei girdėti, – kita jos buvusio mylimojo moterimi. Kartu rašė tinklaraštį, tačiau po kurio laiko toji moteris grįžo pas judviejų buvusį draugą.

Paklausta, ar jai vis dar įdomu, ar jie kartu, Jurga sako: „Taip, kartais save pagaunu, kad tikrai vis tiek įdomu ir tada klausiu savęs: Jurga, kas čia, iš kur tas smalsumas. Dabar stengiuosi mokytis priimti viską taip, kaip yra, žmonių nekontroliuoti, leisti jiems gyventi savo gyvenimą. Stengiuosi gyventi be smalsumo tenkinimo“.

Gyvenime – daugybė pokyčių

Grafikos dizainerės specialybę turinčios Jurgos gyvenime pasikeitė daug kas: ji atsitraukė nuo savo dizaino studijos, grįžo gyventi į gimtąjį Kauną, pakito draugų ratas, ėmė dirbti su vaikais „Kūrybinių partnerysčių“ projekte, kuriame mažieji per meną supažindinami su jiems reikalingais dalykais. Anksčiau, prisipažįsta pašnekovė, vaikų bijojusi, o dabar patys aplink atsiranda.

„Aš tiesiog leidžiu sau gyventi, nes supratau, kad labai ilgai neleidau sau gyventi. Aš kontroliavau save, kaip neva turiu atrodyti, tai reiškia – darbas, karjera. Pavyzdžiui, sėdžiu darbe ir [galvoju, kad] tikrai bus taip gerai, kai atostogausiu! O kai atostogauju – bus taip gerai, kai užlipsim į tą kalną, ir bus taip gerai, kai plauksim tuo laivu, ir bus taip gerai, kai paskui jau grįšim ir bus namai sutvarkyti! Beveik visą laiką gyveni ateitimi ir kažkokiais planavimais, o iš tikrųjų – juk dabar gyvenk!“ – tvirtina Jurga.

Beje, suvokimas ir poreikis rašyti Jurgai atėjo būtent medituojant. Porą mėnesių vaikščiojo su šia mintimi, kol tai pabudino net naktį. Po trijų sakinių užgimė istorija, pasakojanti apie įvykius, nuo kurių nebuvo praėję nė metai.

Rašo antrąją istorijos dalį

Dabar Jurga gauna nemažai pačios labai vertinamų laiškų iš skaitytojų – su padėkomis ir prisipažinimais, kaip jos istorija keičia jų gyvenimus ir požiūrį. Tie laiškai tapo antrosios Jurgos istorijos dalies pradžia, o ji pati rašo toliau: „Prasidėjo nuo tokio svarbaus įvykio, kad mano gyvenime vėl atsirado draugas. Atsirado antra pusė ir vėl ten viskas dėliojosi netikėtai kaip kokiam kine, kad aš žiūriu ir – oho, koks geras filmas!“

Jurga prisipažįsta sau pasakiusi: jei taip reikia, galinti gyventi be šeimos, vienuolyne, bet kokiomis sąlygomis. O jei jau reikia vyro, lai jis ateina akivaizdžiai ir be jokių pastangų. Taip ir įvyko, o visai neseniai Jurga su mylimuoju atšventė judviejų vestuves.

Aplinkybės, likimas, Dievas – kaip bepavadinsi, sako atvirumo nepabijojusi mergina, tavo mintis už tave išpildo daug kūrybiškiau ir palankiau. Beje, išpildytas dar vienas jos prašymas – jei jau lemta sutikti antrąją pusę, tebūnie jis jos pačios bendramintis.

Paklausta, ar šiandien galėtų pasakyti, kad yra visiškai laiminga, Jurga sako: „Ne, iš tiesų meluočiau, jei pasakyčiau, kad taip – visais 100 procentų. Visada yra tarsi 99 procentai, nes būti dėl kažko tikram, man atrodo, yra melas. Apskritai ar galime mes šioje Žemėje dėl kažko būti absoliučiai tikri? Gal kai tu sakai „laiminga“, aš perfrazuočiau, kad gyvenu patirdama džiaugsmą. Ne malonumą, kurio anksčiau bandžiau gauti, bet džiaugsmą“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close