Visada mėgęs ekstremalias keliones, aplankęs tokias šalis kaip Šiaurės Korėja, Sirija ar Libanas, Aurimas Mockus nusprendė, kad metas įveikti ir Ramųjį vandenyną. Iš San Diego Amerikoje iki Brisbano Australijoje. Kelią pastojo taifūnas, apie kurį jis žinojo, tik nežinojo, kad pateks į patį 4 balų taifūno epicentrą. Nežinojo, nes išsikrovė visos baterijos ir nebuvo jokio ryšio su likusiu pasauliu, todėl komanda krante negalėjo perspėti, kad taifūnas pakeitė kryptį ir „Kuršis“ plaukia į patį jo centrą.
Sieks užfiksuoti du Gineso rekordus
Atsidūrus tokioje erdvėje, kur aplink tėra vanduo ir begaliniai toliai, didžiausias iššūkis yra vienatvė, sako A. Mockus.
„Būna momentų, kai labai pasiilgsti šeimos, artimųjų, įprasto savo gyvenimo, nuo kurio mes kartais bėgame. [...] Didžiausias iššūkis, galima sakyti, ir buvo ta vienatvė. Aš jau prieš kelionę žinojau, kad tai bus didžiausias ir labiausiai psichologijos reikalaujantis dalykas. Tai tam, kiek įmanoma, bandžiau ruoštis“, – pasakoja keliautojas.
Tačiau vienas vandenyne praleidęs 4,5 mėnesio, A. Mockus tikina, kad nei neaprėpiamas begalybės jausmas, nei kelių kilometrų gylis po juo negąsdino.
„Aš kažkaip, jeigu atvirai, baimių nelabai ir turiu. Gal kažkas iškart pradės sakyt, kad tai nėra normalu, yra sveika jausti baimę. Aš lygiai taip pat žinau, kad kartais baimė priverčia apie tam tikrus dalykus pagalvoti. Bet aš stengiuosi prieš kelionę kuo labiau sužaisti šachmatais, numatyti kuo daugiau ėjimų į priekį“, – aiškina keliautojas.
Nors kelionė nesibaigė taip, kaip buvo planuota, A. Mockus Ramųjį vandenyną įveikė ir įveikė rekordiškai greitai. Šiuo plaukimu keliautojas bandys užfiksuoti du Gineso rekordus – greičiausią visų laikų perplaukimą iš bet kurios Ramiojo vandenyno pusės ir greičiausią perplaukimą, plaukiant iš Rytų į Vakarus.
„Mūsų atveju mes matome, kad per 115 dienų mes Ramųjį vandenyną perplaukėm. Greičiausias iki tol perplaukimas buvo 130 dienų“, – teigia A. Mockus.
Keliautojas skaičiuoja, kad jei ne užklupęs taifūnas ir jo lemtas trijų dienų dreifas, jam būtų užtekę maždaug trijų dienų užbaigti planuotą distanciją. Tačiau taifūnas šioje situacijoje buvo neišvengiamas, o su jais vyras jau buvo susidūręs ir kiek anksčiau.
„Mes jau matėm tą taifūną, jau jį stebėjome. Toje jūroje, kad ir kaip būtų keista, jau keli mėnesiai sukinėjosi taifūnai. [...] Aš dar 10 dienų, galbūt savaitę gerą prieš, irgi buvau iš kitos pusės su taifūno grėsme susidūręs. Bet jie yra visiškai nenuspėjami. Jie taip sujaukia orus, kad orų prognoze tu negali pasitikėti net puse dienos į priekį. Ji gali kardinaliai keistis“, – pasakoja A. Mockus.
„Pragaras žemėje“
Keliautojas prisimena, kad 12 valandų prieš susidūrimą su taifūnu iš komandos gavo signalą, kad nuo A. Mockaus jis pradėjo trauktis, nors iki tol rodė, kad taifūnas eina „Kuršio“ link.
„Taifūnas apėmė visą Koralų jūrą. Absoliučiai. [...] Jis ėjo kaip tik Brisbano link. Ten, kur man ir reikia. Tai buvom paskaičiavę, kad aš kabinuosi į vadinamąją taifūno uodegą. [...] Prie Gvadalupės salos mane išnešė taifūno uodega į Ramųjį vandenyną, tai mes tikėjomės, kad su gero vėjo įtaka pasieksime Brisbaną.
Bet išsikrovė akumuliatoriai, tą dieną aš nebegalėjau įsijungti interneto. Nutiko taip, kad, pasirodo, taifūnas buvo jau pakeitęs kryptį. Jis ėjo į mane, o aš atsipūtęs, kaip sako, keliavau tiesiai į jį. Ir nutiko, kas nutiko. Atsidūriau epicentre. Ketvirtos kategorijos taifūnas. Jis dar ir sustiprėjo per visa tai“, – prisimena keliautojas.
Ryšio priemonių saulė įkrauti negalėjo, nes saulės tiesiog nebuvo.
„Tai yra pragaras žemėje. Šlapias pragaras žemėje. Kai tu jau nebesupranti, kas darosi aplinkui. Tu tiesiog sukandęs dantis sėdi ir tikiesi geriausio. Chaotiškai viskas ten ėjo blogyn. Nes ir prietaisai gesti pradėjo, vanduo pradėjo semti kabiną, reikėjo išsemti, apsaugos diržai užstrigo kaip tik irgi pirmąją parą. Jų pjauti nesiryžau, nes žinau, kad vis tiek yra tikimybė bent jau užlįsti už jo. Absoliučiai viskas gedo“, – pasakoja A. Mockus.
Viską padaro vanduo ir persivertimai, sako A. Mockus, – viskas daužoma kaip centrifugoje, o pats vartaisi kartu su valtyje esančiais daiktais, kurie paskutinę parą jau keliavo už borto, – jų nebuvo kur dėti, o besidaužantys sunkūs įrenginiai gali padaryti žalos tiek kitiems prietaisams, tiek sužeisti patį.
„Viskas keliavo tiesiog per bortą. Kaip sakau, paaukojau Neptūnui. Dabar teks atidirbinėti, rinkti šiukšles gamtoj. Nes suprantu, kad padariau žalą“, – sako A. Mockus.
Kad su taifūno įtaka susidurti teks, A. Mockus sako žinojęs, o taifūnas nebūtinai turėjo būti blogas scenarijus. Tačiau suvokęs, kad iš „Kuršio“ besirenkančio vandens išsemti nebepavyksta, o valtis pradeda svirti į vieną pusę, keliautojas suprato, kad teks kviestis pagalbą.
„Mačiau, kad jau skęstu, jau supratau, įvertinau, kad situacija grėsminga, supratau, kad jau tiesiog negaliu rizikuoti, reikia kviesti pagalbą. Bent jau kad žinotų, kurioj vietoj maždaug aš esu“, – prisimena A. Mockus.
Išgelbėjo optimizmas ir šeimai duotas pažadas
Net ir aktyvavęs pagalbos signalą, sako nežinojęs, ar jis tikrai suveikė, nes su juo susisiekti pakrančių apsauga negalėjo. Tačiau gelbėtojams pavyko susisiekti su A. Mockaus komanda.
„Kadangi mes jau buvom apsitarę scenarijų, kad aš tai darysiu tik visiškai kritiniu atveju, tai jie patvirtino, kad reikia bandyti ruoštis gelbėjimui, nes situacija tapo rimta“, – pažymi A. Mockus.
Tačiau net ir atskridęs pakrančių gelbėjimo tarnybų lėktuvas pirmą kartą A. Mockaus nerado. Tam trukdė nulaužytos antenos, o iš lėktuvo gelbėtojai tematė baltą taifūno taršomą vandenį.
„Mačiau, kad jie skraido. Pradžioje, kol dar veikė mano prietaisai. Lėktuvėlis skraido, ieško manęs, taip supratau, bandžiau distress signalą per radiją siuntinėti. Nes tikrai supratau, kad yra antenos nulaužytos ir galbūt jiems sunku mane aptikti. Po kažkiek laiko jie mane aptiko“, – pasakoja A. Mockus.
Apie blogiausią scenarijų A. Mockus sako negalvojęs. Jis yra optimistas, o ir situacijos rimtumo tuomet nežinojo. Jei būtų žinojęs, kad yra 4 kategorijos taifūno epicentre, būtų supratęs, kad šansai išgyventi yra mažesni, nei iš tikrųjų tikėjosi, sako pašnekovas.
„Aš galvojau, čia daugiausiai 2 kategorijos. Ir kaip man sakė komanda, „kad patektum į epicentrą, tau turi jau labai nepasisekti“. Bet pasirodo, man ir nepasisekė labai“, – šypsosi A. Mockus.
Optimizmas ir šeimai duotas pažadas išgelbėjo, sako A. Mockus, taifūno skandinamoje valtyje praskelta galva išbuvęs tris paras.
„Tuo tarpu, kai pirmą kartą praskėliau galvą, išvis ten buvo... Galbūt tada pagalvojau, kad galiu ne paskęsti, o tiesiog nukraujuoti. Nes labai stipriai purškė kraujas iš galvos“, – prisimena keliautojas.
Gelbėtojai pas A. Mockų atplaukė tik trečią parą ir vyrą išgelbėjo po maždaug 3,5 paros. A. Mockus sako, kad dar nėra visiškai atsigavęs, o sportuoti negali iki šiol.
„Jeigu atvirai, tai dar negaliu sportuot, nes buvo, pasirodo, ne lūžęs šonkaulis, bet krūtinės raktikaulio panirimas. Tai operuoti nereikėjo, bet toks ganėtinai skausmingas dalykas. Tai apie porą mėnesių jis gyja. Visa kita kaip ir normaliai“, – sako A. Mockus.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše.
