1991-aisiais vilnietis dvyliktokas Marijus Svetikas nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai parvežė pirmąjį tarptautinės mokinių olimpiados medalį – rungėsi jau su Vakarų šalių bendraamžiais. Tuomet jis Lodzėje, Lenkijoje, vykusioje chemijos olimpiadoje pelnė bronzą.
Žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ iš mūsų himno skamba drąsiai, stipriai ir išdidžiai, todėl kviečiame skaitytojus kartu pažvelgti į nueitą kelią – pasidžiaugti pergalėmis, prisiminti išmoktas pamokas ir įvertinti, ką mums reiškia laisvė.
„Kai skelbė, kad mūsų Marijus Svetikas laimėjo bronzą, nežinojau, kur dėtis iš laimės. Šokinėjome iš džiaugsmo“, – sakė mokinius į olimpiadą Lenkijoje lydėjęs Rimantas Vaitkus.
Kaip prisimena nepriklausomos Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse olimpiadose kuravęs R. Vaitkus, tuomet teko gauti užtarimą aukščiausiu diplomatiniu lygiu, o kad vaikai pasiektų Lodzę, jis Varšuvoje prie stoties pardavinėjo lygintuvus ir vandens virimo spirales. Na, o važiuojant jau atgal teko mojuoti medaliu ir prašyti traukinio keleivių paskolinti pinigų, kad nugalėtojas parkaktų į Vilnių.
Atstovauti Lietuvai į Lodzę 1991 m. vasarą vyko keturi mokiniai – M. Svetikas, Vytenis Sapagovas, Algirdas Bimbiris ir Saulius Šumanas. M. Svetikas ir parvežė pirmąjį nepriklausomos Lietuvos olimpiados medalį.
Svetikas: jaučiausi naujokas
M. Svetikas tuomet, 1991 metais, buvo dvyliktokas. Jis buvo dalyvavęs ir olimpiadose Sovietų Sąjungoje, kol Lietuva dar buvo okupuota.
„O jau 1991-aisiais išvykome į pirmąją tarptautinę olimpiadą. Jaučiausi naujokas. Buvo labai svarbu, kad vykstame atstovauti Lietuvai pirmą kartą. Švietimo ministras Darius Kuolys sudarė sąlygas, kad galėtume tinkamai pasiruošti. Visi mes galėjome nelaikyti baigiamųjų egzaminų“, – pasakojo M. Svetikas.
Nepriklausomybė, anot jo, suteikė pasirinkimo laisvę. Jis pasidžiaugė, kad vėlesnės mokinių, studentų kartos jau turėjo ir tarptautinių mainų galimybių, jo jaunystės metais to dar, deja, nebuvo.
O jau 1991-aisiais išvykome į pirmąją tarptautinę olimpiadą. Jaučiausi naujokas.
M. Svetikas
Aistrą chemijai jis pajuto nuo pat aštuntos klasės, vos pradėjęs mokytis šio mokslo. Marijų olimpiadai rengė, o ir apskritai aistrą chemijai įžiebė legendinis tų laikų chemijos mokytojas Jonas Lagunavičius. Prieš kelerius metus jis mirė.
„Tai buvo nuostabus mokytojas, kuris „užkabino“ mus pamilti chemiją. Jis rengdavo olimpiadininkus kelis kartus per savaitę savo namuose. Buvo tam reikalui atsidavęs žmogus. Jis mus tvirtai laikė už rankos ir vedė į chemiją. Šeimoje, o ir aplink chemikų nebuvo. Tad tai buvo vien mokytojo nuopelnas“, – apie savo kelią pasakojo M. Svetikas.
Anot jo, J. Lagunavičius mokė per praktiką, per eksperimentus. Darbo teko daug įdėti, sakė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos medalininkas.
Baigęs dvyliktą klasę jis įstojo į chemiją Vilniaus universitete.
„Idėjų studijuoti kažką kita neturėjau. Bet baigęs studijas su chemija atsisveikinau ir trylika metų nieko bendra su tuo neturėjau – nuėjau dirbti į tuometinę Vilniaus televiziją. O po daug metų supratau norintis grįžti ten, kur mano šaknys. Tad grįžau iš dalies į chemijos sritį – į kompaniją, kuri užsiėmė chemijos laboratorinės įrangos tiekimu, priežiūra, mokymais. Buvau direktorius. Ten praleidau apie 20 metų“, – portalui LRT.lt pasakojo M. Svetikas.
Tuomet Lenkijoje buvo paklausūs elektros prietaisai. Sakau: „Jūs su vaikais palauksite, o aš nueisiu Varšuvoje parduosiu ir už zlotus nusipirksime bilietus.“
R. Vaitkus
Dabar jis dirba kompanijoje, kuri susijusi su medicina ir biotechnologijomis.
„Iš dalies su chemija turiu reikalų“, – sakė produkto palaikymo vadovas.
M. Svetikas iki šiol pasidomi, kaip mokiniams sekasi olimpiadose.
„Mums, mažai šaliai, turėti žmonių, kurie skina laurus tarptautiniuose vandenyse, yra labai gerai. Tai parodo ir potencialą tų, kurie tokius mokinius išugdo, nes jie juk ne iš dangaus nukrenta, ne iš interneto prisiskaito. Turime pasiaukojančių žmonių, kurie rengia vaikus olimpiadoms, rengia jiems užduotis, organizuoja vietines olimpiadas. Retai tie žmonės sumirga antraštėse“, – apgailestavo M. Svetikas.
Kaip pasakojo jau R. Vaitkus, apie J. Lagunavičių, kuris, beje, užaugino du sūnus chemikus, sklandė legendos. Kadaise jis chemijos mokė tuometinėje Vilniaus 15-ojoje vidurinėje mokyklose (dabar Žvėryno gimnazija). Vėliau dirbo 44-ojoje vidurinėje (dabar Senvagės gimnazija), o galiausiai – Vilniaus licėjuje.
Mums, mažai šaliai, turėti žmonių, kurie skina laurus tarptautiniuose vandenyse, yra labai gerai.
M. Svetikas
„Jo mokiniai – Viktoras Butkus, Albinas Žilinskas, Gintaras Valinčius. Visas chemijos žvaigždynas. J. Lagunavičius parengė turbūt trečdalį chemijos olimpiadininkų“, – sakė R. Vaitkus.
Su žmona pasiuvo trispalvę
Lietuvos mokinius tuomet, 1991-aisiais, dalyvauti tarptautinėje olimpiadoje į Lodzę lydėjo švietimo viceministru vėliau tapęs, o dabar švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėju ir Vilniaus universitete dirbantis R. Vaitkus.
Taip susiklostė, kad dar dirbdamas Taikomosios enzimologijos institute „Fermentas“ chemikas R. Vaitkus įsitraukė į olimpiadų rengimą, buvo ir nacionalinių olimpiadų organizacinio komiteto pirmininkas. Jis pasakojo, kad dar Lietuvos atkurtos nepriklausomybės išvakarėse profesorius Maurice Cosandey iš Šveicarijos svarstė, kaip plėsti tarptautines chemijos olimpiadas.
„Jis pirmas paminėjo, kad ateis daug naujų valstybių – Lietuva, Latvija, Estija. Mes jau aiškiai rodėme siekį tapti nepriklausomi. Vėliau paklausiau jo, su kuo bendrauti dėl dalyvavimo. Man pasakė, kad parašyčiau oficialų laišką profesoriui Kozlovskiui iš Lenkijos, ir galbūt mus pakvies. Mūsų nepriklausomybę tuomet oficialiai buvo pripažinusi tik Islandija. Laišką parašėme, jis iškeliavo ministerijos vardu. Balandžio mėnesį atkeliavo atsakymas, kad mus kviečia į olimpiadą“, – pasakojo R. Vaitkus.
Tarp olimpiados rengėjų reikalavimų buvo ir nurodymas atsivežti savo vėliavą, bet kitokių matmenų nei kad mūsiškė trispalvė. Vėliavą pasiuvo R. Vaitkus su žmona.
Išvyko nežinodami, kaip nusigaus iki Lodzės
Kvietimą Lietuva turėjo, stiprius mokinius chemikus turėjo, trispalvė taip pat laukė. Tačiau buvo viena bėda – iš kur gauti pinigų kelionei? Švietimo ministerija tuomet disponavo tik rubliais, o reikėjo ir zlotų.
Traukinio bilietus iš Vilniaus į Varšuvą (pasiekus Gardiną Baltarusijoje, o paskui Lenkijos Sokulką, tekdavo persėsti į Lenkijos traukinį, vežantį jau iki Varšuvos) ir atgal ministerija nupirko už rublius, bet liko klausimas, kaip iš Lenkijos sostinės nusigauti iki Lodzės, kai neturi vietos valiutos.
„Ministerijoje dirbo specialistė Leokadija Kasperavičienė. Sakau: „Leokadija, o jei nupirktume suvenyrų, bet tai būtų lygintuvai, spiralės vandeniui užvirti?“ Tuomet Lenkijoje buvo paklausūs elektros prietaisai. Sakau: „Jūs su vaikais palauksite, o aš nueisiu Varšuvoje parduosiu ir už zlotus nusipirksime bilietus“, – dabar komišką situaciją atpasakojo R. Vaitkus.
Viskas taip ir nutiko. Varšuvoje šalia geležinkelio stoties R. Vaitkus pardavė „suvenyrus“.
„Pasižiūrėjau, kokios ten kainos, nuleidau 10–20 proc. ir per valandą viską pardaviau. Gavau krūvą zlotų. Nusipirkome bilietus į Lodzę ir atgal į Varšuvą. Pinigų liko – išdalinom vaikams, pasirašė gavę zlotų, daugmaž po 5 tuometinius dolerius. Galėjo ledų nusipirkti.
Tai buvo tokia avantiūra – pinigų neturime, bet mes, du suaugusieji, vežamės keturis vaikus“, – pasakojo R. Vaitkus.
Atsidūrė naujame pasaulyje
R. Vaitkus pasakojo, kad jau įėjus į patalpą, kurioje vyko olimpiada, Lietuvos trispalvė buvo pakabinta pačiame centre, vos įėjęs matei – čia dalyvauja Lietuva.
Lodzėje vykusioje olimpiadoje rungėsi mokiniai iš JAV, Nyderlandų, Šveicarijos, Austrijos, Norvegijos, Vokietijos, Italijos...
„Mums tai buvo naujas pasaulis. Vertėme užduotis iš anglų kalbos į lietuvių. Kompiuteriuose nebuvo lietuviškų rašmenų – ranka varneles, nosines sudėliojame, keletą užduočių ranka perrašėme. Dabar tai juoką kelia, o tuomet...“ – pasakojo R. Vaitkus.
Jis pats, rašydamas disertaciją, rėmėsi daug šaltinių anglų kalba, tad šią kalbą ir terminus buvo pramokęs. Kol vertė užduotis, gyveno atskirai nuo mokinių, kad būtų užtikrintas užduočių slaptumas.
„Susitikome su mūsų lietuviais olimpiados dalyviais tik kai jie buvo visas užduotis parašę ir atlikę eksperimentą, kad aptartume rezultatą ir, jei reikia, pasiginčytume su vertinimo komisija“, – sakė R. Vaitkus.
To neprireikė – lietuvis mokinys M. Svetikas nepriklausomybę ir laisvę apgynusiai Lietuvai pelnė pirmąjį tarptautinį bronzos medalį.
Teko prašyti pagalbos traukinyje
Kelionė atgalios į Lietuvą taip pat nestokojo išbandymų, dabar keliančių ir šypseną, ir graudinančių.
Traukinys iš Lodzės į Varšuvą vėlavo. Lenkijos sostinėje, kur reikėjo persėsti į traukinį, vežantį pasienio link, buvo trys stotys. Centrinėje, kurios ir reikėjo, L. Kasperavičienė su trim olimpiados dalyviais išlipo, o R. Vaitkui su laimėtoju M. Svetiku per žmonių grūstį nepavyko. Jiedviem tai pavyko tik kitoje stotyje.
Tuomet, nepriklausomybės pradžioje, mums labai reikėjo pripažinimo, žinomumo.
R. Vaitkus
M. Svetikas su R. Vaitkumi tekini nusigavo atgal iki Centrinės stoties, tačiau kaip, tais laikais dar neturint mobiliojo telefono, susirasti bendrakeleivius, kurie ir turėjo bilietus namo?
„Neradome stotyje Lietuvos delegacijos. Įlipome į traukinį neturėdami bilietų. Marijus perėjo vagonus ieškodamas Leokadijos ir kitų mokinių – nerado. Atėjo kontrolierius, reikia parodyti bilietus. Truputį kalbu lenkiškai – aiškinau, kad pavėlavome, kad bilietus turi delegacijos vadovė, kad ji su kitais vaikais liko Varšuvoje. Zlotų neturiu, vos kelis rublius. Kontrolierius nemokamai išrašė naujus bilietus“, – pasakojo R. Vaitkus.
Tačiau pasiekus Sokulką, laukė dar vienas keblumas. Ten vėl teko pirkti bilietus, o pinigų juk nėra.
„Prisiminiau, kad olimpiados organizatoriai mums dovanojo proginę 20 tūkst. zlotų monetą. Pinigas! Pridaviau tą monetą, beveik visus rublius, kuriuos turėjau. Viską paėmė, bet pakako tik bilietams iki Gardino. Galvoju: gerai, Gardine jau tiks rubliai, keli liko, kaip nors.
Nuvažiavome iki Gardino, bet ten neatidarė traukinio durų, neleidžia išlipti. Ateina pasieniečiai, patikrino dokumentus, atėjo patikrinti bilietų. Neturime. Mokėkite baudą, sako mums. Aš sakau, kad neturime tiek“, – nemalonią situaciją pasakojo R. Vaitkus.
Kontrolierių gerumo pelnyti nepavykus, R. Vaitkus pasiėmė M. Svetiko pelnytą medalį, iškėlė jį ir kreipėsi į bendrakeleivius.
„Sakiau: „Žmonės gerieji, važiuojame iš Lenkijos, iš tarptautinės chemijos olimpiados, čia yra bronzos medalio laimėtojas. Ar kas nors galėtumėte paskolinti pinigų susimokėti baudai ir bilietams nusipirkti?“ Ir vienas žmogus iš Kauno davė pinigų“, – laimingai pasibaigusią istoriją užbaigė R. Vaitkus.
L. Kasperavičienė su kitais mokiniais grįžo vėlesniu traukiniu.
R. Vaitkus sakė, kad profesorius Kozlovskis po olimpiados prisipažino akylai stebėjęs rusų komandos atstovų reakcijas po to, kai Lietuva buvo pakviesta į tarptautinę chemijos olimpiadą Lodzėje, laukė galimo pasipiktinimo.
„Jis man prasitarė, kad tam, kad lietuviai galėtų dalyvauti, gavo Lenkijos užsienio reikalų ministro Krzysztofo Skubiszewskio leidimą. Buvo suderinta pačiu aukščiausiu lygiu, kad Lietuva, tuomet dar mažai pripažinta, galėtų dalyvauti. Bet lenkai buvo mums draugiški, tad pasikvietė“, – pasakojo R. Vaitkus.
Patempė tarptautiškumo giją
Pirmoji tarptautinė olimpiada Lodzėje patempė tarptautiškumo giją. Tas pats profesorius M. Cosandey lietuviams patarė belstis ir į 1992 m. chemijos olimpiadą Amerikoje. Už Atlanto tais metais išskrido taip pat keturi Lietuvos mokiniai. Algirdas Vėlyvis ir Vytenis Sapagovas grįžo ne tuščiomis – laimėjo bronzos medalius.
Tais pačiais metais Egidijus Anisimovas ir Algirdas Raščius laimėjo bronzos medalius Suomijoje vykusioje fizikos olimpiadoje. Vokietijoje vykusioje informatikos olimpiadoje Marius Alaburda, Valdas Ambraziūnas ir Giedrius Meinorius pelnė taip pat bronzos medalius.
O 1994-aisiais Osle vykusioje chemijos olimpiadoje vilnietis mokinys Eduardas Gaidamauskas pelnė pirmąjį aukso medalį.
„Tuomet, nepriklausomybės pradžioje, mums labai reikėjo pripažinimo, žinomumo. Dabar jau mus visur žino. Dabar daug olimpiadų vyksta, gaila tik, kad daug mūsiškių užsienio universitetai išgraibsto, nors dalis ir grįžta. O tada, pradžioje, buvo sunku“, – apibendrino R. Vaitkus.
