Lietuvoje

2019.03.01 10:35

10 rinkimų triukų: kaip politikai bando užmauti mus ant savo kabliuko (II dalis)

Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt2019.03.01 10:35

„Žmonės niekada nemeluoja tiek daug, kaip po medžioklės, per karą ar prieš rinkimus“, – tokia citata yra priskiriama Otto van Bismarckui, antrosios Vokietijos imperijos kancleriui. Tikrai ne viskas, kas yra pasakyta prieš rinkimus, yra melas, tačiau sunku būtų paneigti, kad dažnai politikai realybę pagražina, tikrąją asmenybę slepia už kruopščiai sukurto įvaizdžio ir bando sakyti ne tai, ką iš tiesų galvoja, o tai, ką žmonės nori girdėti.  

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic center for media excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Laimėti jūsų balsą – toks pagrindinis bet kurios rinkimų kampanijos tikslas. Norėdami laimėti balsus, politikai griebiasi pačių įvairiausių priemonių – teisėtų ir nevisai, sėkmingų ir juokingų, o kartais net desperatiškų. Visa tai skirta įtikinti rinkėjus, kad jie turėtų balsuoti būtent už tą politiką ar būtent už tą politinę jėgą.

„LRT rinkimų rentgenas“ atrinko 10 dažniausiai naudojamų rinkimų triukų, kurie padės jums suprasti ir paskatins susimąstyti, ar tikrai norite balsuoti už konkretų politiką ar politinę jėgą, nes jums priimtinas jų požiūris, artimos jų mintys ir patinka idėjos, o galbūt tiesiog pasidavėte manipuliacijai. Pirmąją straipsnio dalį su pirmais 5 punktais galite skaityti čia.

6. Aš – tinkamiausias šiai tautai

Rinkėjai yra linkę rinktis tuos politikus, kurie atitinka tam tikrus archetipus. Lietuvoje, anot ekspertų, ryškiausiai matomi trys archetipai – auka, kovotojas ir globėjas. Būtent už tuos politikus, kuriems tinka vienas iš šių vaidmenų, dažniausiai balsuojame.

Auka – politikas, tapęs „sistemos auka“, arba itin puolamas politikas. Tai dažnai triukšmingai atsistatydinę arba iš postų pašalinti politikai, kurie pasakoja, kad su jais susidorojo „sistema“, kuri dažniausiai yra kaip mistinis, anoniminis darinys. Tokiems politikams dažnai jų tikslų įgyvendinti neleido būtent kažkas iš minėtos anoniminės sistemos.

„Mes Lietuvoje visada norime palaikyti tą aukos pusę. Manau, kad tai ateina tiek iš istorijos, tiek iš religinės dogmos. Čia yra esmė, kad ne tu pats sprendi, o kažkas už tave nusprendžia. Reikia kažkur nusikelti tą atsakomybę nuo savęs, ypatingai dėl tų neigiamų dalykų savo gyvenime – jeigu man nepavyko kažko padaryti, tai greičiausiai ne todėl, kad aš per mažai stengiausi, o dėl to, kad valdžia galbūt yra bloga ar man kažkas sutrukdė. Reikia surasti kliuvinį, kas tau neleidžia. Būti ta auka yra labai patogu“, – sako viešojo kalbėjimo ir komunikacijos ekspertė, „Wow. World of words“ įkūrėja Neringa Bliudžiūtė.

Jeigu yra auka, atsiranda ir globėjas. Toks archetipas taip pat yra populiarus, mat lietuviai nori turėti kažką, kas jais pasirūpintų. Bendrovės TNS atliktas tyrimas parodė, kad globėjui būdingas jautrumas, jis nebijo pasirodyti silpnas – apkabina ir verkia kartu su tauta. Taip jis parodo rūpestį ir supratimą. Dalis lietuvių vis dar tikisi, kad politikas jais pasirūpins ir išspręs visas jų bėdas.

„Manau, kad mūsų mentaliteto formavimui iš esmės tas penkiasdešimtmetis davė savo, nes iš tikrųjų buvo išskersta didelė dalis žmonių. Kruvinai išskersti karo ir pokario metais ir psichologiškai „pridubasinti“ per tuos penkiasdešimt metų tie, kurie būtų linkę prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Tokių nuosekliai buvo mažinta, jie natūraliai ataugs, kaip ir gamtoje viskas atauga, net iš asfalto išlenda kažkokie medžiai. Bet tam reikia laiko, kad ataugtų žmonės, kurie linkę priimti sprendimą ir prisiimti už jį atsakomybę“, – sako žurnalistas Aurelijus Katkevičius.

Dar vienas lietuvių mėgstamas archetipas – kovotojas. Kaip rodo TNS vykdyta apklausa, kovotojas Lietuvoje yra tas, kuris kovoja prieš kažką, o ne už kažką. Lietuvio savimonė formavosi per pasipriešinimą, siekį įveikti engėją.

„Kiekviena tauta turi skirtingą tą kovotojo arba herojaus supratimą. Pas mus herojus istoriškai yra tas, kuris eina prieš visus, protesto herojus. Ne einantis ir kuriantis kažkokius pozityvius dalykus, o daugiau kovojantis prieš. Toks herojus stiprus mūsų pasakojimuose, todėl stiprus ir dabar“, – sako N. Bliudžiūtė.

Kovotojas dažnai skelbia kovojantis su korupcija, nepotizmu, nesąžiningais politikais. Tačiau dažnai net ir dirbtinai sukeliami „maži karai“, t. y., politikai pešasi tarpusavyje ir tokiu būdu augina politinius raumenis ir sustiprina savo, kaip kovotojo, įvaizdį.

„Žmonės neišvengiamai į tuos konfliktus įsitraukia, stebi. Kažkas vyksta valstybėje, ir man gali būti pasekmės. Ir to konflikto metu jie turi pasirinkti – už tą ar už tą. Pasirinkdamas už ką, aš jau praktiškai tampu šalininku, ir natūraliai labai nesudėtinga bus mane priversti balsuoti už tą politiką. Tai yra, suskaldęs visuomenę į savus ir priešus, aš sukuriu šalininkų grupę“, – sako VDU politologas Lauras Bielinis.

Be to, toks „mažo karo“ sukėlimas leidžia politikams atsidurti dėmesio centre – apie konfliktą nuo ryto iki vakaro pasakoja žiniasklaida, socialiniuose tinkluose diskutuoja visuomenė, todėl tokie politikai tampa labiau matomi ir žinomi.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Ieškokite tikrų žmonių, o ne jų įvaizdžių. Stebėkite, ar nėra dirbtinai keliami konfliktai, ar kandidatas žada visus apginti ir visais pasirūpinti – užduokite sau klausimą, ar tai yra įmanoma.

7. Aš – sprendimas viskam

Kai kurie kandidatai rinkimų kampanijos metu mėgsta naudoti kategoriškumus ar absoliutinti – „visi jie vagys“, „padarysiu viską, ką žadu“, „visi gyvens geriau, jeigu mane išrinksite“, „visi nusivylę šia politine jėga“ ir pan. Jų teiginiai, be abejonės, nėra paremti jokiais moksliniais tyrimais ar net apklausomis, nes sunku būtų surasti klausimą, kuriuo absoliučiai visi sutaria.

Politikai, kurie žada padaryti tai, ko iš esmės padaryti negali ar ko padaryti neįmanoma, dažniausiai vadinami populistais. Jie žarsto pažadus į kairę ir į dešinę be jokio konkretaus plano. Jie žada, kad sukurs daugiau darbo vietų, bet nepasako, kaip tą padarys, jie žada padidinti pensijas, tačiau nepasako, iš kokių pinigų.

„Populizmas turi savo lygius. Jis kilo nuo to, kad reikėjo paprastai paaiškinti dalykus, dėl kurių žmogui kyla klausimų. Toks populizmas nėra blogas, nes tiek ekspertinėje srityje, tiek politikoje labai dažnai užsižaidžiama su tuo teisiniu žodynu, kuris žmonėms nėra informatyvus, nėra aiškus, ir viską, iš esmės, reikia išversti į žmonių kalbą. (...)

Tačiau kitas žingsnis, kur mes nueiname su populizmu, tai yra ne supaprastinimas, o suprastinimas visų politinių procesų. Politikai naudojasi tiek žmonių netikrumu, tiek žmonių nežinojimu, kad žmogus nesupranta, kaip yra sudaromas biudžetas. Galbūt jis neturi suprasti, bet kai tu žinai, kad kitas žmogus nesupranta, ir tu tuo naudojiesi, tai tai jau yra manipuliacija. Populizmas visada bando žaisti su emocijomis, nes žino, kad žmonėmis manipuliuoti lengviau yra emociniu pagrindu“, – sako komunikacijos ekspertė N. Bliudžiūtė.

Pasak jos, su populizmu ir ypač ekstremaliu populizmu siekiama išjungti racionaliąsias smegenų dalis ir naudoti tik tą emocinę smegenų dalį, kuri žmogų skatina reaguoti primityviai. Populistai dažniausiai kalba emocingai, stipriai gestikuliuodami, dažnai net šaukdami.

„Kai mes įsiaudriname, kai sukeli emocijas, žmogus pradeda prarasti gebėjimą spręsti racionaliai. Kai įsijungia baimės mechanizmai pas mus smegenyse, tai mes sugrįžtame prie to pradinio roplių mentaliteto ir roplių smegenų, kurios sugeba tik bėgti, sustingti arba pulti. Visiškas savisaugos instinktas. Tai to rėkimo ir puolimo reikia tavo išlikimui. Bet kadangi mes esame žmonės, tai mes galėtume įjungti savo smegenis, bet kai pas mus aktyvuoja tuos išlikimo mechanizmus, mes pradedame juos taikyti“, – sako ekspertė.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Visada verta bent akimirką susimąstyti, ar tai, ką žada politikas, yra įgyvendinama. Ar tikrai įmanoma, kad bus išspręstos visos problemos, o pensijos ir atlyginimai augs dvigubai? Ar politikas jau yra išsprendęs konkrečias problemas, ar tik kalba apie jų sprendimą?

8. Aš – palaikomas ir populiarus

Gali susidaryti įspūdis, kad tie politikai, kuriuos dažniausiai matome žiniasklaidoje, yra labiausiai palaikomi. Atkreipkite dėmesį į debatus (tiek televizinius, tiek gyvus) paprastai už politiko sėdi būrys žmonių, kurie aistringai jam ploja ir pritariančiai linksi galva. Palaikymo įspūdžio kūrimas taip pat yra vienas rinkimų triukų – jeigu politiką palaiko dauguma, galbūt palaikysite ir jūs?

Tai įrodo ir įvairios socialinės apklausos. Politologas L. Bielinis teigia, kad dauguma žmonių yra linkę rinktis iš apklausų favoritų.

„Praktiškai visi taip daro. Mes žiūrime į sąrašą, kuris yra vis ilgėjantis, ir mes visiškai nenorime pamatyti apatinių kandidatų. Mes žiūrime tris-keturis viršutinius. Mes juos atskiriame į dvi grupes – lyderiai ir visi kiti. Tai visų kitų mes net neatsimename. O tarp lyderių jau sąmoningai renkamės, jau pasirinkome, iš ko rinksimės. Ir pasirinkome ne pagal pavardę, ideologiją, principus, o pagal reitinginę lyderystę“, – sako politologas.

Anot jo, apklausų niekas neklastoja, nes sociologai stengiasi būti maksimaliai neutralūs, nes jeigu jie tendencingai taisys faktus, tai niekas daugiau neužsakinės jų apklausų ir jomis nepasitikės. Tačiau prie tam tikro nuomonės formavimo, pasak L. Bielinio, prisideda žiniasklaida.

„Reikalas ne tas, ar teisingi procentai, jie daugmaž teisingi su trijų procentų paklaida, ką visi pripažįsta. Reikalas tas, kaip žiniasklaida iš to daro dramą. O kodėl jie tą daro? Nes žiniasklaidai reikia sukoncentruoti dėmesį į save, nes skaitomumas, žiūrimumas, klausomumas kuo didesnis, tuo daugiau reklamos. Todėl žiniasklaida dramatizuoja bet kokį poslinkį – pusę procento aukščiau ir jau oho, jau lenkia, išsiveržė į priekį. O sociologai nervinasi – juk čia visiškai nieko nereiškia, jeigu šokinėja vienu procentu, dviem ar trim“, – sako L. Bielinis.

Matomumo lengviau siekti ir tiems politikams, kurie jau užima svarbias pareigas ir apie jų priimtus sprendimus natūraliai kalba žiniasklaida – pareigas einantys prezidentai, ministrai pirmininkai, ministrai, Seimo nariai. Jie tarsi dirba savo tiesioginį darbą ir tuo pat metu vykdo pasyvią rinkimų kampaniją.

Stengdamiesi stiprinti palaikymo įspūdį, politikai kartais griebiasi ne visai teisėtų priemonių. Tokių pavyzdžių galima pamatyti socialiniuose tinkluose, kai už pinigus samdomi žmonės arba savanoriai rašo palankius komentarus prie tam tikrų politikų pranešimų, spaudžia „patinka“ ir puola to politiko oponentus.

„Moraliai tai yra prasižengimas, gerbiamieji. Kada pasamdo žmogų tam, kad jis spjaudytų į kitą. Tie visi komentarai, trolių gamyklų, fabrikėlių kaminai rūksta Lietuvoje. Per rinkimus to bus daug, bet tai yra labai negražu, ir tai mes irgi turėtume priskirti prie juodųjų technologijų, nes tai yra amoralu, tai yra nusižengimas moralei“, – sako politologas L. Bielinis.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Visada pravartu atkreipti dėmesį, kas palaiko politikus – ar tai yra anonimai, ar realūs žmonės, ar jūs tuos žmones pažįstate? Kokie yra jų argumentai, ar jie remiasi tik „patinka – nepatinka“? Ar tie palaikytojai patys priklauso politinei jėgai, ar jie patys kandidatuoja?

9. Aš – savaime geresnis

Rinkimų kampanijos metu politikai dažnai nusitaiko ne į konkurento argumentus, o į jo asmenines savybes ar asmeninį gyvenimą. Užkabinama ir išvaizda, ir amžius, ir šeimyninė padėtis, stengiamasi paryškinti skirtumus ir pataikyti į visuomenėje vyraujančius stereotipus. Jaunas – kvailas, senyvo amžiaus – be energijos, netekėjusi ar nevedęs – nieko nesupranta apie šeimą ir pan.

„Lietuvoje ta argumentų kultūra nėra labai stipri. Mes labiau diskutuojame norėdami sumenkinti kitą, nes mes tikriausiai jaučiamės ne visada labai tvirti dėl savo pozicijos. Kai nesijauti tvirtas dėl savo pozicijos, tai ištrauki kitus ginklus iš arsenalo. Emocijos lengvai išmuša priešininką iš jam saugios teritorijos, nes tu žinai, kad, jeigu tu nusitaikysi tiesiogiai į žmogaus asmeninius dalykus, tai jis greičiau pateks į tą nevaldomą emocinę būklę, kur jis nebevaldys nei savo žodžių, nei prisimins faktus, o pradės irgi emociškai kalbėti, tokiu būdu parodydamas savo silpnybes“, – sako N. Bliudžiūtė.

2002 m. vykusios prezidento rinkimų kampanijos metu, prisimena L. Bielinis, vienas iš akcentų buvo Valdo Adamkaus amžius. Tuo metu jam buvo 76–eri, o jo priešininkui – R. Paksui buvo 46–eri. Jį stengtąsi parodyti kaip jauną, veržlų, o V. Adamkų – kaip jau pavargusį politiką.

„Emocija yra daug stipresnis dirgiklis, o dalis rinkėjų, kurie nelabai mąsto arba neturi laiko galvoti apie politiką, jie teigia: aš pasirinksiu tą, kuris gražesnis, kuris man mielesnis, aš už jį balsuosiu. O po to jau jam prirašysiu visus tuos argumentus ideologinius, jeigu norėsiu. Tokių yra labai daug, todėl tas emocinis dirgiklis naudojamas maksimaliai. Asmeninių savybių, savo gerųjų iškėlimas, kito blogųjų savybių akcentavimas, estetinio vaizdo – vienas iš rinkimų triukų“, – sako VDU politologas L. Bielinis.

Asmeninės kandidato savybės neretai tampa svarbesnės už jo kompetencijas. Žmonės renkasi vaizdą, įvaizdį, o ne išmanymą, profesionalumą. Be jokios abejonės, yra labai svarbu, koks politikas yra žmogus savo kasdieniame gyvenime, tačiau vien pagal asmenines savybes ar išvaizdą rinktis kandidatą yra gana rizikinga.

Pasak A. Katkevičiaus, be stereotipų panaudojimo rinkimų kampanijoje išsiversti yra praktiškai neįmanoma.

„Taip funkcionuoja bet kokia rinkodara, nesvarbu, ar ji politinė, ar ne politinė. Žmonės nori to, ko nori, ir tu duodi jiems tai, ko jie nori. Tai yra pamatas bet kokios socialinės transakcijos, nesvarbu, ar tai būtų politika, ar tai būtų pirkimas, pardavimas, ar tai būtų knyga, ar tai būtų meno kūrinys. Tu turi žmogui duoti tai, ko jis nori. Nors kartais jis nežino, ko jis nori, ir taip atsiranda automobilis, nes atsimename tą frazę, kai Henris Fordas sakė: „Jeigu aš būčiau klausinėjęs žmonių, tai jie tik norėtų greitesnių arklių“, – sako A. Katkevičius.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Užduokite sau klausimą, ar kažkuri asmeninė kandidato savybė yra lemiama pareigose, į kurias jis pretenduoja? Ar jums iš tiesų rūpi kandidato amžius, šeimyninė padėtis, kilmė, ar visgi jums labiau rūpi jo gebėjimai ir kompetencijos?

10. Kova be taisyklių

Ne visada kandidatai rinkimuose kovoja sąžiningai. Kartais tenka išgirsti ir apie balsų pirkimą – tiesioginį ar netiesioginį, kai kandidatai, pavyzdžiui, mėto ledus iš lėktuvo ar dalina žmonėms dovanas, ragindami už juos balsuoti. Tačiau kovos be taisyklių metodų yra kur kas daugiau. Kai kurie jų – itin pavojingi.

„Juodosios technologijos atpažįstamos labai paprastai – jeigu tas, kuris kandidatuoja, arba jo rinkimus organizuojanti struktūra peržengė įstatymus arba peržengė moralines nuostatas, reiškia, jie įžengė į tamsiąją rinkimų pusę, prasideda juodosios technologijos. Tai yra amoralu ir neteisėta. Todėl tos juodosios technologijos visada yra anoniminės, labai sunku atsekti, kas tai daro, labai lengva pamatyti, kieno atžvilgiu tai daroma, o kas tą inicijuoja – labai sunku atsekti, bet bandoma ir kartais atrandama“, – sako L. Bielinis.

Pasak jo, vienas ryškiausių juodųjų rinkimų technologijų Lietuvoje atvejų – paskutinę dieną, jau praktiškai įeinant į vadinamąją tylėjimo dieną, kai draudžiama agituoti, buvo paskelbtas gandas (be abejo, anonimiškai) apie tuometinio Vilniaus banko problemas.

„Tai iš tikrųjų sukėlė didžiulį šurmulį, kai tuo tarpu kandidatas Paksas sakė: „Aš viską išspręsiu“. Čia buvo juodoji technologija, nes ji grėsė tam tikrais finansiniais nuostoliais visai valstybei, jau nekalbant apie banką, žmonės puolė atsiiminėti indėlių (...) Tie paprasti dalykai – balsų pirkimas, ledai iš dangaus, tokie dalykai yra kaip smulkios vagystės, tai peržengia įstatymą, tačiau esminio poveikio rinkimams nepadaro. Bet iš tikrųjų tokie dalykai iškreipia rinkimų esmę, rinkėjas ima abejoti bendrai rinkimais kaip padoriu ir teisingu veiksmu, todėl ir tokie veiksmai, nors jie ir nepavojingi bendrai, yra amoralūs“, – sako politologas.

Vadinamųjų juodųjų technologijų išties yra apstu – nuo priešininko šmeižimo, neteisingų gandų apie jį paskleidimo, iki rinkimų plakatų nuplėšinėjimo, apipaišymo arba savo plakatų užklijavimo ant viršaus. Norint nuteikti žmones prieš konkretų kandidatą, galima jo plakatus klijuoti, pavyzdžiui, ant automobilių priekinių stiklų. Tai žmones tikrai išerzins ir greičiausiai paskatins balsuoti už priešininką.

Kai kurie politikai eina dar toliau – pavyzdžiui, pasamdo žmones, kurie naktį skambina žmonėms ir agituoja už priešininką. Naktį pažadinti žmonės bus išerzinti ir tikrai nebalsuos už tą kandidatą, už kurį agituojama. Dar vienas triukas – galima laikraštyje paskelbti netikrą skelbimą apie neva pigiai parduodamas paslaugas ar prekes ir pridėti kažkurio kandidato štabo telefono numerį, tuomet štabo darbas bus sutrikdytas skambučiais.

Rinkimų triukas, kuris naudojamas ir Lietuvoje – kopijavimas, kai pasirodo politinės partijos ar politikai, kurių labai panašūs pavadinimai ar pavardės.

„Yra labai daug žmonių, kurie labai paviršutiniškai žiūri į politiką. Dabar staiga pamatys – Lietuvos konservatorių partija partija ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, ir tas žmogus, kuris paviršutiniškiai žvelgia, tai jam ir tie, ir tie yra tas pats. Lygiai taip pat dabar yra natūralūs dubleriai – dabar yra dvi socialdemokratų partijos, jie vienas kito balsus „valgys“ tikrai. Buvo savo laiku Rolandas Paulauskas, jis specialiai balotiravosi toje apygardoje, kur balotiravosi Artūras Paulauskas, ir jis pasakė: „Specialiai tai darau tam, kad atimčiau iš jo balsus“, – sako L. Bielinis.

Kai kurie politikai ima kurti žiniasklaidos imitaciją – rinkimų reklama persunktus laikraščius, žurnalus ar interneto portalus. Tokiuose leidiniuose dažniausiai niekur nepažymėta, kad tai politinė reklama, arba pažymėta itin mažomis raidelėmis leidinio gale. Žmonės dažnai neįsigilina ir mano, kad tai objektyvi žiniasklaida, todėl ir tai, kas joje rašoma, yra tiesa.

Dar vienas metodas – sugretinimas su negatyviu asmeniu arba reiškiniu. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje pasirodo interviu su nusikaltėliu arba jis pats savo socialinio tinklo paskyroje parašo, kad palaiko vieną ar kitą kandidatą. Konkurentams atsiranda papildomas agitacinis argumentas, leidžiantis skleisti nepasitikėjimą tuo kandidatu. Gali būti kuriamos negatyvios reklamos, nukreiptos prieš konkretų kandidatą ar politinę jėgą, jose rinkėjams parodoma visa neigiama kandidato ar politinės jėgos veikla, galimos negatyvios pasekmės, jeigu jis laimėtų.

Lietuvoje ypač dažnai naudojama vadinama užslėpta reklama, kurioje nesirodo joks konkretus politikas, tačiau netiesiogiai kalbama būtent apie jį. Tai gali būti ir kažkurie su konkrečiais politikais ar politinėmis jėgomis siejami simboliai (kaip gandras, kregždutė, erelis ir pan.) arba į politikus panašūs serialų, reklamų herojai.

Rinkimų triukų yra kur kas daugiau ir kasmet jie tampa vis išradingesni. Kaip neužkibti ant manipuliacijų, kaip atsirinkti pelus nuo grūdų ir suprasti, kada politikas iš tiesų mums yra geriausias pasirinkimas, o kada tiesiog buvome įtikinti? A. Katkevičius kiekvienam rinkėjui turi konkretų patarimą.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Prieš atiduodami savo balsą, atidžiai perskaitykite rinkimų biuletenį, ar tikrai balsuosite už tuos, už kuriuos ruošėtės? Jeigu rinkimų kampanijos elementai jus smarkiai erzina, galbūt tai – konkurentų darbas? Tikrinkite, ar jums į rankas patekę leidiniai nėra reklaminio pobūdžio, ar jie objektyvūs?

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius