Lietuvoje

2019.02.28 12:57

10 rinkimų triukų: kaip politikai bando užmauti mus ant savo kabliuko (I dalis)

Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt2019.02.28 12:57

„Žmonės niekada nemeluoja tiek, kiek po medžioklės, per karą ar prieš rinkimus“, – tokia citata yra priskiriama Otto von Bismarckui, antrosios Vokietijos imperijos kancleriui. Tikrai ne viskas, kas yra pasakyta prieš rinkimus, yra melas, tačiau sunku būtų paneigti, kad dažnai politikai realybę pagražina, žarstosi neįgyvendinamais pažadais, tikrąją asmenybę slepia už kruopščiai sukurto įvaizdžio ir bando sakyti ne tai, ką iš tiesų galvoja, o tai, ką žmonės nori girdėti.  

LRT.lt pristato išskirtinį projektąRinkimų rentgenas. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic Center For Media Excellence) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Laimėti jūsų balsą – toks pagrindinis bet kurios rinkimų kampanijos tikslas. Norėdami laimėti balsus, politikai griebiasi pačių įvairiausių priemonių – teisėtų ir nevisai, sėkmingų ir juokingų, o kartais net desperatiškų. Visa tai skirta įtikinti rinkėjus, kad jie turėtų balsuoti būtent už tą politiką ar būtent už tą politinę jėgą.

„LRT rinkimų rentgenas“ atrinko 10 dažniausiai naudojamų rinkimų triukų, kurie padės jums suprasti ir paskatins susimąstyti, ar tikrai norite balsuoti už konkretų politiką ar politinę jėgą, nes jums priimtinas jų požiūris, artimos jų mintys ir vertos palaikymo jų idėjos, o galbūt tiesiog pasidavėte gudriai manipuliacijai.

1. Aš – pažįstamas, todėl patikimas

Įsivaizduokite – į Jūsų duris pasibeldžia žmogus, kurį pirmą kartą matote, o vėliau pasibeldžia tas, kurį matėte kažkur televizijoje, ant plakato ar internete, o galbūt girdėjote kalbantį per radiją. Kuriuo pasitikėsite labiau? Politikai visais būdais stengiasi „įsibrauti“ į rinkėjų namus, nebūtinai tiesiogiai, ir įgyti jų pasitikėjimą. Tą jie daro intensyviai – pasinaudodami tradicine žiniasklaida (radijas, televizija, interneto portalai, laikraščiai), socialiniais tinklais, lankstinukais, reklama ir pan. Ir tą jie daro ilgai – rinkimų kampanija nevyksta tik mėnesį ar savaitę prieš rinkimus.

1999 m. spalio 18 d. tuometinis konservatorių ministras pirmininkas Rolandas Paksas pranešė, kad nepasirašys sutarčių dėl „Mažeikių naftos“ perleidimo JAV korporacijai „Williams“, o po 9 dienų, spalio 27 d., jis atsistatydino iš savo pareigų. Po dvejų metų, 2003 m. sausio 5 d., R. Paksas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu.

Žurnalistas, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, Aurelijus Katkevičius, kuris buvo vienas iš R. Pakso prezidento rinkimų štabo narių, sako, kad su politiku pradėjo dirbti netrukus po jo atsistatydinimo. Taigi, R. Pakso rinkimų kampanija, kuri dažnai tituluojama kaip itin gerai apgalvota, truko dvejus metus.

„Normaliai kampanija niekada nesibaigia. Mūsų rinkiminiame cikle, jeigu mes kalbame apie asmens, apie prezidento rinkimus, tai turbūt turėtų būti pora metų. Kadangi tai yra viena apygarda per visą Lietuvą, ypač jeigu tu nesusidedi su kuria nors partija, kuri jau turi struktūrą per visą šalį, jeigu reikia formuoti struktūrą, pinti tinklą per visą valstybę, tai metų tam tikrai reikės, o paskui jau metus vyksta pati kampanija“, – sako A. Katkevičius.

Nepaisant to, kad politikai bando tapti kuo labiau matomi, jokia reklama ar žiniasklaidos eteris nepakeis gyvo bendravimo su žmonėmis. R. Paksas paspaudė tikrai daug rankų ir pažiūrėjo į daug akių – yra sakę jo rinkimų kampanijos kūrėjai. Tai buvo vienas iš jo kampanijos metu naudojamų rinkimų triukų. A. Katkevičius prisimena, kad tuo metu R. Pakso kampaniją organizavę žmonės stengėsi apeiti visus tradicinius kelius ir tai darė gana įžūliai.

„Visi šitie bandymai apeiti tradicinius kelius, pradedant sraigtasparnio nusileidimais (R. Paksas į susitikimus atvykdavo sraigtasparniu – LRT.lt) ir baigiant tiesioginiu bendravimu su žmonėmis be stiprintuvų, be institucionalizuotos žiniasklaidos, visa tai yra tų laikų atradimai. Tą padarė ir Trumpas (JAV prezidentas Donaldas Trumpas – LRT.lt) po 16 metų. Iki tol Lietuvoje to nebuvo, tai buvo bandymas įdiegti tą politiką „door to door“ (vaikščiojimas nuo durų prie durų – LRT.lt). Gaila, kad to nenusinešė su savimi kiti politikai, kad reikia eiti į žmones, tai tik 2016 m. atsirado. Gyvas bendravimas yra žiauriai svarbus ir, taip, jis yra paveikesnis. Gyvo bendravimo niekas nepakeis niekada“, – įsitikinęs žurnalistas.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologo Lauro Bielinio, būtent vadinamasis „nuo durų prie durų“ metodas iš tiesų yra paveikiausias, tačiau – toli gražu ne lengviausias.

„Efektyviausias metodas yra „door to door“, nes tu susitinki su kiekvienu atskirai ir įtikini jį arba prisistatai jam. Pačiam rinkėjui yra malonu, kad pas jį į namus ateina arba su juo asmeniškai susitinka tas kandidatas. Bet tai yra be galo sudėtinga ir sunku – ir fiziškai, ir psichologiškai, nes iš tikrųjų reikia labai gerai išskaičiuoti, pas ką eiti. Jeigu eisi pas visus iš eilės, kas antras ar kas trečias, priklausomai nuo to, koks tu esi ar kokiai partijai atstovauji, gali tiesiog tave pasiųsti, aprėkti, apspjauti. Ko tik nebūna gyvenime“, – sako politologas.

Būtent dėl šių rizikų, anot jo, politikai imasi tarpinio varianto – susitinka su bendruomenėmis, įvairiais klubais ar tiesiog konkretaus miesto ar kaimelio gyventojais.

„Tai yra gal paprasčiau, lengviau, bet ir sudėtingiau, nes kas dažniausiai ateina į susitikimus? Tie, kurie ir taip žino, kad jau balsuos už tą žmogų. Taigi aš dar kartą agituosiu tuos, kurie yra praktiškai suagituoti. Man daug svarbiau agituoti tuos, kurie dar nežino, už ką balsuos, nors norėtų balsuoti. Tokių yra maždaug 30 procentų (...) Šitie susitikimai klubuose ar bendruomenėse yra dvilypės funkcijos: kandidatas susitinka, o po to tas susitikimas yra viešinamas, transliuojamas – per televiziją, internete, aprašomas laikraščiuose ir panašiai, kad pamatytų ir išgirstų tie, kas neatėjo, ir kurie yra neapsisprendę“, – sako L. Bielinis.

Įsigalėjus socialiniams tinklams, rinkiminė komunikacija persikėlė ir į juos. Bet kas, kas naudojasi socialiniais tinklais, prieš pat rinkimus pastebi politikų suaktyvėjimą – matome ir rinkiminius šūkius, ir pažadus, ir išdailintus paveiksliukus. Kai kurie politikai nevengia ir tiesioginio bendravimo – diskutuoja komentaruose, atrašo žmonėms į asmenines žinutes, tokiu būdu taip pat megzdami su jais asmeninį kontaktą ir rodydami, kad jais galima pasitikėti – jie yra pasiekiami, išklauso ir nebijo nepatogių klausimų.

„Tai normalu, tokiu būdu orientuojamasi į jauną ir energingą rinkėją, kuris dažniausiai yra ne toks paslankus, jis į susitikimus nevaikšto ar retai vaikšto ir jį surasti galima tik internete, todėl su juo ir dirbama“, – sako L. Bielinis.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Svarbu eiti į gyvus susitikimus su kandidatu, užduoti rūpimus klausimus, nesuteikti pasitikėjimo be pagrindo. Pasidomėkite, koks žmogus slepiasi už rinkiminių plakatų ir šūkių. Būtina išsikelti sau klausimą, ar politikas su visuomene bendravo ir rūpinosi gyventojų problemų sprendimu visada, ar tik prieš pat rinkimus.

2. Aš – ne politikas

Balsuodami rinkimuose įvertiname ne tik patį kandidatą, bet ir tuos, kurie už jo stovi – politinę partiją, rinkimų komitetą, o gal kandidatas yra išsikėlęs savarankiškai. Neretai ir tai lemia, už ką atiduosime savo balsą – už dalį kandidatų balsuojame vien todėl, kad jie priklauso politinei jėgai, kurią palaikome, o už kitus, atvirkščiai, nebalsuojame dėl politinės jėgos, kuriai jie priklauso.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ 2019 m. sausio 11–20 d. vykdyta gyventojų apklausa parodė, kad pasitikėjimas politinėmis partijomis Lietuvoje yra itin žemas – jomis pasitiki vos 5,9 proc. apklaustųjų, o nepasitiki net 61,8 proc. Matydami šiuos skaičius kai kurie politikai skuba „atsižegnoti“ nuo partijos – pabrėžia, kad yra nepartiniai, nepriklausomi, dažnai netgi girdime bandymus atsiriboti ir nuo pačios politikos, neva kandidatuojantis rinkimuose žmogus apskritai yra net ne politikas.

VDU politologas L. Bielinis sako, kad, atsirenkant kandidatus pagal politinę priklausomybę, reikėtų suprasti, kas apskritai yra partija ir kodėl dažnai pabrėžiama jų svarba demokratijai.

„Partija tai nėra vien tik buitiškai suprantamas draugų būrys, kuris „apiplėšinėja biudžetą“, partija tai yra bendraminčiai, atstovaujantys kažkokiai politinei-ideologinei krypčiai ir vienaip ar kitaip atradę visuomenėje socialinį sluoksnį, kuris pritarė šiai ideologinei pozicijai. Tai yra gana sudėtinga struktūra, kuri vadovaudamasi šitais ideologiniais principais gina šiuos žmones“, – įsitikinęs jis.

Pasak politologo, bandant atsiriboti nuo partijų šiandien kuriamos įvairios alternatyvios struktūros, pavyzdžiui, pastaraisiais metais Lietuvoje itin išpopuliarėjo vadinamieji visuomeniniai rinkimų komitetai. Tačiau neretai į rinkimų komitetus susiburia tie patys politikai, kurie dar visai neseniai priklausė partijoms arba ateityje iš komiteto planuoja transformuotis į politinę partiją.

Anot L. Bielinio, vertinant savarankiškai kandidatuojančius politikus, reikėtų turėti omenyje, kad, jiems patekus į Seimą ar savivaldą ir norint įgyvendinti savo idėjas ar pažadus, vis tiek teks ieškoti kitų politinių jėgų paramos.

„Seimo nariui, kuris yra nepartinis, sudėtinga kažkokioje frakcijoje užimti rimtą poziciją ir bendrai frakciją sukurti, jis tiesiog yra žmogus, atstovaujantis savo rinkėjams ir besirūpinantis smulkiais dalykais, jis negali veikti sistemiškai ir strategiškai“, – mano politologas.

Kai kurie kandidatai pabrėžia, kad nors kandidatuoja į politinį postą ir siekia politinės valdžios, jie nėra politikai. Norint atsiriboti nuo politikos griebiamasi įvairių priemonių. Pavyzdžiui, kandidatai dažnai dalyvauja gyvenimo būdo laidose, kuriose gamina ar pasakoja apie savo šeimą, t.y., rodo savo kasdienį, žmogišką veidą, kuris neva įrodo jų atsiribojimą nuo „rimtosios politikos“.

„Visi mūsų politikai, kurie nori greitai realizuotis, pradeda nuo „Kakadu“ laidos. Tai yra startinė aikštelė – ne laida „LRT Forumas“, ne Edmundo Jakilaičio, ne Ritos Miliūtės laidos. „Kakadu“ yra ta vieta, kur prasideda politika“, – pastebi A. Katkevičius.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Kad ir kaip kandidatai bando atsiriboti nuo politikos, jie kandidatuoja į politinius postus ir tapę merais, Seimo ar savivaldybių tarybų nariais, užėmę prezidento postą, tikrai negalės sakyti, kad jie nėra politikai ir politika neužsiima. Be to, verta prisiminti, kad norėdami įgyvendinti savo rinkiminius pažadus, politikai turės kalbėtis su kitomis politinėmis jėgomis, net jeigu nuo jų prieš rinkimus atsiriboja.

3. Aš – tas, kuriuo turi patikėti

Dalis rinkėjų yra labai lojalūs kai kuriems politikams ar politinėms jėgoms. Metų metus jie balsuoja už tą pačią politinę jėgą, nepriklausomai nuo nieko – nei nuo rinkimų programos, nei nuo šūkių ar pažadų, galų gale, nepriklausomai nuo kandidatuojančių asmenų. Tačiau didelė dalis rinkėjų yra neapsisprendę, juos kiekvieną kartą reikia iš naujo įtikinti („floating voters“ – LRT.lt).

Prancūzų psichologas Rogeris Mucchielli pateikė kelis patarimus, kaip į savo pusę patraukti abejojančius ir neapsisprendusius rinkėjus: kalbėti jų kalba, žinoti pagrindinius jų interesus, žinoti jų motyvacijas ir baimes, žinoti įvaizdį, kurį jie yra užfiksavę apie politikus, partijas bei ideologines grupes. Be jokios abejonės, politikai visų šių dalykų nežino savaime, todėl yra užsakomi išsamūs tyrimai, nustatantys psichologinį rinkėjo portretą.

„Išties esu matęs ne vieną labai sudėtingų apklausų paketą. Tai ne tie reitingai, kuriuos mes matome laikraščiuose – ten tik žaidimai, sakykime, populistinio pobūdžio. Iš tikrųjų tos apklausos labai sudėtingos – ieškomi prioritetai pagal įvairiausius socialinius sluoksnius: kaip į kažką žiūri vyrai ir moterys, dirbantys ir nedirbantys, tiriamas religingumas, amžius, išsilavinimas. Tai daroma labai smulkiai ir tai yra ilgai besitęsiantys tyrimai. Jie yra brangūs, bet šių tyrimų dėka iš tikrųjų atrandamos tos auditorijos arba tos vietos, kur renkasi tie žmonės, arba kur dažniau būna tie žmonės, kuriuos galima paveikti ir su kuriais galima susikalbėti“, – sako L. Bielinis.

Neapsisprendusius rinkėjus politikai „medžioja“ prieš kiekvienus rinkimus, bandydami pasiūlyti būtent tai, ko jiems trūksta. Dažnai tokius rinkėjus patraukia tiesiog naujos politinės jėgos ar kandidatai, kurie sako, kad dabar tai jau viskas pasikeis ir viskas bus tik geriau, tačiau pamiršta paminėti, kaip jie žada tuos pokyčius inicijuoti.

Galų gale, žadėti pokyčiai apskritai neįvyksta. Tokiu būdu viskas užsidaro užburtame rate – rinkėjai politikais-pažadukais nusivilia ir vėl tampa neapsisprendusiais, per kitus rinkimus ieškančiais kitos politinės jėgos ar kito kandidato. Komunikacijos ir viešojo kalbėjimo ekspertė, „WOW. World of words“ įkūrėja Neringa Bliudžiūtė sako, kad jeigu politikas tik kalba, bet ne daro, šis triukas labai greitai pasimato.

„Tas keturių metų ciklas yra daugeliu atžvilgiu dėkingas, nes politikas negali pasiteisinti, kad kažko nespėjo padaryti. (...) Daugiausiai, ypač einant į rinkimus, politikas žada, kalba, supaprastina viską tam, kad įgautų pasitikėjimą. Po to neįgyvendina žadėtų reformų, kurios trunka ilgiau nei ketverius metus, nes tokia realybė, bet dėl to ką mes turime Lietuvoje? Žmonės viskuo nusivilia. Jis nusivilia ne konkrečiu Jonu ar Petru, kuris pažadėjo, bet nepadarė, bet apskritai demokratija kaip procesu arba valstybe“, – sako komunikacijos ekspertė.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Klausykitės, ką sako politikas ir stebėkite, ar jis nekalba vien tik lozungais ir klišėmis. Ar žada tik pokyčius, bet nepasako, ką ir kaip ketina konkrečiai keisti? Ar jo žadami pokyčiai apskritai yra įgyvendinami?

4. Aš – savas

Taktika „esu vienas iš jūsų“ yra viena dažniausiai naudojamų rinkiminėse kampanijose. Politikai šį bendrumą gali įrodinėti visokiais būdais – ar pagal kilmę („esu kilęs iš šito miesto“, „pats esu iš kaimo“, „esu iš Žemaitijos“ ir t.t.), ar pagal tautybę („esu lietuvis“, „esu lenkas“, „esu rusas“ ir t.t.), pagal priklausymą socialinei grupei („dirbau mokytoju“, „pradėjau nuo kasininkės darbo“ ir t.t.), pagal asmeninį gyvenimą („taip pat esu mama“ ir t.t.). Tokiu būdu politikas siekia, kad rinkėjas su juo susitapatintų ir manytų, kad dėl panašios gyvenimiškos patirties politikas jį supranta geriausiai, todėl geriausiai jam ir atstovaus.

Priklausymą vienai ar kitai grupei politikai rodo ir savo išvaizda. Kaip parodė kompanijos TNS 2014 m. atliktas Lietuvos archetipų tyrimas, lietuviai nėra linkę pasitikėti politiku, kuris demonstruoja prabangą, mat tai siejasi su neteisėtu pralobimu iš mūsų kišenės. Neretai politikai ant plakatų ar politinėse laidose pasirodo be kaklaraiščio, su paprastesniu laikrodžiu arba išvis be jo. Jeigu politikas taiko į moderniausią visuomenės grupę, ant plakatų jis gali pasirodyti su išmaniuoju laikrodžiu. Svarbu atrodyti tvarkingai, bet nepernelyg prabangiai, kad politikas būtų kuo labiau savas, kuo arčiau „paprastų žmonių“.

Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip žaidžiama politiko įvaizdžiu, yra Ukrainos politikė Julija Tymošenko. Politikę buvo galima dažnai pamatyti apsirengusią šviesios spalvos drabužius – balta spalva simbolizuoja nekaltumą ir tyrumą, bet tuo pat metu ramybę ir patikimumą. Be to, viešųjų ryšių ekspertas Aleksejus Sitnikovas yra viešai pasakojęs, kad 90–ųjų pabaigoje jis dirbo su J. Tymošenko ir pasiūlė jai įvaizdį su kasa. Tuomet šios politikės reitingai buvo itin prasti, ji nebuvo laikoma ukrainiete.

„Todėl kilo mintis, kad jai reikia ant kaktos padėti antspaudą, jog ji yra ukrainietė“, – prisiminė A. Sitnikovas. Anot jo, piliečiai nemėgo J. Tymošenko dar ir dėl to, kad ji yra patraukli. „Vyrai kraustėsi iš proto – ir aš, ir visi kiti. Tai moterų baimė, kad viešai pasirodys kokia nors konkurentė. Moterys nepriimdavo gražios, labai seksualios, energingos ir ryškios kitos moters“, – sakė ekspertas. Pasak jo, galiausiai J. Tymošenko buvo parinktas mokytojos įvaizdis – patrauklus, bet ne itin seksualus. Be to, kukli kasa buvo tikrai „ukrainietiška“. Šis įvaizdis su kasa ilgainiui tapo J. Tymošenko vizitine kortele.

Lietuvoje kandidatai taip pat skiria daug dėmesio išvaizdai. R. Pakso rinkimų strategai yra pasakoję, kad buvo siekiama jį rodyti kaip paprastą „vaikinuką iš Telšių“, todėl, pavyzdžiui, jis buvo fotografuojamas be kaklaraiščio, persimetęs per petį švarką. Tokių fotosesijų nevengia ir šiandieniniai Lietuvos politikai.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Tai, kad politikas yra kilęs iš to paties miesto ar kaimo, arba kad jis tos pačios tautybės kaip ir jūs, dar nereiškia, kad jis jus visiškai supranta ir kad jo patirtis buvo identiška jūsų patirčiai. Pasistenkite pasidomėti politiku giliau, sužinoti, kokie žmonės jį supa, iš kokios aplinkos jis atėjęs, kokius darbus dirbęs, kokios jo tikrosios, o ne deklaruojamos vertybės.

5. Aš žinau, ko tau reikia

„Psichologai nustatė, kad maždaug 300 like‘ų (paspaudimų „patinka“ – LRT.lt) ir feisbukas apie tave žino viską daug geriau nei tavo mama ir tėtis“, – sako A. Katkevičius, kalbėdamas apie socialinius tinklus. Pasak jo, užtenka 300 paspaudimų „patinka“ ir psichologas gali nupiešti visiškai tikslų žmogaus portretą, kaip jis reaguos į tą ar kitą žodį.

„Ir emocijos tada atsiduria labai arti, ir žmogus labai greitai reaguoja į tas emocijas, tai yra problema. Kai pirminė reakcijos sistema veikia greičiau nei smegenys, o ji dabar veikia greičiau nei smegenys, čia yra problema“, – sako žurnalistas.

Taigi, mus „nuperka“ anksčiau nei mes spėjame apie tai pagalvoti. Kad socialiniai tinklai yra naudojami rinkimams, parodė „Cambridge Analytica“ skandalas – 2018 m. buvo paviešinta informacija, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų štabas 2016 m. turėjo priėjimą prie daugiau nei 50 mln. feisbuko vartotojų asmens duomenų be šių asmenų žinios. Pasinaudodami tais duomenimis, D. Trumpo rinkimų strategai galėjo dėlioti kandidato reklamą būtent pagal tai, ką šie vartotojai norėjo išgirsti ar pamatyti.

Ir tai vyksta ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir tada, kai politikas su mumis kalba ar komunikuoja. Visa tai – apklausų ir visuomenės nuotaikų tyrimo rezultatas. Labai svarbu „pataikyti“ į ne tik atskirų žmonių nuotaikas, bet ir visos visuomenės nuotaiką.

Daugelis Lietuvoje iki šiol atsimena dainą „Už Petrą!“, kuri buvo panaudota 2004 m. Petrui Auštrevičiui kandidatuojant į prezidentus. LRT.lt kalbinti ekspertai įsitikinę – šis klipas, kuris buvo nuotaikingas ir spalvotas, tiesiog pataikė į tuomet vyravusią nuotaiką.

„Atsiminkime, kada tai buvo? Tai buvo po labai slogaus etapo – prezidento atstatydinimas, baimės, politinė neviltis, ir staiga spalvingas vaizdelis, kur nėra jokių gąsdinimų, jokių pavojų, tiesiog „Už Petrą“. Tai kontrastas sužaidė. Absoliučiai pataikė į nuotaiką, nes tame slogiame pilkame fone staiga spalvotas ir nepolitiškas, linksmas reklaminis klipas ir teiginys, kuris politiškai nieko nereiškė. Jis iš tikrųjų patraukė kaip kontrastas, kaip šansas, suteikė viltį be jokių signalų“, – sako L. Bielinis.

Anot N. Bliudžiūtės, panašiai į visuomenėje vyraujančią nuotaiką pataikė ir JAV prezidento D. Trumpo rinkiminė kampanija.

„Jis atliepė tai, kokia buvo nostalgija visuomenėje tam tikros visuomenės grupės, į kurią jis nusitaikė. Tas nusivylimas kartos, kurių seneliai gyveno geriau negu jie, ir tas bendras nusivylimas visuomenėje, kur norisi vėl stebuklo, pakilti iš pelenų kaip Feniksui, tai tą nuotaiką jis atitiko labai stipriai. Bet vėlgi atitiko ne tuščias turinys. Mums gali Donaldas Trumpas nepatikti kaip politikas, mes galime jį laikyti neetišku ir visokiu „ne“, bet realiai autentiškumo iš jo nepaimsime“, – sako komunikacijos ekspertė.

Anot jos, net D. Trumpo šūkis „Make America Great Again“ atitiko to meto amerikiečių nuotaiką. Be to, jis labai tiko pačiam kandidatui – žmogui, kuris visą gyvenimą buvo pasirengęs padaryti viską, kad pasiektų savo tikslų.

Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Rinkiminiai šūkiai ir kalbos – tik fasadas, žiūrėkite, kas yra už jo. Ar kandidato elgesys ir gyvenimo pasirinkimai atitinka tai, apie ką jis kalba? Ar pats nebuvo teisiamas dėl korupcijos, o dabar žada su ja kovoti?

Kiti rinkimų kampanijoje naudojami triukai – antroje straipsnio dalyje.

Populiariausi

Aurelijus Katkevičius

Lietuvoje

2020.08.12 19:47

Mirė žurnalistas Aurelijus Katkevičius atnaujinta 20.34

16