Kol kas iš visų kandidatų į prezidentus aiškią žinutę rinkėjams siunčia tik Arvydas Juozaitis, tačiau, tikėtina, jis netaps mases pritraukiančiu kandidatu. Taip sako LRT RADIJO kalbinti ekspertai. Anot viešųjų ryšių eksperto Arijaus Katausko, kandidatams ištransliuoti savo žinutes nėra lengva. Bene lengviausia tai padaryti, tvirtina pašnekovas, premjerui Sauliui Skverneliui, nes šis gali pasinaudoti savo esama padėtimi.
G. Nausėda vertina kaip taikytoją ir neagresyvų politiką
Paklaustas, koks yra ekonomisto Gitano Nausėdos įvaizdis, sociologas Vladas Gaidys teigia dėl to turintis daug skepticizmo. Pašnekovas pabrėžia – paprastai kandidatai į prezidentus yra ryškios asmenybės, kurios dar iki rinkiminės agitacijos išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis ir tuo patraukia rinkėjus.
Kaip pastebi sociologas, vis dėlto būtent G. Nausėdos rinkėją lengviau apibūdinti tada, kai turimas kitų kandidatų rinkėjų paveikslas. Pavyzdžiui, tvirtina V. Gaidys, premjero S. Skvernelio rinkėjas yra žmogus, dažniausiai gyvenantis rajono centre ar kaime, žemesnio išsilavinimo, žemesnės kvalifikacijos, priešpensinio ar pensinio amžiaus.
Kitos kandidatės, Seimo narės Ingridos Šimonytės, rinkėjai paprastai yra jaunesnio amžiaus, kvalifikuoti ir gyvenantys didžiuosiuose miestuose. Jie dažniau naudojasi internetu ir socialiniais tinklais.
„Jeigu imtume G. Nausėdą... Dar iš tikrųjų iki tų pareiškimų, kad reikia taikytis [kad susitaikyti po konflikto dėl kandidatės į aplinkos ministrus turi prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras S. Skvernelis – LRT.lt], buvo matyti, kad G. Nausėdos elektorate yra žmonių ir iš vienur, ir iš kitur. Prezidentas paprastai sugeba pritraukti įvairiausias žmonių kategorijas. G. Nausėda kol kas to turi“, – sako V. Gaidys.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis sutinka – G. Nausėda siekia demonstruoti neagresyvaus politiko įvaizdį. Tačiau, priduria pašnekovas, tai, ko gero, atitinka ir paties kandidato būdą, nes kitu atveju labai sunku suformuoti tikrovės neatitinkantį įvaizdį.
„Kita vertus, norėčiau papildyti – be įvaizdžio egzistuoja dar toks fenomenas kaip reputacija, ilgalaikis socialinis išorės įvertinimas. Tai ne tik vaizdinys. Tai tiesiog susiformavusi konkreti nuomonė apie žmogų per daug jo neįsivaizduojant kaip taikytojo ar priešintojo, bet tiesiog „patikimas“, ir viskas“, – atkreipia dėmesį L. Bielinis.
Jis paaiškina – dar kandidatams besiskelbiant apie dalyvavimą rinkimuose VDU studentai atliko tyrimą apie tuometinius kandidatus. Tuo metu kandidate buvusią Aušrą Maldeikienę daugelis įvertino kaip informuotą, kvalifikuotą ir daug galinčią politikę, tačiau pabrėžė – ji neturi prezidentės reputacijos.
„Neprezidentinis elgesys ir prezidentinės reputacijos neturėjimas ją iš karto nustumia į pakraštį, nors niekas nesiginčija, kad ji – informuota“, – tvirtina L. Bielinis.
Viešųjų ryšių specialistas A. Katauskas taip pat teigia, kad G. Nausėda prisiima vienytojo poziciją, tačiau taip pat bando parodyti, kad, reikalui esant, jis priimtų reikiamus sprendimus. Kaip atkreipia dėmesį A. Katauskas, iš G. Nausėdos buvo girdėti net ir toks pasisakymas, kad kai kurie ministrai turėtų palikti postus.
„Bet jis jokiu būdu nesukels konflikto, nesukels kažkokio netikėtumo. Tai šiek tiek išsiskiria iš kitų kandidatų. Pavyzdžiui, I. Šimonytė nekalba agresyviai, tačiau jos nuolatinė kritika S. Skverneliui, valdančiajai daugumai gali sukurti tokį įvaizdį“, – sako A. Katauskas.
I. Šimonytė – žmonių mėgstama dar nuo krizės metų?
Anot V. Gaidžio, Seimo narė, buvusi finansų ministrė I. Šimonytė, kuri rinkimuose keliama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidate, turi visas galimybes iš konservatorių elektorato išsiveržti. Vis dėlto sociologas pataria kandidatei sąmoningai nesistengti to padaryti.
„Geriausia tokiu atveju nieko nesakyti. Ką aš turiu galvoje? Turiu galvoje, kad 2009 m. ekonominės krizės, kurią ir sunku prisiminti, metu I. Šimonytė buvo finansų ministrė. Jos reitingas buvo su teigiamu balansu. Ji turi kažką tokio, kas patraukia žmones. Irena Degutienė turėjo kažkokį teigiamą prigimtinį reitingą, taip ir čia“, – sako V. Gaidys.
A. Katausko teigimu, kandidatams per šią rinkimų agitaciją suformuluoti labai aiškias žinutes ir jas plačiai ištransliuoti gana sudėtinga: vyksta net keleri rinkimai, kandidatų yra nemažai, o viešojoje erdvėje informacija labai greitai kinta. Su tokiu sunkumu, tvirtina viešųjų ryšių ekspertas, susiduria bene visi kandidatai, išskyrus vieną.
„Tos žinutės prapuola. Reikia suprasti – esant tokioje pozicijoje kaip I. Šimonytės (o ji tiesiog yra Seimo narė, viena iš opozicijos atstovių) ir norint viešojoje erdvėje būti gana ilgai, reikia kur kas daugiau pastangų negu tam pačiam S. Skverneliui, nes mes nesuprantame, kas kalba – ar S. Skvernelis premjeras, ar S. Skvernelis kandidatas į prezidentus. Tai yra tie vadinamieji organizaciniai resursai, kuriuos galima panaudoti viešojoje erdvėje. S. Skvernelis visą laiką bus tikras, kad bet kokia jo žinutė pasirodys viešojoje erdvėje“, – sako A. Katauskas.
Jo pastebėjimu, tokiu atveju kitiems kandidatams reikia sukurti unikalų turinį, nes kitaip nei žiniasklaida, nei pati visuomenė į juos neatkreips dėmesio ir informacija, kurią jie nori pateikti, neišplis taip plačiai. Tačiau, tvirtina A. Katauskas, kiti kandidatai turi ir vieną privalumą – jie gali kritikuoti valdžią.
„S. Skvernelis negali kritikuoti pats savęs ir tokiu būdu išprovokuoti dėmesio. Kiti kandidatai tai gali. Manau, kad susilyginimą pamatysime būtent po savivaldybių rinkimų, kai prezidento rinkimuose prasidės tikrasis vajus“, – svarsto A. Katauskas.
L. Bielinis: S. Skvernelis save linkęs pateikti kaip priešpriešą prezidentei
Kalbėdamas apie kitą kandidatą – S. Svkernelį – L. Bielinis tvirtina – situacija keisis bet kokiu atveju, nepaisant to, ar rinkimus laimės premjeras, ar ne. Jo tvirtinimu, po rinkimų turėtų pasikeisti prezidentūros pozicija, kryptis. Tačiau dabar, teigia pašnekovas, vienas iš S. Skvernelio strateginių uždavinių – save pateikti kaip priešpriešą dabartinei prezidentei D. Grybauskaitei.
„Tai gana sudėtinga. Yra tam tikros logikos, bet manyčiau, kad tai gana sudėtinga. Kai du bando įtilpti į vieną nišą, jie iš tikrųjų stumdosi dėl nišos, bet dabar juk klausimas apie prezidentinius rinkimus“, – komentuoja L. Bielinis.
A. Katauskas pritaria – S. Skvernelis tokią taktiką naudoja dažnai, bandydamas parodyti, kad prezidentūra trukdo įgyvendinti kai kuriuos pokyčius: „Matome keisto oksimorono formavimąsi, kai valdžioje esantis žmogus bando parodyti, kad jis nėra valdžioje, kad jis yra tam tikro stipresnio žmogaus auka. Nors visi puikai suprantame – kalbant apie vietos politika, valstybėje nėra svarbesnio žmogaus už premjerą.“
Viešųjų ryšių ekspertas tvirtina nė kiek nenustebsiantis, jeigu likus nedaug laiko iki rinkimų valdantieji pasiūlytų priartėti prie parlamentinės respublikos įtvirtinimo, argumentuodami, kad parlamentinės ir prezidentinės respublikos modelis neleidžia priimti pokyčių, kuriuos lengva ranka neva gali atmesti prezidentas.
„Tokia strategija pastaruosius porą metų buvo formuojama tiek Seimo, tiek vyriausybės: „viskas Lietuvoje būtų labai gerai, tačiau iš trijų postų turime tik du, gausime trečią ir tada niekas nestabdys tų pokyčių, kuriuos jums žadėjome“. Matau, kad tai tęstinė programa iš 2016 m.“, – sako A. Katauskas.
Sociologas V. Gaidys atkreipia dėmesį, kad S. Skvernelis pasižymi tiesmukiškumu, kas paprastai ne visada patraukia dideles minias žmonių. Kaip pastebi pašnekovas, D. Grybauskaitė, kandidatuodama į prezidento postą, sugebėjo suvienyti labai plačias visuomenės grupes, todėl jos reitingas buvo labai aukštas.
„Negali būti aukštas reitingas, jeigu tu neapimsi visko. D. Grybauskaitės šalininkai buvo tiek Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos šalininkai, tiek Darbo partijos, tiek Socialdemokratų“, – akcentuoja V. Gaidys.
A. Juozaitis – vienintelis kandidatas, išsiskiriantis labai aiškia pozicija
Ketvirtoje vietoje pagal vasario mėnesio reitingus besirikiuojantis A. Juozaitis, pašnekovų nuomone, išsiskiria savo aiškia pozicija – jo žinutė, siunčiama rinkėjams, yra labai konkreti.
Anot V. Gaidžio kitiems kandidatams būdingas neapibrėžtumas, tačiau A. Juozaitis tuo nepasižymi – aiškiai galima suformuluoti tris ar keturias pagrindines tezes, kurias jis išskiria: „Tai jo stiprioji pusė. Tas pats dalykas turi ir savo silpnąją pusę – nėra masinio poreikio. Jis turi savo elektoratą. Tie žmonės ateis, balsuos, (skirtingai nuo S. Skvernelio) nepaisant to, ar lis, ar snigs, A. Juozaičio elektoratas tikrai „kietas“, pasišventęs, bet jis nėra ir nebus masinis kandidatas.“
L. Bielinis antrina – A. Juozaičio žinia labai konkreti ir suprantama. Anot politologo, jis yra tas kandidatas, kuris atstovauja žmonėms, turintiems tautinius prioritetus, siekiantiems išsaugoti tautiškumą: „Bet yra vienas niuansas – A. Juozaitis iš tiesų aiškiai deklaruoja, ką jis norės padaryti, ką padarytų, būdamas prezidentu, bet ar jis iki galo supranta, ką jis galės padaryti būdamas prezidentu?“
L. Bielinis primena – 84 Konstitucijos straipsnyje, kuriame nurodyti 24 punktai, prie beveik visų punktų yra prierašas, kad tokią galią prezidentas turi tik pritariant Seimui ar suderinus su premjeru. „Yra tik vienas ar du punktai, kur prezidentas teikia įstatymus arba veto, bet šiuo atveju Seimas labai lengvai peržengia. Taigi realiai stiprus prezidentas yra tas, kuris turi realią paramą Seime. Jeigu to neturi, jis gali svajoti apie bet ką, bet to nesugebės.“
A. Katauskas atkreipia dėmesį – šalia A. Juozaičio yra ir kitų kandidatų, pavyzdžiui, Naglis Puteikis, kuris taip pat sulaukia dalies rinkėjų palaikymo: „Ta visa grupė su A. Juozaičiu priešakyje (jis, ko gero, dabar labiausiai matomas) turės didelį poveikį tiems trims priekyje esantiems ir atiminės, perdalins balsus pirmo turo metu. Pats A. Juozaitis turi aiškią liniją, bet nepabijočiau pasakyti – pas mus yra ir daugiau politikų, kurie turi labai aiškias linijas kažkokiu klausimu, bet paprastai jie pataiko į labai siaurą auditoriją, labai siaurą grupę – 2–3 proc. rinkėjų.“
Viešųjų ryšių ekspertas pabrėžia – vienos linijos kandidatu būtų galima įvardyti ir parlamentarą Petrą Gražulį. Tačiau, pabrėžia A. Katauskas, jeigu ta linija nėra dominuojanti, kandidatai nesurenka didesnės dalies balsų.
„Jeigu Lietuva, neduok, Dieve, būtų atsidūrusi Ukrainos aplinkoje su visomis problemomis su kaimyne, karo stoviu, A. Juozaičio reitingai, ko gero, būtų visai kitokie ir taikytojas G. Nausėda būtų visiškai niekam nereikalingas, nes mums būtų reikalingas kovotojas. Patiems rinkėjams reikia aiškiai suprasti, kad politikas labai retai sako tai, ką galvoja. Jis dažniau sako tai, ką mes norime girdėti“, – akcentuoja A. Katauskas.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
