Onkologiniai pacientai darbinėje aplinkoje jaučia baimę ir diskriminaciją, nes susirgus onkologine liga ir negavus neįgaliojo statuso, darbdavys žmogų gali atleisti. Taip LRT RADIJUI sako Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas, teisininkas Šarūnas Narbutas. Pašnekovo teigimu, šioje vietoje susiduriama su sistemos nelogiškumu: kol pacientas gydosi, jis esą nėra pajėgus dirbti, tačiau dėl rizikingos sveikatos būklės negali gauti ir draudimo išmokų.
„Nėra garantijų, kad žmogaus neatleis iš darbo, net tada, kai jis tik suserga ar kai yra aktyvaus gydymosi stadijoje, ar kai praėję treji ar penkeri metai po ligos. Tai čia ir yra ta dalis, kai mes galime įžvelgti diskriminaciją, nes mes nekalbame apie neįgalumo nustatymą. Žmogus sužino, kad serga, pasako tai darbdaviui, o jis sako: „viso gero, mes tave atleidžiame, nes tu neturi neįgalumo statuso, dėl kurio tavęs negalėtume atleisti“, – tvirtina Š. Narbutas.
Kaip teigia pašnekovas, dauguma onkologinių pacientų, kurių amžius yra iki 50 metų, turėdami ilgalaikius darbus, po ligos yra priversti juos keisti, nes darbdaviai nenori darbuotojų, kurie didelę dalį laiko skiria gydymuisi.
„Susirgę darbuotojai tam tikrą laiką nebūna darbe, dėl ko darbdaviai paprašo išeiti abiejų šalių susitarimu. Kai darbuotojas nesutinka, tada darbdaviai inicijuoja struktūrinius pokyčius, kad kokių nors darbuotojų būtų atsisakoma. Pavyzdžiui, iš „Lietuvos geležinkelių“ man parašė keturi asmenys, susidūrę su onkologine liga, kuriuos darbdaviai, pasinaudodami tokia reforma, atleido“, – pasakoja Š. Narbutas.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkės Audronės Daukšaitės-Timpės teigimu, daugiausia sergančiųjų onkologinėmis ligomis skundų gaunama būtent dėl asmenų diskriminacijos darbe, kai asmuo, informuodamas darbdavį dėl pasikeitusios savo sveikatos būklės, susirgimo onkologine liga, sulaukia pasiūlymo dirbti blogesnėmis darbo sąlygomis ar ne visą darbo dieną.
„Tai egzistuoja ir asmenys, kurie į mus kreipiasi, informuoja, kad vieninteliai išdrįso kreiptis, nes kiti žmonės nedrįsta pradėti kokių nors procesų prieš darbdavį, bijo netekti darbo vietos, galiausiai vengia informuoti patį darbdavį apie savo pasikeitusią sveikatos būklę“, – sako A. Daukšaitė-Timpė.
Pašnekovės teigimu, apklausus darbdavius, kodėl jie taip elgiasi su savo darbuotojais, šie atsako, kad tokiu būdu rūpinasi žmonių sveikata, nors, įsigilinus į tam tikro paciento pateiktas pažymas, matyti, kad jam tokios išlygos nebuvo reikalingos.
„Paklausus, kokios yra jų elgesio priežastys, darbdaviai atsako, kad taip yra rūpinamasi, nenorima, kad darbuotojas sulauktų dar daugiau neigiamų pasekmių, dėl ko pasiūloma dirbti puse etato, tačiau įsigilinus į visas pateiktas pažymas, matyti, kad žmogui visai nereikia to sutrumpinto darbo krūvio. Galiausiai darbdaviai atsisako savo pasiūlymo ir palieka žmogų dirbti ankstesnėmis darbo sąlygomis“, – teigia A. Daukšaite-Timpė.
Ji apibendrina – ankstesnis neįgalumo nustatymas suteiktų žmonėms galimybę ginti savo teises prieš darbdavį, jiems pradėtų galioti Darbo kodekso nuostatos ir kiti įstatymai, įpareigojantys darbdavį pritaikyti darbo sąlygas prie asmens sveikatos būklės.
„Ankstesnis neįgalumo nustatymas padėtų ginti save, nes tiesiog įneštų aiškumo į visas situacijas, žmogus galėtų ginti savo teises prieš darbdavį ir darbdavys, gavęs oficialią pažymą, kad asmuo yra neįgalus, neturėtų kur dingti. Tikrai pritarčiau, kad tai būtų vienas iš sprendimo būdų“, – LRT RADIJUI sako A. Daukšaitė-Timpė.
Susiduria su problemomis norėdami apsidrausti
Anot Š. Narbuto, žmogui, sergančiam onkologine liga, neįgalumas nustatomas tik tada, kai jo gydymas baigtas. Kol paciento gydymas aktyvus, jis esą negali dirbti, tačiau ir neturi galimybės gauti draudimo išmokų. Pasak pašnekovo, šioje vietoje susiduriama su sistemos nelogiškumu.
Š. Narbutas, BNS nuotr.
„Įsijauskime į paciento situaciją: čia nėra koks gripas ar lūžusi ranka – kai žmogus serga onkologine liga, jis tam ir nori draustis tuo draudimu. Jo neįgalumas bus nustatytas tada, kai jo gydymas (operacijos ar procedūros) bus baigtos ir jis galės grįžti į darbą, o juk tų draudimo lėšų pacientui reikia čia ir dabar“, – akcentuoja teisininkas.
Anot Š. Narbuto, prieš dešimt metų nebuvo manoma, kad onkologiniai ligoniai kada nors grįš į pilnavertį gyvenimą, todėl teisiniai reguliavimai buvo visai kitokie. Nors situacija dabar pasikeitusi ir medicinos mokslas žengia į priekį, anot teisininko, yra vadovaujamasi tais pačiais teisiniais principais, kuriais buvo remiamasi, kai onkologinių ligų mirštamumas buvo gerokai didesnis.
„Tada dauguma pacientų mirdavo ir nereikėdavo galvoti apie draudimo niuansus, žmogaus karjerą ar vaikų rūpybą. Kuriais metais buvo sukurti produktai, kuriais vertinama onkologinių pacientų rizika, kad konkreti liga yra mažiau ar labiau rizikinga? Juk dabar yra kitokia situacija: teisės aktai, kurie reguliuoja sergančių žmonių teises, yra pasenę. Mokslui žengiant į priekį, teisinis reguliavimas atsilieka, dėl ko reikia apie tai kalbėti dabar“, – pabrėžia Š. Narbutas.
Jo teigimu, šioje vietoje egzistuoja milžiniška informacijos asimetrija, nes draudimo kompanijų atstovai neturi medicininių žinių ir nesiremia tarptautiniais duomenimis. Teisininko aiškinimu, liga, kuri 2012 m. buvo laikoma mirties nuosprendžiu, 2018 m. gali būti visiškai išgydoma.
„Tai matoma iš realių pacientų istorijų. Tarkime, pacientė sirgo mastopatija, kurią turi dauguma gimdžiusių ir krūtimi maitinusių moterų, tačiau tai draudimo bendrovių dar 2018 m. pabaigoje traktuojama kaip neva krūties vėžio rizika. 50 metų visuose medicinos vadovėliuose rašoma, kad nėra jokio ryšio tarp mastopatijos ir krūties vėžio, tačiau tai vis tiek laikoma argumentu, dėl ko pacientui neskiriama išmoka“, – argumentuoja Š. Narbutas.
Paklaustas, ar susirgus onkologine liga galima apsidrausti gyvybės draudimu, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos vadovas Artūras Bakšinskas teigia – vienareikšmiško atsakymo nėra. Pasak jo, reguliavimas pagrįstas individualiu rizikos draudimu, nes kiekvieno žmogaus situacija – skirtinga.
„Draudimai taikomi tada, kai nėra ligos remisijos ir konstatuojama galutinė diagnozė. Jeigu yra tokių atvejų, kai matyti, jog žmogus tebeturi galimybę toliau sirgti, tai tokiu atveju draudikai negali prisiimti rizikos, nes draudimas yra pagrįstas būsimais įvykiais [...]. Kai draudimo rinka yra nedidelė ir surenkama gana nedaug lėšų, tai labai išsišokti su rizikingais draudimais nėra galimybių, juo labiau kad viskas priklauso ir nuo perdraudėjų, kurie gali nesutikti perdrausti tokio asmens“, – komentuoja A. Bakšinskas.
Pasak A. Bakšinsko, anksčiau onkologine liga susirgęs žmogus prarasdavo galimybę apsidrausti, tačiau dabar vis dažniau prisitaikoma prie situacijos. Pašnekovas sutinka – nemaža dalis draudimo taisyklių yra pasenusios, tačiau dabar yra sudarytos naujos draudimo taisyklės, leidžiančios pacientams apsidrausti.
„Anksčiau onkologine liga buvo užbraukiamos galimybės apsidrausti, tačiau kuo toliau, tuo dažniau ieškoma, kaip prisitaikyti prie naujai kintančios situacijos. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 140 tūkst. žmonių, apsidraudusių kritinių ligų draudimu, kasmet apsidraudžia apie 17–18 tūkst.“, – LRT RADIJUI sako A. Bakšinskas.
Nors minėtų atvejų neturėtų būti, nes juos draudžia įvairūs teisės aktai, Š. Narbuto teigimu, realybė yra kitokia. Pašnekovo aiškinimu, žmonės Lietuvoje negina savo teisių, dėl ko sirgusių onkologinėmis ligomis žmonių diskriminacija nėra akivaizdi.
„Teisės aktai egzistuoja vienaip, o gyvenimas eina kitaip. Tačiau yra subtilesnių momentų, ar tai finansiniai draudimo produktai, kad tu apsidraudei dėl ligos ir paskui būdamas sveikas negauni išmokų, arba būdamas pacientas negauni įvairių skirtingų draudimo produktų. Kiti dalykai yra susiję su nevaisingumu, kai dėl ligos pacientas gali tapti nevaisingas, o valstybė jam dar ir užkerta kelią įsivaikinti. Savo negali turėti, tai valstybė sako „ir kitų neturėk“, – tvirtina Š. Narbutas.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
