Lietuvoje

2019.02.22 07:00

Buvęs šauktinis: devynis mėnesius rytais kelia ne žadintuvas, o riksmas

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.02.22 07:00

Pirmuosius tris mėnesius kariuomenėje šauktiniams tikrai neleido liūdėti ir tinginiauti – vadai visomis jėgomis stengėsi, kad kariai pamirštų apie šiltą guolį, LRT.lt sako buvęs šauktinis Jurgis Dūdėnas, tarnavęs Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotų pėstininkų batalione, III kuopoje. Kaip sako J. Dūdėnas, kuopa jau spėjo tapti dar vienais namais.

Devynis mėnesius kariuomenėje rytais kelia ne žadintuvas, o riksmas „Kuopa, kelt!“, anot J. Dūdėno, atrodo, kad net spygliai sudaigo išgirdus tą garsą. Vis dėlto šauktinis pripažįsta, kad tarnaujant ir matant šimtus karių, kurie veikia dėl vieno tikslo, užplūstantis vienybės jausmas yra idiliškas ir romantiškas. „Nors anksčiau taip pat jaučiausi patriotu, tačiau gerbiant vėliavą, giedant Lietuvos himną ar žygiuojant tokie jausmai sustiprėja“, – šypsosi jis.

– Kaip prasidėjo jūsų tarnavimas kariuomenėje?

– Iš pradžių patekau į šauktinių sąrašą, tačiau, nors sąraše buvau pakankamai aukštai, mane nuramino, kad į kariuomenę kviečiamas nebūsiu. Situacija buvo labai juokinga, nes tuo patikėjau, susiradau darbą komunikacijos srityje, o po kelių mėnesių vis dėlto gavau laišką, kad esu kviečiamas prisistatyti karo prievolės centre.

Taip sužinojau, kad už savaitės jau turiu pradėti tarnybą. Tai buvo smūgis ne tik man, bet ir mano draugei, darbdaviui. Viskas įvyko neįtikėtinai greitai, o vėliau supratau, kad kai kurie jaunuoliai tarnybai ruošėsi net metus.

Turėjau du pasirinkimus – arba tapti savanoriu ir nuspręsti, kuriame dalinyje noriu tarnauti, arba laukti, kol mane paskirs.

– Tarnybos metu taip pat užsiėmėte fotografija ir įamžindavote karių pratybas bei kasdienybę kariuomenėje.

– Iš pradžių visi kariai būna paprasti pėstininkai, tik vėliau juos išskirsto pagal pareigybes. Aš buvau būrio ryšininkas. Vėliau sugalvojau, kad noriu užsiimti papildoma veikla, todėl su vadovybe susitariau, kad jie man leis fotografuoti, o aš nuotraukomis dalinsiuosi su kariuomene. Taip išpildžiau savo pomėgį ir turėjau daugiau veiklos.

– Taigi tarnybos metu kariai turi nemažai laisvo laiko, kurį gali išnaudoti taip, kaip nori?

– Pirmuosius tris mėnesius mums tikrai neleido liūdėti ir tinginiauti – vadai visomis jėgomis stengėsi, kad kariai pamirštų apie šiltą guolį ir suprastų, kad kariuomenės aplinka nėra tokia draugiška, kad privalai paklusti įsakymams.  

Iš pradžių dienos ritmas tikrai intensyvus, reikia išmokti daug teorinės informacijos, dalyvauti įvairiose veiklose. Kartais turi atlikti veiksmus, kurie atrodo neturintys prasmės, tikriausiai taip yra todėl, kad pamatytum, jog esi tik įsakymų vykdytojas. Tau paliepia, o tu darai.

Vėliau laisvo laiko būdavo daugiau – galėdavai valandų valandas sėdėti ir nieko neveikti, nemažai mūsų taip ir darė. Labai stengiausi to išvengti ir pradėjau fotografuoti, dėl to turėdavau daugiau galimybių su kariais išvykti į pratybas ir pamatyti tai, ko šauktiniai dažniausiai nemato.

– Kuopą vadinote ir antraisiais savo namais.

– Kuopa tikrai buvo mano antrieji namai, joje praleidau devynis mėnesius, o tai pakankamai ilgas laiko tarpas. Būdamas namuose vis tiek pakeiti aplinką, išeini į darbą, į miestą, o kariuomenėje visą laiką būni su tuo pačiu būriu žmonių, kartu su jais leidi visą savo laiką. Kambaryje dviaukštėse lovose miegi su dar 11 vyrukų, apie juos žinai viską – kartais net tai, ko žinoti nenori.

– O kaip kariuomenėje atrodydavo jūsų diena?

– Be 15 minučių šešios budėtojas surinka „Kuopa, kelt!“, tada visi apsimiegoję ir nepatenkinti ridenasi iš lovų. Devynis mėnesius rytais kelia ne žadintuvas, o riksmas, atrodo, net spygliai sudaigo išgirdus tą garsą.

J. Dūdėno nuotr.

– Ar tiesa, jog tam, kad išvengtų netikėto „Kuopa, kelt!“, kai kurie kariai žadintuvą nusistato keliomis minutėmis anksčiau?

– Mes taip pat bandėme taip daryti, tačiau vėliau supratome, kad kiekviena miego minutė yra svarbi. Kai kurie visą tarnybos laiką tęsė šią tradiciją ir keldavosi likus penkioms minutėms iki „Kuopa, kelt!”, kad galėtų ramiai susitvarkyti. Kai esi pažadintas, turi mažiau nei 10 minučių apsirengti ir išsirikiuoti kuopoje rytinei mankštai. Nesvarbu, ar lyja lietus, ar siaučia pūga – visi apsirengia ir eina į lauką.

Po mankštos ir pusryčių prasideda rytinė veikla. Viena svarbiausių dienos dalių yra išsiblizginti kambarį taip, kad vadai neturėtų priekaištų, tada vyksta teorinių žinių gilinimas, prasideda pratybos lauke, specialistų rengimas.

Pavalgę pietus einame vėl pasitreniruoti, o vakare jau galima pailsėti. Nors poilsiui skiriama valanda, tačiau tarnybos pradžioje tam beveik neturėdavome laiko – mokydavomės skanduočių ar teorinių žinių. 9.45 vakare, išgirdę „Kuopa, miegas!“, eidavome miegoti, turėdavome užgesinti šviesas ir nebegalėdavome naudotis telefonais.

– Ar nebuvo sunku priprasti prie tokio ritmo?

– Iš pradžių, kol visi dar bijojome, labai paklusniai klausydavome ir eidavome miegoti, tačiau vėliau paklusti buvo sunkiau. Naktį lieka vienas budėtojas, kuris turi prižiūrėti šimtą žmonių. Jei kas nors maištauja, kalba, juokiasi ar naudojasi mobiliaisiais telefonais, budėtojai imasi priemonių.

Kai kurie išrikiuodavo visą kuopą – šimtą žmonių – ir eidavo ieškoti telefonų. Suradę keliasdešimt telefonų budėtojai liepdavo juos pasiimti, o atėjus – parašyti ir pasiaiškinimą. Būdavo šiek tiek baisu ir juokinga, nes niekada nežinodavome, kieno telefonus rado, o kieno – ne. Žinoma, pasiaiškinimus rašydavome visi, o kitą dieną vadai už tai liepdavo daryti atsispaudimus.

Viena budėtoja tvarkydavosi gana drastiškai, ji liepdavo atsinešti patalus ir čiužinius, o tada per penkias minutes pasikloti lovas. Visi lėkdavo strimgalviais – vienam tai padaryti beveik neįmanoma, nes lova turi būti paklota pagal tam tikrus reikalavimus.

Labai įdomi, visų vadų naudojama bausmė – muilo šventė. Nesvarbu, koks būdavo paros metas, į vandens kibirus eidavome tarkuoti muilo, o jam suputojus visi griebdavome šluotas, skudurus ir valydavome kuopą. Kol kuopa neblizgėdavo, tol niekas negalėdavo eiti miegoti.

J. Dūdėno nuotr.

– Taigi į tvarką budėtojai ir vadai žiūrėdavo griežtai?

– Aš budėtojus suprantu, vienam žmogui sunku suvaldyti šimtą jaunų ir energingų vaikinų, todėl juos reikia šiek tiek nuvaryti nuo kojų.

– Prieš patekdamas į kariuomenę dirbote. Kai kurie šauktiniai bijo, kad pasibaigus tarnybai bus sunku grįžti į darbą ir vėl priprasti prie kitokio dienos ritmo. Ar iš tiesų susidūrėte su tokiais sunkumais?

– Manau, kad jaunam dvidešimtmečiui žmogui tokie pokyčiai tik į naudą, dėl to nereikėtų jaudintis, todėl baigus mokyklą visiems rekomenduoju eiti į kariuomenę. Mano situacija buvo kitokia, į šauktinių sąrašą patekau būdamas 25-erių, todėl buvo nemalonu, netgi šiek tiek pikta, nes jau galvojau apie ateitį, namus, šeimą.

Vis dėlto tokia galimybė tikriausiai pasitaiko vieną kartą gyvenime, dėl to reikia priimti tinkamą sprendimą, o man tarnavimas kariuomenėje buvo teigiama patirtis. Turėjau daug laiko pagalvoti, ar man patinka ta veikla, kuria užsiėmiau. Kariuomenėje atradau fotografiją, man taip tai patiko, kad supratau, jog norėčiau fotografuoti, todėl grįžęs to mokausi. Darbą taip pat susiradau ir komunikacijos srityje.

– Viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimų dėl maisto kokybės, tačiau šauktiniai gauna tokį patį maistą kaip ir kitų šalių kariai ar atvykstantys svečiai, į valgiaraštį įtraukti ir mėsainiai bei lazanija. Kokia situacija yra iš tiesų?

– Maistas buvo toks, kokio tikrai nesitikėjau. Kartais netgi šiek tiek trūkdavo tokio paprasto maisto kaip košė ar grikiai – valgydavome sočiai, daug ir skaniai. Žinoma, būdavo, kad reikėdavo išgyventi ir su sauja riešutų per dieną, bet tik todėl, kad tuo metu vykdavo pratybos ir tiesiog nespėdavome pavalgyti, tačiau tokia situacija būdavo retai – alkani nebūdavome. Gali būti, kad kai kuriems sunkumų kildavo dėl to, jog negalima turėti savo maisto, taip pat negalėdavome atsinešti maisto ir iš valgyklos.

Kuopa, J. Dūdėno nuotr.

– Kai kurie šauktiniai baiminasi ne ištvermės išbandymų ar sudėtingų sąlygų, o drausmės. Ar sunku prie to priprasti?

– Tikriausiai negalima visko apibendrinti, tačiau dažnai jaunesni vadai su šauktiniais elgiasi šiurkščiau. Manau, jie patys neseniai tai patyrė, geriau prisimena, kaip kiti su jais elgėsi, todėl dažnai būna reiklesni, piktesni, griežtesni. Kuo vadai ilgiau dirba, tuo jie paprastesni bei atlaidesni.

Taip pat reiktų išskirti šauktinius ir savanorius. Šauktiniai ne tokie motyvuoti, todėl iš jų gali sulaukti kitokių emocijų, jie pikti, kad turi tarnauti, būti kariuomenėje. Aš išreiškiau pirmumą, todėl patekau su savanoriais, jie patriotiški, jie mato kariuomenės prasmę, nori tarnauti ir ginti valstybę.

– Nors tarnauti su kitais savanoriais lengviau, vis vien susidūrėte su sunkumais?

– Sunkiausia būdavo tada, kai turėdavome laisvo laiko. Negalėdavau nieko neveikti ir tik ilsėtis, todėl turėjau pasukti galvą, kaip tai pakeisti. Kitas sunkumas buvo beprasmybės jausmas atliekant kai kurias užduotis, pavyzdžiui, vadas duoda ginklą ir liepia jį valyti valandų valandas, nors ginklas švarus. Taip daroma, kad kariai būtų užimti, paklusnūs.

Ginklų valymas, J. Dūdėno nuotr.

– Vis dėlto tarnybą kariuomenėje prisimenate su nostalgija ar liūdesiu?

– Po kurio laiko pamiršti visus sunkumus ir jie pradeda kelti tik šypseną. Dabar tos problemos atrodo nereikšmingos, juokinga prisiminti, kaip baimindavomės, kad savaitgalį už blogą elgesį gali neišleisti namo, o tuo metu tai buvo rimtos problemos.  

– Ar tarnaudamas jautėtės patriotiškas, ar šis jausmas atsirado vėliau?

– Patriotiški jausmai kildavo tada, kai šimtai ar net tūkstančiai žmonių, surinkti į vieną vietą, eidavo koja kojon, krisdavo į purvą, vėl keldavosi... Tokiais momentais vienybės jausmas buvo idiliškas ir net romantiškas. Nors anksčiau taip pat jaučiausi patriotu, tačiau gerbiant vėliavą, giedant Lietuvos himną ar žygiuojant tokie jausmai sustiprėja.