Lietuvoje

2019.02.18 21:20

G. Nausėda: sumažinus Seimo narių skaičių, pensijas būtų galima padidinti po 10 centų

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.02.18 21:20

LRT „Dienos tema“ tęsia pretendentų į Lietuvos prezidentus prisistatymą. Pirmadienį studijoje – Gitanas Nausėda. Jis teigia, kad idėja mažinti Seimo narių skaičių yra populistinė, o realiai pensininkams pensijos galėtų pakilti po 10 centų.

– Turime 15 pretendentų į prezidentus. Ar tarp jų yra tokių, kurie nustebino Jus, ateidami užsiregistruoti į Vyriausiąją rinkimų komisiją?

– Aš tam neteikiu labai daug reikšmės. Pirmiausia norėtųsi išgirsti, ką tie kandidatai siūlo šaliai, išgirsti, kiek jie rimtai pasirengę eina į šiuos rinkimus ir tada turbūt galima būtų kalbėti apie tų kandidatų kokybines savybes. Dabar kai kurios pavardės iš tikrųjų nelabai ką man sako, gal tik man, gal kiti žmonės pažįsta tuos kandidatus. Sakyčiau, reikėtų nedaryti klaidos ir nepradėti segmentuoti, skirstyti, kas čia kur nueis, gal susitelkime į tai, ką patys savo bagaže turime, o tada jau viskas matysis gegužės 12 ir 26 dienomis.

– Gegužės 12 d. kartu su prezidento rinkimais vyks referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Jeigu referendumo dalyviai tam pritartų, o jūs būtumėte išrinktas prezidentu, tai jūs būsite tas, kuriam valdant įsigaliotų šis Konstitucijos pakeitimas. Ar jūs pats manote, kad Lietuvai dabar reikia mažesnio Seimo?

– Pirmiausia pažiūrėkime į šitą dalyką iš finansinės pusės. Tai sakau ir žmonėms per susitikimus regionuose. Tiesa, mano skaičiavimai buvo pagrįsti galimu Seimo narių skaičiaus sumažinimu iki 101, tai reikėtų maždaug padalyti tą sumą per pusę. Apskaičiavome, kokią tai turėtų realią finansinę išraišką, tai kiekvienam Lietuvos pensininkui, sumažinus Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101, būtų galima pridėti 20 centų per mėnesį. Dabar, matyt, pagal šitą sprendimą, galima bus pridėti 10 centų per mėnesį, vadinasi, papildomai galima bus nusipirkti degtukų dėžutę.

Ar pigi demokratija visur ir visada yra geriausia demokratija? Žinote, aš kartais matau Seimo salėje sėdinčių labai nedaug Seimo narių, priimančių, kadangi kvorumas yra formaliai, svarbius sprendimus. Jeigu ten sėdės dar mažiau, aš galvoju tik viena – prieiti prie jų, daryti jiems įtaką, galbūt įtikinti priimti vienokius ar kitokius sprendimus bus dar paprasčiau, bus dar lengviau. Tai ar mes tokios demokratijos norime?

– Tai ar aš gerai suprantu, kad jūs nesate Seimo mažinimo šalininkas?

– Nesu didelis šitokio sprendimo entuziastas, nes manau, kad jis pagrįstas pirmiausiai populistiniais motyvais ir nėra skirtas esminėms šalies problemoms spręsti. Tai daugiau noras pavaidinti tų problemų sprendimą.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Seimo mažinimo iniciatoriai ir šalininkai sako, kad reikia mažinti Seimo narių skaičių, nes sumažėjo gyventojų skaičius. Kaip jums tas argumentas, kad sumažėjo būtent gyventojų, o ne piliečių?

– Ar išmirė žmonės ir ar lietuvių visame pasaulyje tapo mažiau? Juk neišmirė, tai jų interesams taip pat reikės atstovauti. Manau, kad jie, deja, nėra pakankamai atstovaujami, jeigu mes vis dar matome gana intensyvų emigracijos procesą. Dėl tos priežasties manau, kad mums verčiau reikėtų užmegzti intensyvesnį ryšį su išeivijoje esančiais lietuviais, atstovauti ir jų interesams, nes kol kas jie yra piliečiai, iš jų pilietybės niekas neatėmė. O nueiname pačiu paprasčiausiu keliu ir, kas yra dar blogiau ir labai neskaniai kvepia, kad mes šiuos sprendimus specialiai „pritraukinėjame“ prie rinkimų, neva prisidengdami argumentais, kad vyksta prezidento rinkimai, todėl pigiau ir visa kita. Iš tikrųjų tai yra daroma visais kitais sumetimais, norint pagerinti tam tikrų kandidatų galimybes laimėti rinkimuose.

– Kalbant apie išeivius, per prezidento rinkimus gali vykti ir referendumas dėl daugybinės pilietybės. Kokia yra jūsų pozicija?

– Šiuo klausimu aš esu gana kategoriškas. Manau, kad Lietuva kaip mama, galbūt daugiavaikė mama, nepriklausomybės pradžioje gyveno nepasiturinčiai, paleido vaikus į pasaulį užsidirbti pinigėlių ir pasirūpinti pragyvenimu, o šiandien būtų labai neteisinga, jeigu ji pasakytų: štai, išvažiavote, palikote šeimą, tai dabar mes išbraukiame jus iš savo šeimos sąrašo. Manau, kad mes turėtume palaikyti intensyvų ryšį su savo tautiečiais, net nebūtinai tikėdamiesi, kad jie rytoj ar poryt sugrįš, ir laikyti juos toliau savo šeimos nariais.

– O piliečiais?

– Ir piliečiais taip pat, nes man pilietybė, jeigu norite, yra šeimos nario statuso ženklas.

BNS nuotr.

– Sakėte, kad reikėtų koncentruotis į esmines problemas, tad eikime prie jų. Kas, jūsų manymu, Lietuvoje yra didesnė problema – nereformuota švietimo sistema ar nereformuota sveikatos apsaugos sistema?

– Jūs klausimą taip formuluojate, tarsi klaustumėte, ar geriau be vienos kojos, ar be vienos rankos.

– Aš klausiu, ko jūs norėtumėte, kad būtų imtasi greičiau?

– Jeigu žvelgiame į ateitį, tai tikrai turbūt reikėtų verkiant taisyti mūsų švietimo sistemą. Bet žmogui, kuris šiandien, pavyzdžiui, sirgdamas onkologine liga, susiduria su eilėmis, kai negali normaliai atlikti tyrimų per nustatytą laiką ir pralaimi kiekvieną brangią dieną laukdamas tų tyrimų, jam turbūt švietimo problemos nelabai rūpi, nes jis nori išgyventi, jis nori gyventi, tai yra elementarus žmogaus noras, įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Sunku atsakyti į jūsų klausimą, tačiau šalies judėjimui į priekį mums švietimas yra verkiant reikalingas.

Svarbiausia – švietimas, kuris ne žvalgytųsi į praeitį ir reprodukuotų tai, kas buvo praeityje, o žiūrėtų į priekį ir suprastų, kad tai, kas yra ateityje, yra nebe taip, kaip yra šiandien. Jeigu mes padarytume šiandienos fotografiją, ji jau nebetinktų rytojaus dienai ir dėl to turime orientuotis į inovatyviausias specialybes ir pirmiausia rengti specialistus pačiai Lietuvai, tikėdamiesi, kad tie specialistai neišvažiuos, nes mes jiems galėsime mokėti adekvačius atlyginimus.

– Puikiai suprantame, kad prezidentas labiausiai veikia užsienio politikoje, tačiau žmonės savo prezidentą renkasi ir pagal tai, ką jis kalba apie vidaus politiką. Turint tai omenyje, kokias kitas esmines šalies problemas jūs išskirtumėte kaip svarbiausias, prioritetines?

– Galėčiau pradėti kalbėti nuo pajamų dydžio ir nuo oraus gyvenimo, bet šiandien patys žmonės įvardija, kad atmosfera mūsų valstybėje yra akivaizdžiai nepatenkinama ir esame tiek susipriešinę, jog žmonės nebemato perspektyvos, kad politika gali padėti spręsti žmonėms jų problemas. Štai kodėl aš pradedu būtent nuo šito klausimo: ar mes rasime prezidentą-taikytoją, ar mes viso labo tik atkartosime tas problemas, kurias nešamės ir velkame ant savo kupros jau daugybę metų? Turiu omenyje situaciją, kai viena partija negali žiūrėti į kitą partiją ir niekada nesėdi prie bendro derybų stalo, nėra žmogaus-moderatoriaus, kuris jas susodintų ir sugebėtų priversti, paskatinti spręsti visai šaliai opias problemas.

Tik tada jau galėtume judėti link kitų dalykų. Tie dalykai yra susiję su regionų politika, nes šiandien regionų politikos neturime. Mes palikome savivaldybes mėginti kapanotis taip, kaip jos įstengia. Kai kur tai duoda visai neblogų rezultatų, nes savivaldybė suvokia, kad čia, kaip Darvino teorijoje, išgyvena stipriausi ir imasi tam tikrų priemonių, kurios jau šiandien tam tikrose savivaldybėse tikrai labai teigiamai atsiliepia. Kitos savivaldybės dar kažko lūkuriuoja ir matome, kad atotrūkis tarp regionų didėja, o kartais norisi būtent vieningo požiūrio iš centro, ką daryti su mūsų regionais, nes „Investuok Lietuvoje“ ir kitos organizacijos tikrai labai daug ką gali, kada ateina potencialus investuotojas ir dar nežino, kur jis nukreips savo pastangas. Net Šalčininkai gali turėti savo laisvąją ekonominę zoną, pritraukti investicijas ir būti mažiau atitrūkę nuo šalies vidurkio. Galbūt tada daugelis kitų problemų, kurias mes šiandien turime su tautinėmis mažumomis, atkristų savaime, nes tai daugiausia yra ekonominės ir socialinės problemos.

BNS nuotr.

Kitas klausimas – socialinė atskirtis. Taip, mums reikia ir aktyvaus minimalios mėnesio algos reguliavimo, mums reikia normalaus, civilizuoto, vakarietiško dialogo tarp profesinių sąjungų ir darbdavių, o valstybė turi atlikti ne kažkokio uzurpatoriaus ar represoriaus vaidmenį, bet moderatoriaus vaidmenį, padedant šioms dviem derybų pusėms susitarti. Mums reikia smulkiojo verslo plėtros, mums reikia dalijimosi kapitale ir pelne formų, kaip, pavyzdžiui, JAV, kur maždaug 10 proc. darbuotojų gali dalyvauti tvarkant įmonių pelną ir kapitalą bei taikomos įvairios opcionų sistemos.

Šiandien Lietuvoje tokių įmonių yra vienetai, o tai sukurtų tokią terpę, kai ir darbuotojai, ir darbdaviai jaustųsi sėdintys vienoje valtyje ir nenorėtų kovoti vienas prieš kitą. Savo kalbose vis girdžiu atsikartojantį  tą patį kovos motyvą, bet turbūt tikrai šiandien tai yra leitmotyvas – turime kalbėtis vieni su kitais, nesvarbu, esame konservatoriai, socialdemokratai ar dar kažkokių partijų atstovai. Turime kalbėtis vieni su kitais, ar esame darbdavių, ar samdomųjų darbuotojų atstovai, nes tik tada galime judėti į priekį. Mums reikia pokyčių.

– Bet kaip jūs matote save kaip tarpininką tarp skirtingų politinių jėgų, jau nekalbant apie darbdavių arba darbuotojų, kurie nebūtinai susikalba, kai kaip tarpininko nemato netgi tos pačios didžiausios frakcijos pirmininkas, kai tarpininkauti nori jo į parlamentą atsivestas dabartinis Seimo pirmininkas? Kaip jūs įsivaizduojate būti tuo tarpininku?

– Žiūrėkime į reikalą atviromis akimis. Daug kas, kas vyksta dabar, yra informacinis triukšmas. Politikai daro visokiausius pareiškimus turėdami vieną tikslą – padėti savo partijų kandidatams laimėti šiuos rinkimus. Todėl aš staiga tampu „konservatorių kandidatu“, nors konservatorių partijos pirminiuose rinkimuose nedalyvavau. Bet jeigu yra taip, kaip sako ponas Ramūnas Karbauskis, kad aš nusprendžiau nedalyvauti pirminiuose rinkimuose ir atsisakiau visos galimos šitos partijos paramos, kurią teiktų laimėjimas tuose pirminiuose rinkimuose ir vis tiek dabar esu konservatorių kandidatas, tai jo teiginiai su elementaria logika prasilenkia. Tai kodėl aš šitą padariau? Tam, kad likčiau be organizacinių ir finansinių resursų?

– Grįžkime prie mano klausimo: kaip tuomet jūs tarpininkautumėte tai partijai, kuri jus vadina konservatorių kandidatu, kai jūs juo nesate?

– Aš manau, kad po rinkimų visa tai baigtųsi ir mes tikrai galėtume kalbėtis, nes aš tikrai nesu nei valstiečių ir žaliųjų, nei konservatorių kandidatas. Manau, kad turėdamas tam tikrą pasitikėjimo kreditą, kurį suteiktų išrinkimas Lietuvos Respublikos Prezidentu, tikrai rasčiau kalbą ir sugebėčiau balansuoti tarp skirtingų interesų ir politinių grupių, nes turiu – gal skambės pagyrūniškai – ir sumanumo, ir tam tikros patirties, kaip galima kalbėtis ir spręsti klausimus argumentų kalba, o ne kažkokių politinių intrigų kalba.

Kiti kandidatai ir pretendentai į kandidatus – kitose LRT „Dienos temos“ laidose.