Lietuvoje

2019.02.18 12:25

Libertas Klimka. Nepriklausomybės kovas menant (komentaras)

2019.02.18 12:25

Pažymėjus 101-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, dera prisiminti, kokiomis pastangomis buvo išsaugota jaunoji valstybė. Nepaprastai sudėtingas ir nepaprastai didvyriškas buvo tas metas, nuo mūsų nutolęs šimtmečiu. 1919-ieji – tai sunkusis Nepriklausomybės karas, kurio esminiai įvykiai įsirėžę istorinėje tautos atmintyje. Juos verta aktualinti tam, kad šiandienos iššūkius valstybės saugumui gebėtume spręsti darniau ir efektyviau. 2019-ieji LR Seimo nutarimu paskelbti Nepriklausomybės kovų atminimo metais.

Nepriklausomybės akto paskelbimas vasario 16 d. nebejotinai buvo didvyriškas signatarų žingsnis, įpareigotas visos tautos valia. Tačiau jau kitą dieną tautos išrinktuosius užgriuvo egzistencinių rūpesčių kalnas. Kaip reaguos didžiosios pasaulio galybės į visų užmirštos Lietuvos siekį būti nepriklausoma? Vienintelė Vokietija, jau karą bepralaiminti ir įtakos tarptautinėje politikoje nebeturinti, po kurio laiko pripažino lietuvių teisę kurti savo valstybę. Antantės valstybių, karo laimėtojų užmačios buvo visai kitokios: pirmiausia siekta atkurti stiprią Lenkiją kaip užtvarą prieš bolševikinę Rusiją. Jų matymu, Lietuva esanti tik nesavarankiška dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos. Etninės, taigi kaimietiškos bendruomenės pretenzijos į valstybingumą esančios juokingos. O Rusija, tiek baltagvardietiškoji, siekianti monarchijos atkūrimo, tiek bolševikiškoji, svajojanti apie pasaulinę revoliuciją, nė negalvojo atsisakyti caro valdytų teritorijų.  Kraštas buvo karo nusiaubtas, okupantų apiplėštas, ant bado ir epidemijų slenksčio... 

Pirmasis premjeras Augustinas Voldemaras iš pradžių manė, kad Lietuva, deklaruodama neutralumą, bus saugoma tarptautinės teisės, tad jai kariuomenė nereikalinga. Tačiau greitai paaiškėjo, kad vien gyventojų palaikymu ir diplomatinėmis pastangomis, remiantis JAV prezidento Woodrowo Wilsono paskelbtąja Tautų apsisprendimo deklaracija, įgyvendinti nepriklausomos valstybės vizijos nepavyks. Būtina turėti savo ginkluotąsias pajėgas. 1918 m. lapkričio 23 d. Krašto apsaugos ministerija išleido įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo. 

Pačiu laiku, nes paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę slinko Raudonoji armija. Tų metų gruodžio viduryje į kraštą įsiveržė net jos divizijos, remiamos šarvuotų traukinių ir aviacijos, ir okupavo beveik du trečdalius krašto teritorijos. Vilnius buvo užimtas 1919 m. sausio 6 d.; čion atvyko Daugpilyje Stalino nurodymu suformuota Vinco Mickevičiaus-Kapsuko tariama „revoliucinė vyriausybė“. Jos užduotis – Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas sujungti į Litbelo tarybų respubliką ir inkorporuoti į Sovietiją. 

Tačiau sausio viduryje Lietuvos kariuomenė jau turėjo 3000 savanorių. Nesvarbu, kad prastai ginkluoti, nemokyti kautynėms, o uniforminės pradžioje – tik kepurės, lietuviai pirmą kartą po poros šimtų metų stojo į kovą už savo žemę, savo valstybę, savo kalbą! 

Šie vyrai sugebėjo sustabdyti keleriopai gausesnį priešą ties Kėdainiais ir Alytumi, neleido pasiekti Kauno. Kovos krikštą Lietuvos kariuomenė gavo vasario 7 d. ties Kėdainiais. Sunkiausiomis dienomis jai talkino saksų savanorių divizija, mat Vokietija Kompjeno sutartimi privalėjo ginti Lietuvos teritoriją nuo bolševikų. 1919 m. žiemą ir pavasarį kovos vyko permainingai – daug Aukštaitijos ir Dzūkijos miestų ir miestelių ėjo iš rankų į rankas. Deltuvos miestelis mena pirmąjį lietuviškos artilerijos šūvį, paleistą tų metų kovo 28 d. ir palikusį žymę klebonijos sienoje, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų štabas. Saksai bolševikus išstūmė iš Žemaitijos. Vasarą sustiprėjusi Lietuvos kariuomenė pradėjo platų puolimą Aukštaitijoje ir rugpjūčio pabaigoje bolševikus prirėmė prie Dauguvos. Daugpilio kautynėse ją pribaigė jaunos Latvijos valstybės kariai. 

Tebevykstant kovoms su bolševikais liepos pabaigoje ties Kuršėnais pasirodė iš Latvijos teritorijos įsiveržę plėšikaujantys bermontininkai. Tai buvo avantiūristo Pavelo Bermonto-Avalovo vadovaujamos armijos daliniai, sudaryti iš buvusių rusų karo belaisvių ir vokiečių savanorių. Toji gerai ginkluota armija privalėjo dalyvauti žygyje į Petrogradą, tačiau mieliau  plėšikavo Lietuvoje ir Latvijoje. Jos vadovybė puoselėjo savus tikslus – siekta jėga lietuvių, latvių ir estų žemėse sukurti provokišką valstybę. Spalio pradžioje bermontininkai užėmė pačius svarbiausius geležinkelio mazgus – Šiaulius ir Radviliškį. Vis tik Lietuvos kariuomenei po sunkių ir permainingų mūšių lapkričio pabaigoje pavyko juos sumušti. Ir net laimėti nemažai trofėjų – 30 lėktuvų su bombomis, šarvuotį, 100 kulkosvaidžių ir 14 minosvaidžių. 

Dar didesne grėsme Lietuvos egzistencijai nei bolševikai ar bermontininkai tapo Lenkijos politikų aspiracijos savąją valstybę atkurti Abiejų Tautų Respublikos ribose. Juolab, kad nemažai jų įtakingų veikėjų buvo kilę iš Lietuvos. Padėtį sunkino ir tai, kad pačioje Lietuvos visuomenėje toji politika turėjo savo šalininkų: lenkų kultūra buvo persiėmusi Lietuvos bajorija, maža to, ir miestelėnai buvo smarkiai sulenkėję. Ogi lietuviškos savivokos inteligentai pravardžiuoti „litvomanais“ ar „žemaičiais“. Rytiniame lietuvių etninių žemių pakraštyje kaimo žmonėms taip pat artimesnė buvo lenkiška savimonė, ypač sėkmingai diegta bažnyčios pastangomis. Tačiau Lietuva buvo atkuriama kaip tautinė valstybė, etnokultūriniu knygnešių epopėjos išugdytu pagrindu. Beje, tokiu pačiu keliu ėjo ir kitos iš imperijų jungo besivaduojančios Europos tautos. Šie unijiniai Lenkijos siekiai įgavo realų pagrindą 1919 m. balandžio 19 d., kuomet jų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus. Iki vasaros pabaigos buvo užimti Žiežmariai, Molėtai, Širvintos. Lietuvos kariuomenė negalėjo tam rimčiau pasipriešinti, nes vis dar vyko kovos su Raudonąja armija. 

Lenkijos ekspansiją sustabdė Didžioji Britanija ir Prancūzija, 1919 m. rugpjūtį nustatydamos demarkacinę liniją. Tada pilsudskininkai išbandė kitą – penktosios kolonos – kelią.  Slaptoji lenkų karinė organizacija POW, kuriai priklausė ir valstybės tarnautojų, ir karininkų, savo tinku buvo apraizgiusi Kauną ir kai kuriuos provincijos miestus. 1919 m. vasarą, vykdant iš Varšuvos gautą įsakymą, pradėta rengti perversmą, siekiant suformuoti Kaune prolenkišką vyriausybę. Tik Šaulių sąjungos narių budrumas tuokart išgelbėjo Lietuvą. O kovos su Lenkija tęsėsi dar ir kitais metais...  

Minime Nepriklausomybės karo šimtmetį... Tik laimėjusi šį karą Lietuva buvo oficialiai pripažinta kitų pasaulio valstybių. Jos nepriklausomybė buvo apginta patriotiškiausių tautos sūnų gyvybės kaina. Mūšių laukuose žuvo 1444 kariai, dar daugiau jų mirė karo ligoninėse nuo sužeidimų, žuvo nelaisvėje. Nepriklausomybės karo įvykiai kiekviename Lietuvos kampelyje turi istorinės atminties ženklų, kuriuos reikėtų šiemet ypač pagerbti renginiais, primenant jaunajai kartai Laisvės varpo skambesį – „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos“.

Etnologo, mokslo istoriko Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per LRT RADIJĄ.