„Tikriausiai nuo pirmų dienų vieni kitus supratome, atradome ryšį“, – portalui LRT.lt apie savo mokinius kalbėjo pedagogas Ernestas Samsonas. Jaunas vyras šiuo metu moko pirmokus, nors dar ne taip seniai kūrė dokumentinį kiną. Į mokyklą jis mažiau nei prieš metus pasuko su projektu „Renkuosi mokyti“, tačiau jau dabar žino, kad net ir jam pasibaigus nori likti mokykloje bent jau tiek, kad galėtų išleisti vieną pradinukų kartą.
Atvykę į Vilniaus Baltupių progimnaziją, kurioje mokytojauja E. Samsonas, pasukame klasės, kurioje jis dirba su savo mokiniais – pirmokais, link. Dar nepriėję klasės jau girdime vaikų balsus, sklindančius iš už uždarų durų. Užėję į ją matome piešiančius, žaidžiančius ar tiesiog besikalbančius vaikus. Įėjus mokytojui visi suklūsta, bet netrukus vėl pasigirsta vaikiškas čiauškėjimas.
Netrukus suprantame, kad mokiniai savo mokytoju iš tikro žavisi. Paprašius mokytojo, kad šis stotų prie lentos nuotraukai, viena iš klasės mergaičių išdidžiai pareiškė, kad nori nusifotografuoti su mokytoju. Netrukus šalia E. Samsono jau stovėjo ir nuotraukai pozavo iki ausų besišypsanti pirmokė.
Klasėje nerimstant šurmuliui su E. Samsonu nusprendžiame kalbėtis atsirėmę į koridoriuje esančią palangę. Tiesa, tik pasiruošus pokalbiui aplink jau buvo susispietusi grupelė jo mokinių. Visi ištempę ausis klausėsi, ką kalba jų mokytojas. Bekalbant vienas kitas vis pribėgdavo ir klausdavo, ar jau laikas eiti į būrelį, vykstantį po pamokų. Pasisveikinti panoro ir mokinys iš kitos klasės.
Jaunasis mokytojas kalbėdamas su portalu LRT.lt pabrėžė, kad pedagogui svarbu ne tik mokyti, bet ir mokytis pačiam. „Vaiko išmintis kartais pranoksta didžiuosius protus“, – sakė E. Samsonas, dėstantis daugiau nei 20-iai pirmokų.
–Kuo užsiiminėjote prieš tapdamas mokytoju?
– Ieškojau savęs. Studijavau, baigiau žurnalistikos studijas, daug savanoriavau, kūriau dokumentinį kiną. Šiuo metu baiginėju praktinės filosofijos magistrantūros studijas. Buvome įkūrę organizaciją, skirtą skatinti kultūrinę savanorystę. Tiesiog kaupiau patirtį, stengiausi daug labai pasiimti, bet tuo pačiu ir bandyti duoti.
– O kaip nutiko, kad pasukote į mokyklą?
– Atėjimas į mokyklą ir noras dalintis žiniomis atsirado natūraliai. Atėjo laikotarpis, kai supratau, kad tiek visko prikaupiau, jog galiu pasidalinti ir galiu mokyti. Tuo pačiu toliau mokytis pats, bet ir dalintis. Visą laiką matydavau projektą „Renkuosi mokyti“, bet vis pritrūkdavo to postūmio, vieno spyrio.
Šiemet, kai atsirado pradinukų mokymas Vilniaus mokyklose, supratau, kad tai yra tai, kas mane sudomino ir kur aš jaučiu, kad dar galiu skatinti smalsumą. Smalsumas slypi vaikuose ir yra neatsiskleidęs iki galo. Ta pirma klasė yra ir mano, ir vaikų smalsumui toks postūmis į priekį.
– Kokia buvo darbo mokykloje pradžia? Kaip sekėsi?
– Turėjau labai minimalią patirtį darbe su vaikais, socialinės paramos centre šiek tiek susitikdavau su jais. Viskas nauja, daug išbandymų, daug klaidų, kaip visą laiką pradžioje būna. Tai buvo bandymų ir klaidų laikotarpis. Bet buvo didelis tėvelių palaikymas. Jaučiau vaikų supratimą, kad mokytojas gali būti toks, kuris ir suklysta, jie pataiso mokytoją, pasako, kur klaida.
Tas laikotarpis, kaip pradedančiojo mokytojo, nebuvo lengvas. Tikrai džiaugiuosi, kad buvo didelė bendruomenė, kuri palaikė. Jaučiau palaikymą ir iš mokyklos, ir iš projekto alumnų bendruomenės, kurie su tokiomis pat problemomis susidūrė, ieškodavo sprendimų. Jie kartais net nepasakydavo, kokių sprendimų rasdavo, bet pasakydavo, kokias darė klaidas. Tuomet ieškodavau kelio, kaip surasti savą sprendimo būdą. Pakankamai sudėtingas kelias.
– Mokote pirmokus. Akivaizdu, kad jiems energijos ir smalsumo nestinga. Kaip sekasi susitvarkyti su tokia energinga klase?
– Tikriausiai nuo pirmų dienų vieni kitus supratome. Atradome ryšį, supratome, ko aš iš jų norėsiu ir ko jie norės iš manęs, kaip mokytojo. Mes dažnai valgome klasėje obuolius, tai kaip ir tas obuolys, mes atradome viena pusė kitą. Mes kartais iš pusės žodžio žinome, kad reikia tyliau, reikia padėti draugui, jei nežinai ko nors, tai pasiimti kitą lapą spręsti.
Atsiranda toks savitarpio supratimas, kai ir aš jau suprantu, pamatau, kada reikia prieiti prie vaiko, padėti jam, net jei jis ir nekėlė rankos. Išmokome suprasti vienas kitą.
– O su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Man, kaip labiau linkusiam į kūrybinę pusę, iššūkis tie visi biurokratiniai dalykai, dokumentų, dienynų pildymas. Tai reikalingi, naudingi dalykai, bet aš stengiuosi tam skirti mažiau dėmesio, o labiau susitelkti į patį ugdymą, smalsumo skatinimą. Darbas buvo išmokti, suprasti, ko nori pati sistema iš vaiko. Ko aš, kaip mokytojas, noriu iš jauno žmogaus, kurį ugdau, aš suprantu. Suprantu smalsumą, norą į mokyklą, kai vaikas keliasi noriai ir eina į mokyklą.
Viena mama pasakojo, kad klausė savo vaiko, ką jis galvoja apie mane, kaip mokytoją. Vaikas įvertino devynetu iš dešimties. Kai jo paklausė, kodėl devynetu, vaikas atsakė, kad tokį pažymį parašė, nes per trumpos pamokos. Tuomet supranti, kad judi tinkama linkme. Jaučiu, kad vaikas atranda tą smalsumą, nes visko yra išmokstama mokykloje. Svarbu to žingeidumo ir noro mokytis pažadinimas, tai labai priklauso nuo paties vaiko.
– Mes matome, kad vaikai laksto, klykauja, bet kokie jie yra kasdien pamokose?
– Pirmasis žodis, ateinantis į galvą, yra „nenuspėjami“. Jie visą laiką gali nustebinti – pasakyti, ką nors neįprasto, ko pats net nesugalvotum. Stebiesi, iš kur jie galėtų vienus ar kitus dalykus žinoti, bet tai iš esmės yra vaiko išmintis, kuri kartais pranoksta didžiuosius protus. Supranti, kad juose tiek daug atsakymo esmės slypi, kad kartais net nereikia to tikrojo atsakymo.
Vaikai labai žingeidūs, nori sužinoti. Kai kurie supranta, kad nori mokytis daugiau, atsiranda net reikalavimas, kad būtų užduodama daugiau namų darbų, atsiranda supratimas, ko jie nori iš gyvenimo. Aš jaučiu, kad jie jau pirmoje klasėje supranta, kad mokymasis yra tam tikras labai svarbus gyvenimo etapas ir jei jame įdės daugiau pastangų, kiti etapai bus lengvesni. Juk yra patarlė: „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Ji tikriausiai tiks dar ir po šimto metų.
– Kokia po visos dienos su pirmokėliais būna jūsų paties savijauta?
– Dažniausiai reikia išsikrauti, tai einu sportuoti, pabėgioti. Šiek tiek atitrūkstu nuo tos aplinkos, apmąstau, kas įvyko, nes būna pakankamai sudėtinga grįžti į pasaulį. Vis dėlto vaiko pasaulis mokykloje yra kitoks nei suaugusiųjų. Kai mokykloje pažadini savyje vaiką, grįžus į suaugusiųjų pasaulį reikia jį truputį pamigdyti, kad jis nebūtų toks išsikerojęs. Būna toks pereinamasis laikotarpis – toks išsikrovimas, atsipalaidavimas ir po to vėl grįžti į darbus.
– Minėjote, kad prieš ateidamas dirbti į mokyklą dirbote visiškai kitoje srityje. Ar svarstote grįžti į tą sritį? O gal matote save liekant dirbti mokykloje?
– Supratau, kad sričiai, iš kurios aš atėjau, tai yra dokumentinis kinas, vaikų mokymas netrukdys. Tai yra suderinami dalykai. Bent jau kol kas jaučiu, kad norėčiau šiuos vaikus išleisti, visą kartą išauginti, žinočiau, kad tokius išauginau, paleidau, kad kiekvienas jų tapo tokiu, kokiu norėjo tapti. Noriu paskatinti jų augimą.
Tiek tolį į ateitį nežiūriu, bet jaučiu, kad ir po projekto „Renkuosi mokyti“ norėčiau šiuos vaikus mokyti, juos užauginti. Labai tikiuosi, kad pavyks.
Jei aš toliau nemokysiu, jaučiu, kad mane labai papildys kaip žmogų, kaip asmenybę, suteiks kitų žmonių supratimo. Jaučiu, kad labai daug pasiimu. Net nežinau, ar tiek daug duodu, kiek pasiimu.
– Matau, kad vaikai jus labai myli, nesitraukia nė per žingsnį. O kaip manote, kokia yra mokytojo svarba vaikui?
– Iš tėvelių supratau, kad mokytojas yra didelis autoritetas. Norėčiau rasti tokią pusiausvyra, kad vaikams būčiau draugas su autoritetu. Noriu būti jų draugu, kad jie bet galėtų mane apkabinti, pasiguostų, nebijotų pasikalbėti, bet tuo pačiu noriu išlaikyti ir drausmę. Manau, kad mokytojas vaikui, po tėvelių, yra vienas iš pirmųjų autoritetų.
– Pastaruoju metu, ypač praėjusių metų pabaigoje, pedagogų bendruomenė susidūrė su įvairiais iššūkiais – etatinio modelio įvedimas, naują modelį sekė streikas. Ką jūs apie šią situaciją galvojate?
– Man atrodo yra kelios pusės. Yra atlyginimas ir yra požiūris į šią specialybę, kuris nėra visiškai susijęs su atlyginimu. Prestižinę specialybę keli pats iš savęs. Mokytojas neturi klausti, kodėl atlyginimas mažas, nors specialybė prestižinė. Tas augimas ir supratimas turi atsirasti natūraliai.
Manau, kad patys mokytojai turi suprasti, kad jų specialybė yra bet kokiu atveju prestižinė – jie atsakingi už labai daug vaikų, jie atsakingi už labai daug užaugintų ateities kartų. Tikrai vaikai atsimins, kas ir ką mokė, kaip išmokė. Gal neatsimins pačių dalykų, bet atsimins mokymą.
Aš suprantu tas problemas, palaikau mokytojus, bet man sunku vertinti atėjus pirmais metais, neturint su kuo palyginti to atlyginimo. Juk ne dėl atlyginimo ateini į tokį darbą. Ateini su idėja, noru mokyti, dalintis savo žiniomis, duoti Lietuvai savo indėlį.
– Kaip manote, mokytojui reikalingas pašaukimas?
– Manau, kad pašaukimas ir noras dirbti su vaikais reikalingas. Žmogus, kuris mėgsta tik mokyti, bet ne klausyti ir išmokti pats, nebus geru mokytoju. Jis turi labai gerai mokėti išklausyti, suprasti, išmokti, pasitaisyti, nebijoti klysti. Tam tikras pašaukimas ir noras yra būtinas.
