„Galėjo tuos balsus susirinkti bet kas, susirinko Žemaitaitis dėl to, kad riebiausiai pavaro ant Landsbergio, nes tai ir yra požymis, kad tu esi kitoje barikadų pusėje“, – teigia VU TSPMI politologė Ainė Ramonaitė, apibūdindama Lietuvos partinį lauką po šių metų Seimo rinkimų. Jos ir kolegų pristatytame tyrime nagrinėjama, kodėl Lietuvoje ryškėja emocinis susiskaldymas ir kodėl būtent „Nemuno aušra“ ir konservatoriai figūruoja šio susiskaldymo epicentre.
Anot A. Ramonaitės, ilgą laiką Lietuvoje buvo gyvenama ramiai – poliarizacijos lygis buvo ganėtinai žemas, palyginti su kitomis valstybėmis, tačiau kažkas nutiko apie 2022-uosius metus ir poliarizacija Lietuvoje smarkiai išaugo.
„Ekspertai turi pojūtį, kad mūsų poliarizacija išaugo į maždaug 1990-ųjų lygį. Kas yra vyresnio amžiaus, atsimena aistras, kas būdavo tarp brazauskininkų ir landsbergininkų, vienoje šeimoje sugyventi brazauskininkams ir landsbergininkams buvo beveik neįmanoma“, – gruodžio 5 dieną suorganizuotoje politologų konferencijoje sakė ji.
Tačiau toks teiginys tuomet natūraliai kelia klausimą – jeigu susiskaldymas iš tiesų egzistuoja, tai tarp kokių polių?
Pasak A. Ramonaitės, Lietuvoje yra ryški emocinė (angl. affective) poliarizacija, o ne vertybinė ir ideologinė poliarizacija, kuri būdinga demokratijoms.
„[Emocinė] poliarizacija sako kažką apie pačią visuomenę, kai kita stovykla priimama labai emocingai, su pikta aistringa emocija, piktai (angl. animosity), kai žmonės nebegali tarpusavyje šnekėtis ir bendrauti dėl kažkokių politinių įsitikinimų“, – sakė ji.
Tyrimas buvo darytas trimis bangomis: prieš visus rinkimus kovo ir gegužės mėnesį, tarp prezidento ir Seimo rinkimų, trečia banga – po Seimo rinkimų. Respondentų, pavyzdžiui, buvo klausiama, kaip jie mėgsta ar nemėgsta kurios nors Lietuvos politinės partijos. Politologės teigimu, mėgstu / nemėgstu kategorijos parodo Lietuvos partinę struktūrą rinkėjų akimis ir pagal tai susidėlioja kairės ir dešinės poliai.
Pagal pateiktas iliustracijas matyti, kad skirtinguose polių kraštuose atsiduria TS-LKD vienoje pusėje ir „Nemuno aušra“ kitoje. Atitinkamai, kairė ir dešinė.
„Tie, kurie myli Tėvynės sąjungą, nekenčia „Nemuno aušros“, tie, kurie myli „Nemuno aušrą“, nemėgsta Tėvynės sąjungos“, – nurodė A. Ramonaitė.
„Nemuno aušros“ ir TS-LKD rinkėjai – tarsi veidrodinis atspindys
A. Ramonaitė tvirtino, kad respondentų emocinę poliarizaciją buvo bandyta apčiuopti klausimais, kaip jie vertina trijų partijų, t. y. TS-LKD, „Nemuno aušros“ ir socialdemokratų, rinkėjus.
„Pradėjome nuo tokių savybių. Gražių (protingi, dori, patriotiški, mandagūs) ir negražių (piktybiški, netolerantiški, paveikti propagandos, arogantiški). Galiausiai, tiesiog „paprasti“, – pabrėžė politologė.
Pavyzdžiui, kad TS-LKD yra „dori“, mano tik Laisvės partijos ir pačių konservatorių rinkėjai. Tuo tarpu „Nemuno aušros“ rinkėjai šios savybės konservatoriams nepriskiria, bet ir konservatorių rinkėjai nevadina „Nemuno aušros“ rinkėjų „dorais“.
„Nemuno aušros“ ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkėjai konservatorių rinkėjus taip pat mato kaip piktybiškus žmones. Ir atvirkščiai yra apie „Nemuno aušrą“ – balsuojantys už konservatorius „Nemuno aušros“ elektoratą vertina kaip piktybišką.
„Žodžiu, matome tokį veidrodinį atspindį“, – sakė A. Ramonaitė.
Pasak jos, įdomus aspektas yra ir „paveikti propagandos“.
„Natūralu, kad Tėvynės sąjungos rinkėjai galvoja, kad „Nemuno aušros“ rinkėjai yra išplautomis smegenimis, bet patikėkite, lygiai tą patį galvoja „Nemuno aušros“ rinkėjai apie Tėvynės sąjungą, – jie taip pat mano, kad Tėvynės sąjungos rinkėjai yra paveikti propagandos. Mes neklausėme, kokios propagandos, bet pats faktas yra“, – sakė ji.
Socialdemokratai daugiausia matomi kaip mandagūs, paprasti ir nepiktybiški. „Nemuno aušros“ rinkėjai daugiausia matomi kaip „paprasti“ ir „paveikti propagandos“. Konservatorių rinkėjai matomi kaip „arogantiški“, jie neapibūdinami kaip „paprasti“, įvardijami kaip netolerantiški, o dažniausiai iš visų kategorijų konservatorių rinkėjams priskiriama „arogancija“.
„Iš teigiamų savybių, ką priskiria prie Tėvynės sąjungos, yra tai, kad yra daugmaž protingi ir daugmaž patriotiški. Visa kita yra labai ne kažką“, – sakė A. Ramonaitė.
„Mes matome, kad Tėvynės sąjungos, net rinkėjų, įvaizdis yra labai blogas visuomenėje. Tai dabar klausimas, kas čia yra? Kodėl? Mes juk dažnai girdime, kad čia viskas apie Landsbergį ir t. t., bet kur slypi šitos problemos priežastis?“ – kėlė klausimą A. Ramonaitė.
Socialinis apmaudas mūsų visuomenėje gajus nuo transformacijos laikų
A. Ramonaitė pateikia Fridricho Nyčės kadaise suformuluotą „ressentiment“ konceptą, lietuviškai šis terminas verčiamas kaip „socialinis apmaudas“. Nors daugiausia šis konceptas vartojamas paaiškinti euroskepticizmą Vakarų visuomenėse, A. Ramonaitė teigia, kad sąvokos logika tinka ir Lietuvai.
„Kodėl yra tas pyktis Tėvynės sąjungos atžvilgiu ir ką jis rodo? Tas pyktis daug gilesnis. To sentimento esmė yra kažkoks įsisenėjęs pyktis dėl kažkada buvusios neteisybės, persmelktas bejėgystės jausmo ir netgi tokio, kad tu negali šnekėti apie tai atvirai, kažkoks tarsi represuotas reikalas“, – teigė politologė.
„Aš tą pradėjau suvokti jau seniau, kad čia panašiai kaip Vakaruose. Daug tų, kurie balsuoja už įvairias radikalios dešinės partijas, turi tą tokį modernybės pralaimėtojo jausmą, kur irgi negali viešai išreikšti, nes kaip tu prieštarausi geriems dalykams kaip globalizacija ir pan.? Tai panašiai ir pas mus“, – pridūrė A. Ramonaitė.
Ir šioje vietoje politologė pateikia 2003-iaisiais metais vykdytus interviu su Lietuvos gyventojais. Tuose interviu buvo itin daug vidinio apmaudo, užslėpto bejėgystės jausmo ir nevilties.
Pavyzdžiui, pateiktose citatose skamba tokie žodžiai: „Kokia čia demokratija? Kas pinigo turi, tam ir demokratija.“
„Liepė griaut, viską naikint, kas buvo tarybiniais. Nu tai ką – tarybiniai? Mūsų tai buvo viskas: iš mūsų molio plytos, mes tose patalpose laikėm gyvulius, kažką gaminom, laikėm grūdus, ten malūnai buvo, viskas. Ir kam reikėjo viską sugriauti?!“ – skambėjo ir kita citata.
Tačiau tokie sentimentai, nors ir gerokai apgludinti ir šiek tiek švelniau skambantys, vis dar figūruoja 2021-ųjų interviu, kur vėl atsispindi socialinio apmaudo požymiai dėl skausmingo transformacijos laikotarpio.
„Aš nuėjau į tą įmonę, [kurioje dirbau sovietmečiu,] ji atrodė kaip po karo. Ten yra apie penkis hektarus po stogu. Ir ten įrengimas prie įrengimo. O beliko dirbti du šimtai maždaug su viršum žmonių. (...) Tie įrengimai, tie rusiški, stovi jie ten kaip po karo“, – skambėjo viena citata.
„Viską, ką kūrėm, jau pradėjo griaut. Buvo labai skaudu. Ojei, kaip pergyvenom... (...) Ir, būdavo, tiesiog važiuojam per kaimus visus: visur fermos visos, kur kūrėm, kūrėm viską, sugriauta, sunaikinta. Ojei, koks košmaras“, – teigiama kitoje citatoje.
Paprastai tariant, dalis gyventojų transformacijos laikotarpį, kai Lietuva išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos pančių, mato kaip patirtį tarsi po karo – viskas sugriauta, viskas sudraskyta, griebiamasi tokių žodžių kaip „nykimas“, „košmaras“ ir „mažėjimas“, aiškino A. Ramonaitė.
„Ne visa visuomenė taip šneka, bet yra daug tų žmonių (...). Iš tikrųjų, kai mes pradėjome atlikti kokybinius tyrimus, mes to nesupratome. Ai, žmonės šneka, na, šneka. Bet kodėl jie taip šneka, sunku suvokti, nes mes patys esame kitoje barikadų pusėje. Mes nesame tie, kurie patyrė šitą aspektą, mes esame tie, kurie patyrė gerąją transformacijos pusę.
Bet, jeigu pažiūri į objektyvius skaičius, į ekonominį pokytį, kuris įvyko po 1990-ųjų metų, jis buvo žiaurus, jis realiai buvo žiaurus. Įsivaizduokite, jeigu 50 proc. BVP nukrito, tai ką tai reiškia? (...) Ta iliustracija yra natūrali ir ji yra legitimi. Čia ir problema. Mes ją delegitimizuodavome visą laiką, kad negalima taip šnekėti, kad mus trikdo, kad toks šnekėjimas veda mus prie to, kad sovietmečiu buvo gerai. Mums atrodo, kad nelegitimu taip šnekėti, bet kai žiūri į socialinę pusę, tai yra legitimu, nes žmonės realiai taip jaučiasi“, – kalbėjo politologė.
„Mes – Vilnius, mes viską žinome“
A. Ramonaitė pažymėjo, kad tas socialinio apmaudo sentimentas buvo jaučiamas ir Šeimų maršo kontekste. 2022 m. vykdytuose interviu su Šeimų maršo protesto dalyviais išryškėjo tas pats respondentų socialinio apmaudo sentimentas, tik „kitaip pasuktas“.
„Aišku, tas sutapimas nelemtas, kad vėl Landsbergis, vėl Tėvynės sąjunga. (...) 2009-ųjų metų krizė irgi susiakumuliavo. Tai eina visi 1990-ieji, po to žmonės po truputėlį atsigauna, tada 2009-ieji, kur vėl kaip tyčia konservatoriai valdžioje. Dabar kovidas ir visos kitos krizės ir vėl, kaip tyčia, konservatoriai valdžioje. Ir tas sentimentas kaupiasi, vienas ant kito akumuliuojasi ir tie patys žmonės patiria problemų, o tie, kurie nepatiria, yra kitoje barikadų pusėje“, – sakė A. Ramonaitė.
Vėlgi, pateiktos Šeimų maršo dalyvių citatos, kuriose ryškėja nuoskaudos dėl „progresyvaus“ Vilniaus požiūrio į periferijas.
„Jau tiesiog akivaizdžiai tau pasako, kad tu esi kažkoks molis, kad tu nieko (...) apie gyvenimą nesupranti ir tavęs nėra, ko klausti, nes tu greičiausiai atsakysi ne taip, kaip reikia. Nu čia žiauri problema“, – teigė viena Šeimų sąjūdžio protesto dalyvė.
„Aš daug klausausi radijo laidų, „Žinių radijo“, ir įdomios laidos, pavyzdžiui, kad ir pats Algis Ramanauskas ar Užkalnis, dar kažką, Tapinas – va tokie įžymesni visuomenės veikėjai, kur turi daug resursų tas laidas rengt, ruošt, įdomu pasiklausyti. Be va intencija iš jų, kaip jie kalba, kaip jie, tas mane labai neramina, ir tari tarsi formuojasi dvi Lietuvos: „Mes Vilnius, mes čia viską žinom, mes labai progresyvūs, o jūs čia dundukai nieko nežinot, su tapkėm atvažiuojat į Vilnių, į sostinę, eikit, užkąskit kebabų ir važiuokit namo“, – akcentavo kitas Šeimų sąjūdžio protesto dalyvis.
Pasak A. Ramonaitės, žmonės, kurie atvyko į Šeimų sąjūdį, save pateikia kaip norėjusius parodyti, jog ir jie egzistuoja Lietuvos politiniame lauke.
„Natūraliai tai peraugo į „Nemuno aušros“ pergalę rinkimuose. Galėjo tuos balsus susirinkti bet kas, susirinko Žemaitaitis dėl to, kad riebiausiai pavaro ant Landsbergio, nes tai ir yra požymis, kad tu esi kitoje barikadų pusėje. Anksčiau, būdavo, riebiausiai pavarydavo Karbauskis, dabar Žemaitaičiui pavyko dar riebiau pavaryti, dėl to jis susirinko tuos balsus, viskas paprasta (...)“, – sakė ji.
Politologės vertinimu, Lietuvoje tokie klausimai kaip vienalytės partnerystės yra antraeilis dalykas. Pirmaeiliai dalykai kaip tik apima emocijas, išraiškas ir kaip tos emocijos yra politiškai panaudojamos. O viso to ištakos slypi dar socialinėje traumoje, kuri egzistuoja nuo 1990-ųjų metų. Galų gale, tiek konservatoriai, tiek jų oponentai iš šio susiskaldymo išlošia, nors A. Ramonaitė visgi išreiškė abejonę, kiek iš tikrųjų ši poliarizacija konservatoriams, kurie, jos vertinimu, irgi prisideda prie skaldymo, yra naudinga.
