captcha

Jūsų klausimas priimtas

Partizano kalba apie šiandieninę Lietuvą sukėlė audrą: išsakė viską, kas susikaupę

Sausio 13-osios proga Seime nuskambėjusi partizano Jono Kadžionio-Bėdos kalba sukėlė įvairių emocijų. Jo kalbos metu skambėjo ir plojimai, ir šūksniai „gėda“. „Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. (…) Jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų“, – sakė J. Kadžionis-Bėda.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

J. Kadžionis-Bėda, kalbėdamas Seime, prisiminė ir „bedievišką bolševikinę okupaciją“ ir kritiškai pažvelgė į tai, kas vyksta šiandieninėje Lietuvoje.

„Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą prieš tokią brutalią, su niekuo nesiskaitančia blogio imperija. Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs, šįkart ir dukros, ir Lietuvos Katalikų bažnyčia“, – sakė partizanas.

Pasak jo, tai buvo gražiausias tautos žiedas, kurį „okupantai ir kolaborantai trypė gatvių purve, raistuos, stribynuos ir kalėjimuos“. J. Kadžionis-Bėda dėkojo Dievui už tai, kad jis leido partizanų vadams susirinkti į vieną būrį ir Minaičių kaime, bunkeryje, parašyti testamentą Lietuvai.

„Testamentą, kurį tūkstančiai partizanų patvirtino savo krauju. Ir todėl visiems mums tai turi būti šventa, turi tapti kelrodžiu nauju, deja, kol kas netapo. Seimas tai yra tarytum Lietuvos širdis. Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Taigi Dieve, jums padėk. Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo“, – sakė jis Seime.

BNS nuotr.

Pasak jo, norint apsivalyti, reikia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“, kuri aiškintų Lietuvos žmonėms, kokias baisias piktadarybes okupantai padarė Lietuvai.

„Tai būtų balzamas tautos žaizdoms ir puiki priemonė okupaciniam grybui naikinti. Jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų. Tai partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis. Dabar man tiesiog nesuprantama, ką tai reiškia, kas neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“, – po šio partizano klausimo salėje susirinkę žmonės atsistojo ir pradėjo ploti, pasigirdo šūksniai „gėda!“

Jis klausė, ar Lietuvai reikalingas Grūto parkas, ką reiškia kalbos „savi šaudė į savus“, kodėl iki šiol tebėra „kolaborantų stovyla“ Vilniuje ir kolaborantų vardais pavadintų Lietuvos gatvių.

„Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris „apvėmė“ partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas (...) nacionaline premija. Tai sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų“, – rėžė partizanas.

Jis kreipėsi į Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę savo ir visų žuvusių už laisvę partizanų vardu su prašymu, kad būtų sustabdytas tyčiojimasis iš partizanų ir Lietuvos pamatų griovimas.

„Tačiau ne viskas sutemose žuvo, yra ir gerų žinių Lietuvai. Pirmoji – tai Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Lietuvoje, ir tiesiog dangaus balso paraginimas laikytis savųjų šaknų. Tikriausiai ne visi žmonės žino, kad Popiežių aplankyti Lietuvą paragino Dievo angelas sapne. Tai jeigu Dievas su mumis, tai kas prieš mus?“, – kalbėjo J. Kadžionis-Bėda.

Ir antroji džiugi žinia, anot jo, tai nepaprastai iškilmingos laidotuvės kankinio, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sostinės kapinėse. Pasak partizano, „tai tarytum pirmosios kregždės, pranašaujančios, kad tikrasis laisvės pavasaris ateis“.

„Dieve, padėk tiek daug kentėjusiai mūsų Tėvynei Lietuvai, žudytai, tremtai, spardytai, kankintai, niekintai ir gaivalingai nepasiduodančiai, kuo greičiau pradėti išbristi iš okupacinių brūzgynų, sutemų ir raistų, ir pradėti eiti dorybių, tiesos ir šviesos vieškeliais į pilnąją, tikrąją laisvę ir nepriklausomybę, į galutinį visų mūsų gyvenimo tikslą – amžinybės uostą. Taigi numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi. Ačiū“, – kalbą užbaigė jis.

Turime rasti vietos įvairioms nuomonėms

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Nerija Putinaitė, vertindama J. Kadžionio-Bėdos kalbą, DELFI sakė, kad jos požiūriu Lietuvoje vietos turi rastis įvairioms nuomonėms. Be to, jos manymu, yra gerai, kad tos įvairios nuomonės nuskamba viešai.

N. Putinaitė, BNS nuotr.

„Jeigu mes dabar kalbame ir apie Sąjūdžio dalyvius, kas dabar labiau išaiškėja, ypač Sausio 13-osios perspektyvoje, tai Sąjūdžio dalyvių yra labai įvairių, ir galbūt tie aktyviausi yra tie žmonės, kurie turi tą negatyvų požiūrį labiau (…) Turbūt tas radikalus negatyvumas yra kaip ir būdas išsiskirti iš tų bendrų nuostatų“, – sakė ji.

N. Putinaitė įsitikinusi, kad kiekvienas aštriai pasisakantys žmogus kalba būtent apie savo asmeninę patirtį.

„Partizano Kadžionio atveju – jis turi savo išgyvenimus, jis juos ir išsakė. (…) Manau, partizanai irgi yra įvairūs ir mes dabar matome irgi įvairių požiūrių į dabartinę Lietuvą. Šiaip jie turbūt į Lietuvos tam tikrus įvykius žiūri labai užaštrintai. Pavyzdžiui, mane labai nustebino, kad J. Kadžionis pabrėžė, jog Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama, kol numirs jo visi skriaudikai. Man tas buvo netikėta. (…) Manau, kad tai yra tiems žmonėms labai aktualu, jie tuos dalykus, savo jausmus, savo išgyvenimus ir išsako, ir mums iš tikrųjų reikia turėti galvoje, kad yra ir tokios patirtys, ir tokie požiūriai“, – sakė N. Putinaitė.

Ji ragino nemanyti, kad tai yra absoliuti tiesa apie dabartinę šalies padėtį. Anot jos, objektyvią tiesą galima susidaryti iš įvairių faktorių.

„Yra ir asmeninė tiesa. Žmonės išsako tą asmeninę tiesą, kuri gali neatitikti dalies visuomenės asmeninės tiesos, jie gali nesutikti. Bet tai, kad jie tą išsako, tai irgi yra svarbu. Kitas dalykas, tokie radikalūs pasakymai dar būna susiję su tuo, kad šitie žmonės neranda tos platesnės socialinės išraiškos, galbūt jie jaučiasi visuomenės nuomonių užribyje, ir tada jie tokiomis oficialiomis progomis išsako viską, kas susikaupę. Tas irgi rodo, kad būtų gerai įtraukti į bendravimą tuos žmones, jų patirtis, labiau į jas įsiklausyti, nepaisant to, kad mes su dalimi jų pozicijų nesutinkame arba matome kitaip“, – įsitikinusi VU TSPMI docentė.

N. Putinaitė mano, kad mes gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje nė vienas žmogus nėra absoliutus autoritetas, kurio nuomonė turi būti priimtina visiems.

„Taip gali būti tik totalitarinėse visuomenėse, o mes gyvename laisvoje visuomenėje, kur kiekvienas žmogus turi teisę išsakyti savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų radikali ir nepriimtina. Kita vertus, nei viena nuomonė nėra absoliuti, ir jeigu mes taip žiūrėsime, tai mes visiškai ramiai matysime ir tą nuomonių įvairovę, ir būtinybę suprasti, iš kur tai kyla, kokie tai nusivylimai, galbūt net pradėti apie tai diskutuoti argumentais, o ne emocijomis“, – sako N. Putinaitė.

Ji sako panašias kalbas, nors ir labai kritiškas, vertinanti labiau pozityviai, mat jos gali paskatinti diskusiją, kuri būtų argumentuota, o ne paremta vien emocijomis.

„Labiausiai bijočiau, kad tos nuomonės būtų visiškai izoliuotos, išstumtos, paniekintos, sumenkintos. Mes po truputį mokomės kalbėti argumentų kalba: ar iš tikrųjų reikalingas Grūto parkas, ar nereikalingas? Ar Ramanausko-Vanago byla iš tikrųjų buvo vilkinama? Tokius klausimus vis tiek reikia svarstyti, būtina tas emocijas sušvelninti, kad nebūtų manoma, kad čia tarsi toks valstybės blogumas, bet galbūt kažkokios kitos priežastys yra, galbūt žmonės įvairūs, galbūt teisinė struktūra nėra tobula ar dar kas nors“, – mano N. Putinaitė.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close