1991-ųjų sausio 13 dieną lydėjo ne tik sovietų kariškių smurtas prieš taikius Lietuvos gyventojus ir gedulas – tąnakt, kaip kasdien, į pasaulį beldėsi ir nauja gyvybė. Šiandien ne visi gimusieji Sausio 13-ąją švenčia savo gimtadienius, o dauguma jų sako, kad ši data jiems reikšmingesnė.
Vilniuje gyvenantis Remigijus Jablonskis mėgsta keliauti ir fotografuoti, jis groja, dainuoja, domisi krepšiniu. Verslo vadybos studijas baigusiam vaikinui šiemet sukanka 28 metai. Jis gimė Kėdainiuose 1991 metų sausio 13 dieną, 13.45 val.
„Pats neprisimenu šito, aišku, bet kiek tėvai pasakojo, tai buvo tikrai nerami naktis, mama buvo skausmuose visą naktį. O ligoninėje nelabai kas pasakojo apie tuos įvykius, tiktai iš gydytojų suprato, kad kažkas ne taip, ten buvo sujudimas toks. Mama labai pergyveno iš tikrųjų, kaip viskas vyksta, dėl visų šitų įvykių ir gimiau iš tikrųjų keliomis dienomis netgi anksčiau negu buvo planuota. Gal ta diena kažkiek įpučia to patriotiškumo, nes mano seserys gyvena užsienyje, aš irgi buvau bandęs išvažiuoti į užsienį, bet kažkaip suprantu, kad vis tiek mano vieta čia: gimiau, augau ir turėčiau gyventi Lietuvoj. Nesu linkęs stipriai švęsti savo gimtadienį. Kiekvienais metais dalyvauju Sausio 13-osios minėjimuose, dalyvauju ir bėgimuose Sausio 13-osios proga. Stengiuosi išlikti patriotiškas, pilietiškas“, – sako R. Jablonskis.
Kaunietė Ieva Kemeraitytė baigė visuomenės sveikatos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir dirba Endokrinologijos klinikoje Kaune. Ji gimė sausio 13-osios naktį Marijampolės ligoninėje. Užsibarikadavęs personalas į pastatą neįleido nei jos tėčio, nei senelių. Tuo metu pro Marijampolę pravažiavo keli tankai, o tie, kas iš baimės nesislėpė namuose, vyko į Vilnių ginti tėvynės. Ieva per gimtadienį sausio 13-ąją su tėvais kasmet žiūri filmus apie to meto įvykius Lietuvoje.
„Apima tokie žiaurūs jausmai, toks galbūt ir liūdesys, ir baimė. Aš galvoju, jeigu man būtų tą naktį tekę ir pačiai ten būti ir eiti prie Vilniaus televizijos bokšto, aš gal būčiau pasiryžusi, nes tikrai myliu savo gimtąjį kraštą ir žinau, kad mano klasioko dėdė Juknevičius irgi žuvo tą naktį prie Vilniaus televizijos bokšto. Jis išvakarėse ėjo ginti savo tėvynės Lietuvos. Man atrodo, kad čia kiekvieno lietuvio pareiga – ginti savo kraštą ir mylėti Lietuvą“, – pasakoja I. Kemaraitytė.
AFP/Scanpix nuotr.
Taip pat sausio 13 dieną, tik gerokai anksčiau nei 1991 metais, gimusi Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė savo gimtadienio tikrąją jo dieną nešvenčia jau seniai. Sausio 13-ąją mirė ją užauginusi moteris, o ir kruvinų istorinių įvykių sukaktis švęsti neįkvepia.
1991-ųjų sausį Lietuvoje buvo bandoma jėga įvykdyti valstybės perversmą, siekiant atkurti Sovietų Sąjungos valdžią. Tam sutrukdė Lietuvos gyventojai, beginkliai stoję už savo teisėtai išrinktą valdžią ir Lietuvos nepriklausomybę. Sausio 13-osios naktį sovietų tankai pradėjo supti Televizijos bokštą, šaudyta į jį saugojusius žmones. Dėl ginklo panaudojimo žuvo 14 taikių gyventojų, šimtai buvo sužeisti.
Plačiau apie tai – Giedrės Baltrušytės ir Loretos Mačiulienės reportaže.
