Lietuvoje

2019.01.10 20:46

Prezidentiniai debatai: išbandymas kandidatams – vidaus politika

Modesta Gaučaitė, LRT.lt 2019.01.10 20:46

Ketvirtadienį Kaune esančio Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) didžiojoje salėje surengti pirmieji gegužę dėl prezidento posto kovojančiųjų debatai. Juos pradėdamas VDU politologas Lauras Bielinis priminė, kad tai dar ne visi kandidatai, jų sąrašas gali plėstis, nes dar neaišku, kas prezidentinėje kovoje atstovaus valdantiesiems „valstiečiams“, anot jo, taip pat neaišku ir kas galutinai taps socialdemokratų kandidatų.

VDU vykstančiuose debatuose kandidatai į Lietuvos prezidentus atsakinėjo į klausimus, susijusius su Lietuvos vidaus politika. Debatuose dalyvavo Liberalų sąjūdžio kandidatas Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis, Seimo narė Aušra Maldeikienė, buvęs „SEB“ banko ekonomistas Gitanas Nausėda, parlamentaras Naglis Puteikis ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatė Ingrida Šimonytė.

Ekonomika

Pirmoji tema, kuria diskutavo kandidatai, buvo susijusi su ekonomika. Debatus vedęs žurnalistas Paulius Gritėnas užduodamas klausimą kandidatams kalbėjo, kad ekspertai prognozuoja Lietuvos ekonomikos augimo lėtėjimą, kurį aiškina pokyčiais eksporto rinkose. Kandidatų buvo klausiama, kokius sprendimus jie siūlytų, kad Lietuvoje toliau spartėtų ekonomikos augimas ir gyventojai nepatirtų galimos recesijos pasekmių.

Liberalų sąjūdžio iškeltas P. Auštrevičius atsakydamas į šį klausimą kalbėjo, kad nepriklauso tiems, kurie Lietuvos ekonomikos ateitį piešia tamsiomis spalvomis, nors kai kurios perspektyvos ir nėra tokios šviesios, kaip galėjo atrodyti prieš porą metų.

P. Auštrevičius, BNS nuotr.

„Reikia pripažinti, kad taip yra dėl globalios ekonominės situacijos. Matome – vyksta prekybos karai, kai kurios rinkos, galimai, užsidaro kadangi kiekviena valstybė bando vystyti savo protekcionistinę politiką, kas Lietuvai yra ypatingai blogai“ – kalbėjo P. Auštrevičius.

Pasak jo, pirmasis būdas, kaip išvengti ekonomikos augimo sulėtėjimo, eksporto rinkų paieška, nes, anot P. Aušrevičiaus, nereikia koncentruotis į vieną rinką. Jis kalbėjo, kad turėjome pamoką, kai per ilgai žiūrėjome į rytų rinką: „Dabar mes turime labiau diversifikuotą eksportą, daugiau vartotojų visame pasaulyje. Antras dalykas – nereikia dėti visų vilčių vien į eksporto augimą. Vidaus paklausos augimas, tai yra, pajamų augimas, perkamosios galios augimas ir, apskirtai, darbingo gyventojų sluoksnio didinimas, darbo jėgos kompetencijų didinimas, štai kur yra atsakymas – išlaikyti vidaus perkamąją galią, paklausą.“

Pats save rinkimuose išsikėlęs A. Juozaitis teigė, kad bet kur rimta ekonomika mato penkerių metų perspektyvą. Visgi jis teigė, kad šiandieninėje Lietuvos situacijoje sunku spėti, kas dėsis po penkerių metų. Pasak jo, recesiją sustabdyti galima mažinant emigraciją ir sutvarkant švietimo sistemą.

„O švietimas yra tarsi toks uždaras ratas. Mes prarandame jaunąją kartą, kurios jau 80 proc. 8-10 klasėse yra apsisprendę palikti Lietuvą. Tai jau dabar žinoma visiems investitoriams. Todėl švietimo sistemą reikia tvarkyti ir tai numatyti penkeriems metams į priekį. Tai priklausys ministro ir premjero kompetencijai.

Antra, ką reikėtų padaryti, tai priimti socialaus verslo įstatymą, kuris leistų visiškai kitaip organizuoti ūkį. Lietuvoje trečdalis žmonių gyvena žemiau skurdo, ties skurdo ir šalia skurdo ribos. Tai yra trečiojo pasaulio ekonomikos šalis“, – kalbėjo A. Juozaitis.

A. Juozaitis, BNS nuotr.

Parlamentarė A. Maldeikienė sakė nemananti, kad ekonominis augimas yra didžiausia problema: „Paradoksaliai, pats ekonominis augimas gali būti didesnė problema Lietuvai dėl to, kad mes turime tokį socialinį-ekonominį modelį ir tokią ūkinę struktūrą, kad didesnis augimas atitenka ne tiems sluoksniams, kurie galų gale tą augimą generuotų.“

Anot politikės, iš ekonomikos augimo mažiausiai naudos gauna instituciniai sektoriai, kurie susieti su augimu: švietimas, viešasis sektorius ir valstybės tarnyba. Kaip kalbėjo A. Maldeikienė, kai kuriems žmonėms atlyginimai įšaldyti jau dešimtmetį, nors jie turi turėti didžiausias kompetencijas.

„Mes turime prielaidą, kuri dabar yra visuotinai pasaulyje pripažįstama, kaip nelogiška, kad ekonominį augimą generuoja privatus sektorius. Didžiausia dalimi ekonominį augimą generuoja, pavyzdžiui, tas pats internetas, kuris yra ne privataus, o viešojo sektoriaus – universitetų produktas.

Mes tikrai nepriversime žmonių gimdyti daugiau, nes demografinė problema tokia, kad kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo mažiau gimdo. Reiškia, mums reikia produktyvios darbo jėgos, todėl turime daug dėmesio skirti švietimui – programoms, ikimokykliniam ugdymui, kur yra didžiausia atskirtis. <...> Jeigu mes toliau taip nesubalansuotai tą augimą dalinsime, turėsime dar didesnę populizmo krizę, o tai jau yra grėsmė valstybei“, – kalbėjo A. Maldeikienė.

A. Maldeikienė, BNS nuotr.

Akademinio politologų klubo atstovas trečio kurso studentas Domantas Kinkys kandidatų klausė, kaip jie mano, kokios klaidos buvo padarytos 2008-aisiais sprendžiant ekonominę krizę ir koks būtų alternatyvus būdas išlaikyti viešojo sektoriaus tvarumą.

G. Nausėda kalbėjo, kad taupymo režimas buvo neišvengiamas, todėl reikėjo veržtis diržus ir verstis savais ištekliais ten, kur buvo įmanoma tam, kad nereikėtų papildomai skolintis milžiniškomis sumomis: „Tačiau tuo pačiu metu matau, kad viešasis sektorius gyveno pagal visiškai kitokius dėsnius nei privatus sektorius. Todėl reagavo į krizę ir pavėluotai, ir neadekvačiai.

O po to, prasidėjus ekonomikos augimui, vėl pradėjo vystytis pagal savo dėsnius ir šiandien turime tokią situaciją, kad viešojo valdymo sektoriuje dirba nė kiek nemažiau darbuotojų, nors privačiame sektoriuje tų darbuotojų gerokai sumažėjo.“Pasak jo, Lietuvai reikia ištobulinti mechanizmus, kurie leistų adekvačiai reaguoti į krizę tiek privačiam, tiek viešajam sektoriui.

N. Puteikis atsakydamas į klausimą teigė pritariantis tuometės vyriausybės sprendimui „nuimti“ šimtus milijonų litų nuo viešųjų pirkimų, nes jie, pasak jo, Lietuvoje visada buvo korupciniai, ir skirti tuos pinigus algų mokėjimui. „Jų, aišku, neužteko. Dėl vienos priežasties – A. Kubiliaus vyriausybė turėjo 70 balsų Seime ir prezidentės balsas buvo lemiamas. Kai ji nurodė skolintis iš tarptautinio valiutos fondo, manau, kad A. Kubilius neturėjo jokios išeities. Jie buvo situacijos, prezidentės įkaitai.“

Buvusi finansų ministrė I. Šimonytė kalbėjo, kad krizės metais viešasis sektorius Latvijoje neišvengė skaudžių pasekmių, kurios buvo net skaudesnės nei Lietuvoje. „Klausimas – kur yra problema? Problema, mano nuomone, yra ne tame, kas per krizę iš kur skolinasi, o tai, kad šiandieninis troškulys yra vakarykščio troškulio padarinys.

Jeigu tvarus viešojo sektoriaus finansavimas nėra užtikrinimas, o jis nebuvo užtikrintas iki krizės, ir žmonėms visko bus ir nereikės už tai mokėti, vadinasi, kiekvieną kartą, kai ciklas pasikeis, mes turėsime mokėti tą pačią kainą. Nebent vieną kartą politikai nutars, kokio dydžio viešojo sektorius turi būti ir kas už jį sumoka, tada tų amerikietiškų kalnelių pavyks išvengti“, – komentavo I. Šimonytė.

Valstybės saugumas

Kandidatų buvo klausiama, ar, jų manymu, pakankamas saugumo užtikrinimui parlamentinių partijų susitarimas skirti krašto apsaugai 2,5 proc. biudžeto augimo iki 2030 metų. G. Nausėda atsakydamas į klausimą kalbėjo, kad mes kartais per daug fetišizuojame skaičius ir galvojame, kad tam tikras skiriamų lėšų procentas išspręs klausimą. Anot jo, pirmiausia turime kalbėti apie tai, ar lėšos išleidžiamos kokybiškai, kiek jų skiriama inovacijoms, geresniam karių parengimui: „Tie procentai jokiu būdu nereiškia, kad mes galime atsipalaidavę žiūrėti į tai, kas vyksta euroatlantinės integracijos srityje. Visais frontais reikia dirbti, visais kanalais dirbti ir siekti, kad Lietuvos saugumas būtų garantuotas.

Lietuva turi remti bet kokias bendras sąjungas ir ES, imtis atsakingesnio požiūrio į savo gynybą, kadangi naujausios D. Trumpo iniciatyvos neypatingai įkvepia ir leidžia manyti, kad ilgesniuoju laikotarpiu JAV lokalizacija ES gali tapti vis mažesnė, silpnesnė.“

N. Puteikis teigė kategoriškai nepritariantis 2,5 proc. biudžeto skyrimui krašto apsaugai. Jo teigimu dabartinis Lietuvos politinis elitas dėl šio skaičiaus yra pasiruošęs būti pirmu Europoje ir užmiršta žmogų. Pasak jo, partijos pirmiausia turėtų pasirašyti susitarimą dėl socialinės chartijos, dėl mažų pensijų ir algų padidinimo, o tik tada susitarti dėl gynybos.

„Ar mes skirsime 2,5 proc., ar 2 proc. tai situacijos nekeičia. Jei atsirastų amerikiečių karinė bazė Suvalkuose, tai būtų rimtas dalykas. Todėl aš kategoriškai prieš Europos pajėgas, aš esu už NATO, už tai, kad kuo greičiau šioje Lenkijos dalyje atsirastų amerikiečių karinė bazė. Tada nereikės švaistyti pinigų karinei technikai“, – sakė N. Puteikis.

Parlamentarė I. Šimonytė kalbėjo, kad kai Lietuva įstojo į NATO, dalis politikų bandė įsiteikti vietoms rinkėjams, ignoruodami grėsmes: „Panaikino šauktinių kariuomenę ir visą laiką tikėjosi, kad kažkas ateis ir grėsmės atveju mus apgins. Dabar istorija parodė ir karai Ukrainoje, Gruzijoje parodė, kad mes turime rimtai žiūrėti į šituos klausimus ir nustoti įsivaizduoti, kad galime nevykdyti savo įsipareigojimų, bet savo įsipareigojimus turi vykdyti kiti.

Labai gerai, kad politikai susitarė. Bet iš tolo ir problema, nes tai padaro krašto apsaugą lengvu taikiniu: štai, jūs susitarėte, bet yra dar krūva nesprendžiamų problemų, todėl spręskime jas krašto apsaugos sąskaita. Tai labai pavojinga diskusija. Todėl padorūs politikai privalėtų grįžti prie diskusijos apie viešąjį sektorių. Labai svarbūs kariuomenės poreikiai.“

Seimo narė A. Maldeikienė teigė, kad JAV keičia savo dalyvavimą Europoje todėl, kad suvokia, kad pasikeitusiame pasaulyje, kur Kinija tapo viena labiausiai apsiginklavusių valstybių pasaulyje ir kuri tapo daugiausia investuojančia į tyrimus ir plėtra šalimi, keičia visą pasaulio žemėlapį.

„JAV dalyvavimas Ramiajame vandenyne ir, ypač, Pietų Kinijos jūroje reiškia, kad amerikiečiai, kurie savo ginkluotei pastaruosius 15 metų skiria ne itin didelį dėmesį, turės ten skirti daugiau. 2017 metų JAV nacionalinio saugumo koncepcija tai labai aiškiai fiksuoja“, – sakė politikė.

Kandidatas A. Juozaitis sakė, kad toks susitarimas yra sėkmingas, nes Lietuva yra ir regioninio saugumo, kurio raktus turi Lenkija, dalis. „Kadangi mes su Lenkija greta, čia net ne pas mus sprendžiamas šis klausimas. Ar JAV kada atsisakys Europos? Kol ji yra Europos civilizacijos desantas ten, neatsisakys. Procentai, apie kuriuos kalbame, jiems lemiamą žodį taria prezidentas. Net Vokietija, kuri yra turtinga, dar nepasiekė 2 proc.“, – sakė A. Juozaitis,

P. Auštrevičius priminė, kad iki 2014 metų Lietuva gynybai neišleisdavo net 0,9 proc. biudžeto lėšų: „Tai buvo ėjimas į prarają. Ir ačiū Dievui, kad išbandymas užgriuvo ne mus ir mes pamatėme, ką reiškia ginkluotosios pajėgos, pirmo smūgio atlaikymas, mobilizacija ir parodymas agresoriui, kad pasivaikščiojimas nebus lengvas. Klaidos buvo padarytos ir kas jas padarė, galime įvertinti. Bet ne tik į krašto apsaugos reikalus reikia investuoti.“

Švietimas

Kalbant apie švietimą, kandidatų klausta, kaip reikėtų reformuoti švietimo sistemą, atsižvelgiant į demografinius iššūkius – vis mažėjantį mokinių skaičių, kurio augimas artimiausiu metu numatomas tik didmiesčiuose. P. Auštrevičius atsakydamas į šį klausimą kalbėjo, kad Lietuvai reikia švietimo sistemos, kuri augintų talentus: „Žemiau vidutinybės nereikia. Jie neformuos valstybės veido, nelaimės Nobelio premijų. Švietimo sistema yra susidūrusi su daugeliu iššūkių ir ne pinigai yra svarbiausias dalykas. Mes švietimui išleidžiame gerokai daugiau nei ES vidurkis. O jei pinigai nesukuria to produkto, kurio tikimės, reiškia, kad sistema neveikia teisingai.

Be ugdymo turinio pakeitimo, be kitų ugdymo programų, tikėtis, kad mes sukursime super mokinius, turėdami, galbūt, ne super mokytojus, yra sudėtinga. Būtinas pakankamas finansavimas, bet be ugdymo turinio parengimo nieko nebus. Mes išsklaidėme švietimą. Tai nepadeda ugdyti pasiruošusi talentingą mokinį.“ Jis taip pat teigė, kad trūksta ryšio tarp mokyklų ir aukštųjų mokyklų.

Atsakydamas į klausimus A. Juozaitis sakė, kad švietimo ministras turi būti ne tik lyderiu, o turi būti ir „prezidentiniu ministru“. Jis teigė manantis, kad švietimo ministro postas turi būti išimamas iš partijų dalybų: „Šita ministerija, kaip žuvis pūva nuo galvos, ir lemia viską iki pat apačios – direktorių. Turiu omenyje partiškumą. Demografinė duobė yra dėl to, kad į mokyklą imta žiūrėti, kaip į eksperimentų lauką. Jeigu suskaičiavus, kiek įvyko vadinamųjų reformų, tai primena socialinę inžineriją, mokykla yra paslaugų sritis. O mokykla yra pati pirminė bendruomenės ląstelė. Savivaldybių balsas turi lemti daugiau nei ministro.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

Tuo metu A. Maldeikienė sakė, kad jai nepatinka, kai švietimas siejamas su demografija: „Mes šitą klausimą ilgą laiką taip ir sprendžiame. Aiškiname, kad jei paimi vaikų vidurkį ir padalini iš mokytojų vidurkio, tai ir 15 nesiekia. Bet aš 13 metų dirbau mokykloje. Mano klasėje būdavo kartais mažiausiai 27 vaikai, o buvo ir 32 dėl ko trūkdavo kėdės.

Kur yra didžiausios švietimo problemos? Pirmiausia, aišku, ugdymo turinys. Prikiša ten visokių dalykų – šoka, dainuoja ir t.t., tik neliko matematikos ir normalios literatūros. Mokykla turi mokyti mąstyti. Tam, kad taip būtų, svarbiausia ikimokyklinis ugdymas. <...> Dar viena didelė problema – mokytojų problema. Mokytojas perkrautas kvailais darbais, nematant pagrindinio mokytojo darbo. Mokytojo darbas pagrindinis yra mokytis. Kai tu mokaisi, tai tu gali mokyti. Apie tai išvis nekalbama. Mokytojas turi turėti laiko save ugdyti.“

G. Nausėda teigė, kad valstybė turėtų besikoncentruodama į švietimą nepamiršti ir mokslo, nes mokslas yra tai, ką galima dėstyti ir kuo būti išskirtiniais. Be to, jis teigė, kad reikia nustoti kergti skirtingų krypčių universitetus.

N. Puteikis teigė, kad Norvegijoje vaikui į mokyklą atsinešus tėvų pirktus flomasterius, mokytoja liepia juos neštis namo, nes viskuo, ko reikia, mokinį aprūpina valstybė. Jo manymu, Lietuva galėtų pasekti tuo pavyzdžiu: „Švietimui skirti pinigai pirmiausia patenka vaikui, kad jis neturėtų jokių rūpesčių, nuo to momento, kai jis išeina iš namų.“

Konservatorė I. Šimonytė kalbėjo, kad dažnai sakoma, kad pagal ES vidurkį Lietuva atrodo visai neblogai, bet situacija yra kiek kitokia: „Kai pasižiūrime į detalesnius skaičius, ypatingai tuos, kurie susiję su vaikų ateitimi, mes atrodome klaikiai. Bet ES parama pridengia kiek dalykus ir sukuria vaizdą, kad yra pinigų, tik nevykėliai ministrai nesutvarko problemų. Problema yra gilesnė. Mes turime spręsti ne demografinę problemą, o spręsti, kaip užtikrinti visiems vaikams, kaip užtikrinti vienodą išsilavinimą.“

Žmogaus teisės

Kandidatų taip pat buvo klausiama, ar jie palaiko įstatymo pataisas, draudžiančias bet kokias fizines bausmes prieš vaikus. G. Nausėda teigė, kad nereikia kalbėti, jog Lietuva nėra pribrendusi civilizuotų valstybių taikomam vaiko teisių apsaugos modeliui. Pasak jo, bėda ta, kad perkeldami įstatymus į Lietuvą neperkeliame jų vykdymo infrastruktūros. „Mes neskiriame pakankamai lėšų tam, kad tie įstatymai būtų įgyvendinami efektyviai. Problema ta, kad pareigūnai nesugeba taikyti šito įstatymo pagal labai didelę įvairovę konkrečių atvejų šeimoje ir mes neskiriame pakankamai lėšų pagalbos šioms šeimoms. Nelabai suprantu pasakymų, kad galima nustatyti lengvą smurtą prieš vaiką. Vaikas yra lygiai toks pat visuomenės narys. Jei negalima suduoti suaugusiam, negalima to padaryti ir vaikui“, – teigė G. Nausėda.

N. Puteikis kalbėjo, kad įstatymo trūkumus pamatė teisėjai, kėlę klausimą, kaip apie vaiko paėmimą iš šeimos galima būti svarstoma nedalyvaujant tėvams ar jų atstovams. „Aš nebalsavau už šitą įstatymą. Seimas čia nuskubėjo ir pridarė klaidų. M. Puidoko pataisos yra labai geros, aš už jas balsuosiu“, – teigė N. Puteikis.

„Diskusija ar galimas smurtas prieš vaikus yra beprasmė diskusija“, – teigė I. Šimonytė. Anot jos, nėra tokio dalyko, kaip „proporcingas smurtas“. Ji kalbėjo, kad kalbant apie vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą daugiausia kalbama apie praktines problemas, kurios nėra susijusios su smurto apibrėžimu, tačiau Seime diskusijos nori grįžti prie diskusijos, kas yra žalinga.

„Labai lengva visuomenę paveikti į abi puses. Kur atsirado problema? 100 Seimo narių parodė valią ir ji turėjo būti vyriausybės suprasta labai aiškiai, kad priemonės įgyvendinimui yra būtinos. Faktas tas, kad buvo nueita minimaliu keliu, mes niekada sąžiningai nekalbame apie tai, kiek kainuoja mūsų sprendimai“, – kalbėjo konservatorė.

Priimant įstatymą susilaikiusi A. Maldeikienė kalbėjo, kad joks sveiko proto žmogus savo vaiko nemuša. Ji priminė, kad svarstant įstatymą ministrui Linui Kukuraičiui teigė, kad tokiai reformai reikės  200-250 mln. eurų. Tuomet su tuo nesutikęs ministras dabar, pasak A. Maldeikienės, pripažįsta, kad reformai reikia 330 mln. eurų.