Lietuvoje

2018.12.25 14:26

R. Doveika: skirtingai nei gydytojas, atsisakau reikšti žmogui užuojautą

Svarbiausios metų šventės, kai susirenka artimieji, giminės, iš tiesų ne visiems teikia džiaugsmą. Sunkiai sergantys žmonės jautriai reaguoja, kai atsiduria dėmesio centre. Nors jie dažnai sulaukia užuojautos iš aplinkinių, neretai toks dėmesys yra lyg meškos paslauga.

Kunigas Ričardas Doveika įsitikinęs, kad įkyrūs patarimai, kaip toliau gyventi, gali erzinti ar užgauti ligonį.

Viena svarbiausių artimųjų, draugų ar pažįstamų užduotis yra tapti sielos gydytoju, kuris suprastų, kas vyksta kito žmogaus viduje.

Tik toks sielos gydytojas sugeba nuoširdžiai įsijausti į kito situaciją, o ne reikšdamas užuojautą įsitikinti, kad jam pačiam dar nėra taip blogai kaip kitam.

Niekam nereikia pataikavimo, perdėtos globos, kuri varžo savarankiškumą. Juk dažniausiai ligoniui reikia supratimo ir pašnekovo, kuris mokėtų išklausyti.

„Skirtingai nei gydytojas, aš, būdamas kunigas, atsisakau reikšti žmogui užuojautą ir sakyti: „Žinau, kaip jūs jaučiatės.“ Nes aš to iš tiesų nežinau. Nežinau, kaip jaučiasi žmogus, kuriam diagnozuotas vėžys“, – sakė R. Doveika.

Dažniausiai užuojautos sakytojas užsiima savianalize ir stengiasi išsiaiškinti, ar jam labai blogai, ar yra kitas žmogus, kuriam dar blogiau.

Atrasti žmogų, kuris suprastų kitą, – nelengva užduotis.

„Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti ligoniui, – suprantu, kad tavo gyvenime vyksta kažkas ypatingo“, – pripažino dvasininkas.

BNS nuotr.

Tikėjimas gali būti dar viena pagalba sau pačiam. Kai gyvenimas slysta iš po kojų ir kiekviena akimirka pasidaro trapi, daug kam padeda nuolankumas.

Anot kunigo, žmogui pripažinti, kad jis yra tik kūrinys, nieko blogo. Tai neatima iš jo galimybės mėgautis kasdienybe, vairuoti automobilį, sveikai maitintis, aplankyti įvairius pasaulio kraštus, lavinti savo skonį.

„Tikinčiam žmogui, kuris turi religinę patirtį, o ne filosofijos žinių, gyvenimas yra sodresnis, nes jame yra daugiau spalvų“, – įsitikinęs R. Doveika.

– Kodėl ligos diagnozė dažnai žmogui sukelia pyktį, kaltės jausmą?

– Stresas, pyktis dėl ligos, kankinanti nežinia, kokia bus ateitis, – daug įvairių emocijų tenka ištverti žmogui, kurio nuolatinė palydovė yra liga.

Natūralu, jog sužinoję, kad sunkiai serga, žmonės netenka savitvardos ir supyksta. Pyktis yra geras dalykas, nes nuteikia organizmą priešintis, sutelkia jo jėgas.

Tokiu atveju nereikia bijoti rodyti savo emocijų, nes pykdamas žmogus atsiveria. Nereikia slopinti savyje nuoskaudos, nes reikia veikti.

Gyvenimą ir mirtį skiria slenkstis, per kurį turi vesti meilė. Tai galimybė kitaip pažvelgti į skausmą ir kančią, nes dvasinis gydymas pirmiausia remiasi laisve ir apsisprendimu.

Tai tokia laisvė, kai nesvarbu, ar šiapus, ar anapus, vis tiek reikia išlikti savimi.

– O kas tada?

– Mes pernelyg dažnai nukrypstame į medicininius terminus, o iš tikrųjų reikia padėti žmogui surasti viltį toliau gyventi.

Medikai tikriausiai patvirtintų, kad apie 50 procentų sveikatos lemia pats žmogus ir jo minčių skaidrumas, apsisprendimas, ką toliau daryti. Juk be žmogaus pastangų neįmanomi jokie pokyčiai.

Iš tikrųjų gyvenimas mus sukrečia arba tiesiog pažadina, suteikia malonę kurį laiką rimtai į viską žiūrėti, iš esmės pajusti kvapus, spalvas, įvertinti skonį.

Kad galėtume išsivaduotume iš rutinos, kai esame kasdien įpratę tūkstančius dalykų atlikti nesusimąstydami, reikia postūmio.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Ar gali ko nors išmokyti praradimo skausmas?

– Tai – skaudi, bet svarbi pamoka. Dažniausiai praradimo skausmas padeda praregėti ir suprasti, kad mūsų viduje rusena neišnaudota meilė, pavėluota meilė.

Nors daug kam atrodo, kad meilė nekenčia išdavystės, veidmainiavimo, apsimetinėjimo, iš tikrųjų ji nekenčia pavėlavimo.

Dažniausiai yra apverkiama pavėluota meilė, neišsipildę lūkesčiai: „Jei būčiau žinojęs, kiek dar būčiau padaręs.“ „Jei jis būtų žinojęs, kad jam liko tiek nedaug gyventi...“

Iš tikrųjų rimta liga gali būti savotiška dovana brandžiai mąstyti ir jausti. Daugeliui žmonių žinia apie vėžio diagnozę yra sukrėtimas, kita vertus, sukrėtimai padeda mums tobulėti.

Sakyčiau, toks žmogus yra laisvesnis atmesti mažmožius ir tai, kas nereikalinga, jis kur kas lengviau atleidžia, nepyksta dėl niekų ir tampa dvasiškai sveikesnis, brandesnis kaip asmenybė.

Didžiausia dovana yra mokėti praleisti kiekvieną dieną taip, kad eidami miegoti vakare galėtume pasakyti: „Aš nepavėlavau tavęs mylėti.“

Šį sakinį reikėtų ištarti kiekvienam žmogui. Jei grįžus namo nėra kam to pasakyti, ištarkite bent sau.

Sportas, malda, meditacija, aktyvi visuomeninė veikla, savanorystė – tai galimybė išdalyti save kitiems, kaip laužiama duona, kuria mes dalijamės vienas su kitu.

Jei žmogui skauda, liūdna, jei jo laukia nežinia, šioje neapibrėžtoje situacijoje gražiausia giesmė yra ta, kurioje skamba šie žodžiai: „Aš nepavėlavau mylėti.“