Lietuvoje

2019.01.03 12:33

R. Kuodis: išgyvensim vis didesnes krizes, ilgainiui mokytis važiuosime į norvegijas, gydytis – į lenkijas

LRT RADIJO laida „LRT aktualijų studija“, LRT.lt2019.01.03 12:33

Mūsų šalis gana sėkmingai griauna švietimo sistemą ir politikai net nesuka galvos, kuo visa tai baigsis, LRT RADIJUI sako ekonomistas, profesorius Raimondas Kuodis. Anot jo, situacija šalyje prasta: mokytojo profesiją renkasi vidutinybės, kurios neįstojo kitur, o geresnį išsilavinimą gali gauti tik tie, kurie turi pinigų pasisamdyti korepetitorių.

Pusėje šalies savivaldybių kas penktas dešimtokas nepasiekia patenkinamo matematikos žinių lygio. Tik mažiau nei trečdalyje savivaldybių beveik visi mokiniai pasiekia patenkinamą lietuvių kalbos žinių lygį. Taigi nors kasmet švietimui išleidžiama vis dagiau milijonų, mokinių pasiekimai negerėja.

Jau daugiau nei dešimt metų Lietuvos mokinių pasiekimai nesiekia Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkio. 36 proc. šalies mokinių turi bent vieną korepetitorių. Nors švietimo rezultatai prasti, pinigų švietimui skiriama vis daugiau. Nuo 2006 m. iki 2016 m. per dešimtmetį mokymui skirtos lėšos išaugo 53 proc., nurodoma valstybinio audito ataskaitoje.

Pirmiausia Lietuvai reikėtų pasiekti vidurkį, tada – siekti didesnių tikslų

Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė tvirtina – vykdant valstybės auditą švietimo srityje pirmiausia buvo orientuojamasi į mokinių pasiekimus ir tarptautinių organizacijų išvadas bei rekomendacijas.

„Ne dabar tie mokinių rezultatai nukrito, bet jau daugiau negu dešimt metų Lietuvos mokinių pasiekimai nesiekia EBPO vidurkio. Čia iš karto turbūt norėtųsi kalbėti ir apie dar vieną aspektą – [...] jeigu mokinių pasiekimai išauga ir pakyla tiek, kad pasiekia būtent tą vidurkį ir išlieka tolygūs visoje šalyje, tai per 10 metų tos šalies BVP išauga tiek, kad atsiperka švietimo išlaidos“, – sako Ž. Simonaitytė.

Atsižvelgiant į tai, svarsto Ž. Simonaitytė, Lietuvos tikslas turėtų būti pasiekti vidurkį. Tik po to galima būtų siekti aukštesnių tikslų. Anot pašnekovės, dabar Lietuvoje vadovaujamasi ne viena strategija, o keliami tikslai dažnai net nėra perteikiami mokykloms.

„Matome, kad savivaldybės, nustatydamos tikslus mokykloms, nekelia tokių tikslų, kaip moksleivių pasiekimų gerinimas. Audito metu matėme, kad tik 25 proc. savivaldybių savo mokyklose kelia tokius tikslus, kaip moksleivių pasiekimų gerinimas. Atitinkamai tie tikslai nėra keliami mokyklų vadovams ir lygiai taip pat mokyklų vadovai tokių pačių tikslų nekelia mokytojams, vertindami jų veiklą“, – atkreipia dėmesį Ž. Simonaitytė.

BNS nuotr.

Ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Raimondas Kuodis įsitikinęs – norint gerinti švietimo sistemą Lietuvoje, būtina atsigręžti į sėkmingai veikiančias švietimo sistemas kitose šalyse. Jo teigimu, pagrindinis skirtumas – kitose šalyse mokytojais dirba bendruosius universitetus baigę atitinkamų sričių specialistai.

„Mokytojais eina dirbti žmonės, kurie baigia bendruosius universitetus, gauna tam tikrų pedagoginių žinių. Sakykime, žmogus, baigęs Fizikos fakultetą, eina dėstyti fizikos į mokyklą. Tas mokytojas būna paprastai toks geras, kad jam nereikia rašyti jokių ataskaitų. Suomių paklausus, kas yra atskaitomybė mokykloje, jie sako – tai yra tai, kas lieka po atsakomybės. Jeigu tos atsakomybės labai daug, tai ir tos atskaitomybės nereikia“, – tvirtina R. Kuodis.

Jo vertinimu, Lietuvoje vyrauja priešinga praktika: pedagogai turi užpildyti daugybę anketų ir planų, rengti ataskaitas. Be to, teigia R. Kuodis, mokytojais Lietuvoje tampa pedagoginį išsilavinimą įgiję žmonės, kurie, anot pašnekovo, paprastai tokią profesiją renkasi ne dėl pašaukimo ar įdomios srities, bet dėl to, kad neįstojo į norimą sritį bendruosiuose universitetuose.

„Mes esame tokioje situacijoje, kai iš principo mokyti vaikų eina žmonės, kurie yra baigę kažkokius pedagoginius universitetus, nors jų realiai tokių net nereikia. Turi žmonės eiti iš bendrųjų fakultetų. Kas eina pas mus į pedagoginius universitetus? Patys žinote – tie, kas niekur kitur neįstojo“, – sako R. Kuodis.

Jo nuomone, situacijos negerina ir tai, kad Lietuvos edukologijos universitetas buvo sujungtas su Vytauto Didžiojo universitetu. Kaip teigia profesorius, tai tėra pseudoreforma, kuri iš tiesų situacijos nepakeitė: „Tai mes turime situaciją, kai vidutinybės eina mokyti mūsų vaikus. Ko mes iš to norime? Gauname tai, ką turime [...]. Reikia rimtos reformos, reikia pradėti, seniai reikėjo pradėti. Suomiai darė savo reformą kelias dešimtis metų nuo problemos suvokimo iki to, kuo jie dabar yra.“

Švietimui skiriame daugiau, rezultatus turime prastesnius

R. Kuodžio aiškinimu, Lietuva susiduria su bendrų išteklių problema: sistemos finansavimas yra viename lygmenyje, o sprendimai dėl lėšų panaudojimo priimami. Ekonomisto tvirtinimu, tai nulemia situaciją, kad galiausiai reikia ištraukti pinigus iš bendro valstybės biudžeto.

„Kitaip tariant, žodį „sistema“, tarkime, švietimo arba sveikatos, galime vartoti tik tokiu atveju, jeigu ir finansavimas, ir sprendimai dėl to, kaip pinigai bus panaudoti, bus viename lygmenyje – arba savivaldybių, arba centrinės valdžios lygmenyje, bet ne taip, kaip yra Lietuvoje, kai viena dalis yra viename lygmenyje, kita – kitame“, – atkreipia dėmesį R. Kuodis.

Lietuva savo švietimo sistemos finansavimui skiria 5,2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai puse procentinio punkto daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Vis dėlto R. Kuodis tvirtina – iš pirmo žvilgsnio geras rodiklis savyje slepia dvi dideles problemas.

„Tas normalus procentas savyje slepia du dalykus: iš principo yra per daug mokytojų. [...] O kaip veidrodinis šito vaizdas yra tas, kad mokytojai neuždirba tiek, kiek turėtų uždirbti, lyginant su Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalimis. Kaip ne kartą esu minėjęs – mokytojas turėtų gauti bent jau 30 proc. daugiau nei šalies vidutinis darbo užmokestis, jeigu mes norime pasiekti to, nuo ko pradėjau – kad į mokytojus eitų žmonės, baigę bendruosius universitetus“, – sako R. Kuodis.

BNS nuotr.

Tai patvirtina ir Ž. Simonaitytė. Anot jos, per pastaruosius trejus metus mokyklų skaičius Lietuvoje sumažėjo 3 proc. Atitinkamai, teigia pašnekovė, vaikui tenkantis mokyklos plotas padidėjo 5 proc., o ugdymo išlaidos išaugo 11,5 proc.

„Tie skaičiai turbūt kalba patys už save. Natūralu. Mes kalbame apie mažėjantį gimstamumą, tai ir mokinių yra mažiau. Dabar, kai mes kalbame apie mokėjimo sistemą, tai mes visi grįžtame prie to paties turbūt esminio klausimo ir suvokimo – [...] jeigu nepakanka krūvio, tenkančio mokytojui, tai kaip tu tą pyragą bepjaustysi, ar nuo viršaus, ar iš šonų, jo nepakanka“, – sako Ž. Simonaitytė.

Miestuose korepetitorių paslaugomis naudojasi beveik pusė

R. Kuodžio teigimu, dėl prastos švietimo situacijos sistema Lietuvoje sudvigubėjo – po darbo mokykloje mokytojai imasi korepetitoriaus veiklos: „Korepetitoriaus institutas nelabai būtų reikalingas, jeigu turėtume gerai veikiančią sistemą. Antras dalykas, korepetitorių egzistavimas reiškia, kad elitas sucementuoja savo startines pozicijas, kad jos būtų geresnės nei vaikų, kurie yra iš neturtingų šeimų ir negali sau leisti to korepetitoriaus.“

Žurnalo „Reitingai“ vyriausias redaktorius Gintaras Sarafinas tvirtina, kad miestuose korepetitoriaus paslaugomis naudojasi daugiau kaip 45 proc. moksleivių: „Žinoma, jie pasiekia aukštus rezultatus. [...] Suprantate, bendrąja prasme apie mokyklas šnekant tarsi viskas aišku, ką reikėtų sudėstyti. Pavyzdžiui, Finansų ministerija yra paskaičiavusi, kad Lietuvoje reikėtų 500 mokyklų. Dabar yra 1160.“

G. Sarafinas taip pat atkreipia dėmesį, kad mokyklos neretai yra tapusios ne tik miestelių centrais, bet sukuria gana didelį darbo vietų skaičių: „Kaip sako patys kaimo mokyklų vadovai ir merai, uždaryti mokyklą reiškia užkalti kaimą, nes iš tikrųjų taip yra. [...] Niekas neklausia mokyklos bendruomenių, kaip jos įsivaizduoja tą tinklą. Tiesiog pati ministerija nuleidžia kažkokį įsivaizdavimą, o gyventi su viskuo tenka būtent mokykloms.“

Apibendrindamas R. Kuodis pasitelkia politikų vartojamą sąvoką – žlugusi valstybė. Anot ekonomisto, vienas iš žlugusios valstybės požymių yra tas, kad valstybė nesugeba adekvačiai teikti pagrindinių reikiamų paslaugų, ypač tokių, kurios susijusios su žmogiškojo kapitalo kūrimu.

„Dabar turbūt niekas nesiginčys, kad žmogiškas kapitalas yra pats svarbiausias [...]. Mūsų šalis gana sėkmingai griauna sveikatos apsaugą ir švietimą. Ji iš tikrųjų gana sėkmingai tai daro. Kuo visa tai baigsis, politikai nelabai suka galvos, nes jų dėmesys nukreiptas į kažkokius išorės priešus, kai didžiausi priešai paprastai yra viduje. Tai tie, kurie vadinasi profesionalais, bet neturi profesinės etikos atsispirti politiniams sprendimams ir tik atleisti pasako kažką rimto ir prasmingo, ko jie nepadarė“, – sako R. Kuodis.

Jo įsitikinimu, suvokus problemą ir skyrus adekvatų finansavimą, nėra vėlu. Tačiau, atkreipia dėmesį profesorius, apie tai ši vyriausybė nekalba: „Toks kalbėjimas nepanašus nei į kompetenciją, nei į nieką. Politikai žaidžia tuos žaidimus, kaip įmanoma bando problemas nuspirti žemyn, tai daro keliolika metų ir pasekmės vis prastėja. Mes išgyvensime vis didesnes ir didesnes krizes, važiuosime ilgainiui mokytis į norvegijas, gydytis į lenkijas ir pasižiūrėsime, kaip bus tada.“

Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius