Lietuvoje

2018.12.26 18:30

Tiksinti bomba: tarp dviejų grupių ŽIV Lietuvoje pasiekė epidemijos lygį

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2018.12.26 18:30

Lietuva yra koncentruotos ŽIV epidemijos stadijoje – virusu dažniausiai užsikrečia vos dviejų grupių atstovai: kaliniai ir intraveninius narkotikus vartojantys asmenys, LRT RADIJUI sako Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertas Giedrius Likatavičius. Kalbinti specialistai pastebi – suteikti gydymą šiems žmonėms itin sunku, o didelė dalis visuomenės iki šiol vadovaujasi mitais, kad gydymas nėra efektyvus. Lietuvoje nuo ŽIV gydosi tik trečdalis žinančių savo diagnozę.

Dėl ŽIV dažniausiai tiriami į rizikos grupes nepatenkantys žmonės

Asociacijos „Galiu gyventi“ vadovės Jurgitos Poškevičiūtės teigimu, didelė dalis žmonių net ir sužinoję apie tai, kad serga ŽIV, nedrįsta kreiptis dėl gydymo. Kai žmogus nesigydo, tvirtina specialistė, žmogaus sveikata blogėja ir jis gali užkrėsti kitus.

„Gydantis galima labai gerai kontroliuoti šią ligą. Šiais laikais iš tikrųjų gydymas be galo efektyvus. Didžiausia bėda ta, kad negydomas asmuo rizikuoja perduoti virusą kitiems, o gydymą gaunantis ir tinkamai jį taikantis asmuo realiai tampa nebeužkrečiamas visuomenei, jokiam kitam asmeniui. Jo viruso koncentracija kraujyje taip sumažėja, kad net laboratoriniais tyrimais praktiškai neįmanoma aptikti“, – sako J. Poškevičiūtė.

Jos aiškinimu, ŽIV Lietuvoje koncentruojasi tarp intraveninius narkotikus vartojančių žmonių ir kalinių. Būtent šioms grupėms priklausantys žmonės ir patiria didžiausią riziką užsikrėsti. J. Poškevičiūtė priduria – narkotines medžiagas vartojančius žmones būna itin sunku pasiekti, o įkalinimo įstaigose paprastai taikomas tik tyrimas dėl ŽIV, tačiau kalintieji dažniausiai nesulaukia gydymo.

„Iš tikrųjų padėtis Lietuvoje su gydymo paslaugomis įkalinimo įstaigose, sakyčiau, tragiška, ir neperdedu. Laisvės atėmimo vietose yra dvi pagalbos priemonės: ŽIV tyrimas, jis prieinamas visiems ten esantiems, ir nedidelei daliai ŽIV infekuotų asmenų yra skiriamas gydymas, bet tik maždaug trečdaliui. Kiti du trečdaliai tyrimo negauna ir tai yra Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimas, tai yra žmogaus teisių pažeidimas, tai prieštarauja bet kokiai logikai“, – nurodo J. Poškevičiūtė.

Reuters/Scanpix nuotr.

Jos teigimu, egzistuoja dar dvi rizikos grupės. Viena iš jų – homoseksualūs vyrai, tačiau jie visuomenėje itin dažnai diskriminuojami, todėl dar dažniau yra linkę išlikti anonimais, nei nuo narkotikų priklausantys asmenys. Kita rizikos grupė yra seksualines paslaugas teikiantys žmonės.

„Mes žinome labai nedaug apie šią grupę, nes paslaugų šiems asmenims yra mažai, kontaktų su šiais asmenimis yra mažai. Iš tikrųjų mes jų realiai nelabai pasiekiame. Visas ŽIV ištyrimas Lietuvoje už valstybės lėšas yra koncentruojamas tarp kraujo donorų. Natūralu, kad kraujas yra tiriamas, nėščiosioms, taip pat laisvės atėmimo vietose. Didžiausias skaičius tyrimų nueina būtent šioms grupėms, iš kurių tik viena yra rizikos grupė“, – atkreipia dėmesį J. Poškevičiūtė.

Dalis pradėjusiųjų gydymą jį nutraukia

J. Poškevičiūtės aiškinimu, šiuo metu Lietuvoje nuo ŽIV gydosi tik apie 30 proc. savo diagnozę žinančių žmonių. Dar dalis žmonių net nežino sergantys. Vis dėlto sveikatos viceministras Algirdas Šešelgis įsitikinęs, kad pasakyti tikslų skaičių gali būti sudėtinga. Viceministras atkreipia dėmesį, kad po įstatymų pakeitimų gydymas pacientams pradedamas vos nustačius ŽIV. A. Šešelgis taip pat akcentuoja, kad didelė dalis užsikrėtusiųjų priklauso rizikos grupėms.

„Tai yra rizikos grupėse esantys žmonės, tai yra žmonės, kurie piktnaudžiauja narkotikais, turi priklausomybių. Su šitais žmonėmis dirbti gana sudėtinga, kad juos pakviestum gydytis. Mes turime ir tokią statistiką, kad netgi nustačius žmonėms ŽIV ir pradėjus gydymą, 13 proc. žmonių, sakykime, pasitraukia ir nebetęsia gydymo. Tai vėlgi yra labai didelė problema,“, – sako sveikatos viceministras.

J. Poškevičiūtė antrina – negalima gydymo padaryti prieinamo tik teisės aktuose. Dalis sergančiųjų iš tiesų turi socialinių įgūdžių stoką, kai kurie net neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, kuris yra būtinas, norint užsiregistruoti pas gydytoją.

„Mes kalbame apie žmones, kurie neturi deklaravę gyvenamosios vietos, nėra prisirašę prie šeimos gydytojo, nežino, nelabai moka užsiregistruoti pas gydytoją, o reikia pasiekti antro lygio specialistą, infektologą. Reikia atlikti labai daug žingsnių, kuriuos socialiai sunkiau gyvenantiems, mažiau socialinių įgūdžių turintiems žmonėms sunkiau padaryti“, – akcentuoja J. Poškevičiūtė.

Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertas, asociacijos „Demetra“ konsultantas Giedrius Likatavičius atkreipia dėmesį, kad ir kova su ŽIV Lietuvoje nuo kitų šalių iš dalies skiriasi dėl viruso koncentracijos tam tikrose grupėse. Be to, priduria G. Likatavičius, valstybės kompensuojamas gydymas pradėtas taikyti visai neseniai, todėl ilgą laiką dalis sergančiųjų paprasčiausiai nesigydė ir jų skaičius tik augo.

Reuters/Scanpix nuotr.

„Mes iš tikrųjų esame koncentruotos epidemijos stadijoje, t. y. ŽIV plinta tam tikrose grupėse [...], kas yra šiek tiek skirtinga, nei kai kuriose kitose aukšto paplitimo šalyse, kur ŽIV virusas plinta visuomenėje. Be abejo, tas atsakas smarkiai skiriasi ir šalys, kurios iš tikrųjų daug investuoja į būtent į profilaktinį darbą rizikos grupėse, taip pat į gydymą, tokiu būdu jos būtent pasiekia rezultatus“, – argumentuoja G. Likatavičius.

Jo teigimu, tokių priemonių įgyvendinimas nėra lengvas, nes rizikos grupėms priklausantys žmonės dažnai yra sunkiai pasiekiami. Pašnekovas svarsto, kad kitose šalyse besigydančiųjų procentas yra didesnis dar ir dėl to, kad valstybės kompensuojamas gydymas ten taikomas daug ilgiau.

„Naujasis ministro įsakymas pasirodė tik metų pradžioje. Daugelis kitų šalių tą politiką gydyti visus tik diagnozavus ŽIV pradėjo jau daug seniau, todėl jie turėjo laiko surasti tuos žmones, kurie buvo anksčiau diagnozuoti ir siūlyti gydymą. Tai galėtų būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje gydosi tik trečdalis sergančiųjų“, – sako G. Likatavičius.

J. Poškevičiūtė antrina – norint dirbti su priklausomybes turinčiais žmonėmis, nes Lietuvoje ŽIV dažniausiai plinta per švirkščiamuosius narkotikus vartojančių, reikia specialių programų: „Vakarų Europoje vyrauja lytinis būdas ir ten yra kitokios priemonės, gal šiek tiek lengviau įgyvendinamos.“

G. Likatavičiaus teigimu, gydymą apsunkina ir tai, kad Rytų Europoje virusas pacientams nustatomas gana vėlai, kai jau yra nusilpęs imunitetas.

Lietuva narkotinių medžiagų vartojimą reglamentuoja griežčiau nei įprasta

J. Poškevičiūtės pastebėjimu, dažnai žmonės išreiškia nuomonę, kad sergantieji ŽIV patys kalti dėl tokios ligos, tačiau, teigia pašnekovė, tai rodo, kad žmonės Lietuvoje vis dar nenoriai kalba apie žmogaus teises. Teisė į sveikatą, į sveikatos priežiūrą, atkreipia dėmesį J. Poškevičiūtė, yra viena iš prigimtinių teisių.

„Lietuva yra pasirašiusi tarptautinius dokumentus, kaip ir didžioji pasaulio dalis. [...] Tas mūsų elgesys tikrai netobulas. Teisė į sveikatą, sveikatos priežiūrą suteikiama visiems. Kitas dalykas yra daug pragmatiškesnis ir žmonėms paprastai daug labiau suprantamas – infekcinės ligos yra kiek kitokios nei neplintančios, neperduodamos iš žmogaus žmogui ligos. Rūpindamiesi žmonėmis, užsikrėtusiais hepatitais, tuberkulioze, ŽIV, mes rūpinamės savimi ir visa visuomene, nes bet kas iš mūsų gali tomis ligomis užsikrėsti“, – pabrėžia J. Poškevičiūtė.

Ji pateikia pavyzdį – Lietuva patenka tarp šalių, kurios narkotines medžiagas reglamentuoja griežčiau nei vidutinė valstybė. Taigi gali pasitaikyti situacija, kai net ir neasocialus jaunuolis į įkalinimo įstaigą pateks už tai, kad turėjo narkotinių medžiagų, pavyzdžiui, kanapių.

Sipapress/Scanpix nuotr.

„Pagalvokime apie 21 metų studentą, visiškai socialų, šviesų žmogų, kuris parūkė žolės kartą ar kitą, buvo sulaikytas ir sėdo į kalėjimą. Jo rizika užsikrėsti ŽIV išauga daugybę kartų. Išėjęs iš to kalėjimo jis jau bus su ta stigma, apie kurią kalbėjome. Tam žmogui bus baisu kam nors apie tai pasisakyti. Situacijų tikrai yra labai įvairių. [...] Mūsų vienų Kaune dirbančių partnerių darbuotoja pasakoja apie pagyvenusią mokytoją, kuri dvejus metus ieškojo ligų, nes prastai jautėsi, kol galų gale Vilniuje jai nustatė ŽIV. Tai yra absoliučiai socialus mūsų visuomenės žmogus. Jokio skirtumo nėra, kur yra vieni ir kur yra kiti“, – tikina J. Poškevičiūtė.

A. Šešelgis taip pat atkreipia dėmesį, kad net ir Vakarų Europoje pasitaiko atvejų, kai žmonės ŽIV užsikrečia, pavyzdžiui, atliekant kraujo perpylimą ar kitas skubias operacijas: „Tai [visuomenėje patiriama diskriminacija dėl ligos – LRT.lt] vėlgi labai trukdo rasti kontaktą tarp žmonių, kurie ieško pagalbos, arba tiems žmonėms atviriau ieškoti visų gydymo galimybių ir paslaugų galimybių, kad jie galėtų jas gauti. Norėčiau pasakyti, kad žmogus gali užsikrėsti šia liga ir visai nekaltai. [...] Jų skaityti užribyje tikrai negalime. Mes privalome, turime rūpintis ir savimi“

Apie šiuolaikinio gydymo galimybes žmonės dažnai nežino

J. Poškevičiūtės teigimu, ŽIV labai svarbu laiku diagnozuoti ir atsikratyti virusą supančių mitų. Kaip teigia specialistė, daugybė žmonių dažnai net nežino, kad šiuolaikinis gydymas yra be galo efektyvus, kad jį pritaikius galima gyventi visavertį gyvenimą daugybę metų.

„Gyvenimo trukmė praktiškai nesutrumpėja, jeigu yra tvarkingai gydomasi. Daug vis dėlto yra mitų, kaip buvo anksčiau, kad reikia gerti daug tablečių kiekvieną dieną. Tai mitas. Yra mitas, kad pasireiškia labai sunkus šalutinis medikamentų poveikis. Tai jau irgi yra mitas, nes medicina labai greitai šioje srityje progresuoja ir šiuo metu iš tikrųjų ir šalutinis poveikis yra nežymus, ir tablečių reikia gerti vieną, gal dvi“, – sako J. Poškevičiūtė.

Jos teigimu, žmonės taip pat turėtų atsiminti, kad yra keli būdai, kaip galima užsikrėsti ŽIV. Virusas gali būti perduodamas lytiniu keliu. Norint to išvengti, būtina naudoti kontraceptines priemones: „Pagrindinė apsisaugojimo priemonė yra prezervatyvas. Patikimumas labai geras, beveik 100 proc., teisingai naudojant.“

AFP/Scanpix nuotr.

Taip pat užsikrėsti ŽIV galima per kraują. Tai dažniausiai nutinka, naudojant nesterilias priemones: „Tai užsikrėtusio asmens kraujo tiesioginis kontaktas su jūsų krauju. Ne su oda, su lūpomis, bet tiesiai iš žaizdos į žaizdą, įsivaizduokime taip. Tai apsisaugojimas yra sterilių priemonių naudojimas, ar tai būtų švirkštai, ar bet kokios kitos priemonės, atliekant invazines procedūras.“

Trečias būdas – kai ŽIV infekuota moteris ŽIV perduoda savo kūdikiui jį gimdydama arba maitindama krūtimi. Tačiau, atkreipia dėmesį J. Poškevičiūtė, nėščiosios paprastai yra tiriamos dėl ŽIV, todėl apie ligą dažniausiai žinoma dar prieš gimstant kūdikiui.

Tokiu atveju, aiškina J. Poškevičiūtė, paprastai atliekamas cezario pjūvis ir motinai uždraudžiama kūdikį maitinti krūtimi. Taip užtikrinama, kad vaikas gimtų be ŽIV viruso.

G. Likatavičiaus teigimu, Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje užregistruota truputį daugiau nei 3 tūkst. atvejų. Skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, Lietuvos rodiklis yra šiek tiek aukštesnis už vidurkį.

J. Poškevičiūtės teigimu, daugiausia sergančiųjų ŽIV fiksuojama Vilniuje ir Klaipėdoje. Pasak pašnekovės, dabar jau visose Lietuvos apskrityse yra nustatyta ŽIV atvejų.

Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.