Naujoji Akmenė – vienas jauniausių Lietuvos miestų, šiemet paminėjęs 75 metų sukaktį. Miesto, išaugusio ant pelkės, ir viso Akmenės rajono istorija glaudžiai susijusi su pokario pramonės ir ypač statybų bumu, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę jį ypač skaudžiai palietė deindustrializacijos ir emigracijos procesai.
Jau šeštus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Akmenės patriotas
Anicetas Lupeika – tikras organiškas Akmenės rajono intelektualas, statybų inžinierius, per kurio rankas perėjo visi Akmenės miesto, kuriame jis gyvena, daugiabučiai, jis nuo pat pradžių dalyvavo statant Naująją Akmenę. Vėliau jis buvo rajono tarybų nariu – iš viso 43 metus, ir tarybiniais metais, ir nepriklausomoje Lietuvoje. Be to, tris kadencijas nuo 1997 m. buvo rajono meru.
Net ir dabar, būdamas 88 metų, jis kasdien keletą valandų praleidžia aprašinėdamas Akmenės rajono gyvenimą (ir skelbia feisbuke), taip pat neseniai įsigijo motorolerį, jį vadina savo invalido vežimėliu ir su juo lanko rajono gyvenvietes.
Jis taip pat enciklopediškai tiksliai prisimena viską apie Akmenės rajoną: kada jis suformuotas ir koks buvo jo plotas (845 kv. km, nors dabar, po kelių pertvarkų, yra vienu kvadratiniu kilometru mažesnis), kiek jis turėjo gyventojų kiekvienu laikotarpiu, kiek iš jų dirbo didžiosiose statybos pramonės įmonėse ir kiek šios per dieną pagamindavo plytų piko metais.
Mūsų pašnekovas yra Akmenės rajono patriotas ir tiksliai žino, kodėl savo rajonu didžiuojasi. Šitai jis paaiškino dar buvusiam prezidentui Algirdui Brazauskui, kai gavo „Auksinės krivūlės“ Riterio apdovanojimą.
„Padėkojau už darbo įvertinimą, pasakiau, kad čia žmonės, ne mes, ir pabaigiau kalbą, kad aš iš Akmenės ir tuo didžiuojuosi! Nulipau nuo tribūnos, nueinu, o pirmoje eilėje sėdi Brazauskas. Jis paėmė mane už rankos ir klausia: ko tu čia ta Akmene taip didžiuojiesi? Aš jam sakau: darbščių akmeniškių dėka, naudojant Akmenės cementą, pastatyta visa mūrinė Lietuva.“
Kaip pabrėžia A. Lupeika, Naujojoje Akmenėje būdavo pagaminama 4,3 mln. tonų cemento per metus, Ventoje – pusė milijono sąlyginių silikatinių plytų per parą: „Tai va kas yra ta Akmenė!“
Per Akmenės geležinkelio stotį važiuodavo pusė visos Lietuvos krovos, pabrėžia A. Lupeika: traukiniai čia atveždavo gamybai reikalingą kurą ir iš čia išveždavo cementą.
Pramoninio rajono statyba
Visgi A. Lupeika kilęs iš Mažeikių, o į Naująją Akmenę persikėlė 1965 m. Akmenės rajonas buvo suformuotas dar 1950 m., kai sovietinė valdžia, vykdydama administracinę reformą, iš Mažeikių, Šiaulių, Joniškio žemių suformavo naują rajoną ir pavadino jį Akmene, nes kažkada egzistavęs Akmenės valsčius.
Naujojo rajono centras įkurdintas Akmenės mieste, senoje ir tuo metu didžiausioje gyvenvietėje. Visgi tuo metu jau augo naujas šalia cemento fabriko pradėtas statyti miestas ir 1962 m. rajono centras perkeltas į Naująją Akmenę. Tais pačiais metais rajonas buvo prijungtas prie Mažeikių, bet vėl atkurtas 1965 m.
Kaip tik tais metais čia ir persikėlė A. Lupeika, nes formuojamai administracijai reikėjo specialistų. Jis buvo vienas iš 15, gavusių tarnybas ir butus Naujojoje Akmenėje.
„Rajonas pradėjo savo gyvavimo metus labai sunkiai. Atvažiavo specialistų iš kitų rajonų, nes Akmenėje nebuvo visų rūšių specialistų, o turėjo atsirasti administracijoje visi skyriai“, – prisimena A. Lupeika.
Visgi dauguma gyventojų į Naująją Akmenę suvažiavo iš apylinkių. Mažėjo gyventojų skaičius kaimuose, didėjo Naujojoje Akmenėje ir Akmenėje, 8–9 dešimtmečiuose rajone gyveno apie 40 tūkst. gyventojų, dvigubai daugiau nei šiuo metu, pabrėžia A. Lupeika.
„Gerai žinau rajono raidą, nes 43 metus buvau visų iš eilės tarybų nariu, ir tarybiniais laikais, ir po 1990-ųjų, – sako jis. – Suprantat, kokios buvo tos valdžios, reikėjo tik balsuoti dėl sprendimų. Bet vis vien mačiau, kaip kalbėjo, kaip vykdavo posėdžiai, kokie sprendimai, viską teko matyti.“
Rajonas buvo statomas pramoninis ir, A. Lupeikos manymu, didžiausia tarybinių planuotojų padaryta klaida – kad Akmenėje buvo vystoma išskirtinai vien statybinių medžiagų pramonė, nevystytos jokios kitos pramonės šakos. „Praktiškai apie 60 proc. visų rajono gyventojų buvo susiję su statybomis ir statybinių medžiagų pramone“, – sako jis.
Didžiausias buvo cemento fabrikas, įkurdintas šalia gamybai reikalingų klinčių klodų. Prie jo šliejosi, A. Lupeikos žodžiais tariant, įvairios organizacijos „prielipai“, kurios dirbo su įvairiais statybų procesais. Ventoje veikė statybinių medžiagų kombinatas, gaminęs silikatines plytas, kalkes ir polimerines medžiagas.
„Tuo metu statybos medžiagų pramonėje daug rankų darbo reikėjo, nebuvo technikos“, – prisimena akmeniškis. Ventos kombinate dirbo 1,7 tūkst. žmonių, cemento fabrike – apie 4 tūkst.: „Rajone visiems darbo pakako, reikėjo ir cechus valyti, cemento gamykloje vienas elektrikas tik lemputes keisdavo.“
Miestas pelkėje
Naujosios Akmenės miesto ištakos neatskiriamos nuo cemento fabriko, kuris pradėtas planuoti beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo, 1948–1949 m. Pirmieji statytojai buvo kaliniai. „Prie pat gamyklos pastatė barakus. Tokias lūšneles iš lentų sukaldavo, apkaldavo ir žmonės ten gyveno“, – pasakoja A. Lupeika.
Pirmoji cemento krosnis buvo uždegta jau po kelerių metų, 1952 m. „Kadangi numatė 8 linijas, jau pradėjo galvoti, kad reikės daugiau žmonių ir kažkur juos reikės apgyvendinti. Pradėjo statyti pirmuosius namus, medinius dviaukščius“, – prisimena pašnekovas. Keletas iš jų dar yra išlikę.
Iš pradžių Naująją Akmenę planavo architektai iš Leningrado. „Atvažiavo rusai projektuotojai, apėjo aplinkui ir pasakė: čia bus miestas“, – pasakoja A. Lupeika. Tas „čia“ buvo Karpėnų pelkė. „Įsivaizduokit, ką reiškia miestą pastatyti pelkėje: šlapia, nėra pagrindo, viskas smunka, – sako jis. – Dabar rinkdami miestui vietą projektuotojai žiūri, kad būtų vandens, kad būtų miškų, kad žmonėms gerai būtų. O čia pelkėj. Ir paskui didžiavosi: mes pastatėme miestą pelkėje!“
A. Lupeika prisimena, kad kai persikėlė iš Mažeikių į Naująją Akmenę, takai į namus būdavo iškloti lentomis, kad žmonės iki kelių nesusmegtų į vandenį. „Cementininkai darbštūs, ieškojo išeities iš tos padėties. Kadangi cemento buvo daug, tiesiog vežė mašinomis ir pylė, padarė kelius betoninius“, – pasakoja jis. Tiesa, vėliau tai sukėlė problemų, pažymi A. Lupeika, nes asfaltuojant gatves teko visą supiltą betoną skaldyti ir kloti tinkamą pagrindą, nes kitaip asfalto sluoksnis po vienos žiemos suskilinėdavo.
Nuo 1965 m. Naujosios Akmenės projektavimą perėmė lietuviai, bet miesto vietą keisti buvo per vėlu. Sunkumų kėlė ne tik pelkėtas pagrindas, bet ir cemento gamyklos artumas.
„Kai tik pastatė cemento gamyklą, nebuvo jokių filtrų, dūmai ėjo iš kaminų. Per parą į apylinkes išmesdavo 250 tonų dulkių, vienas kaminas praktiškai išmeta 7 kg per sekundę“, – pasakoja A. Lupeika. Dūmus vyraujantys pietvakarių vėjai nunešdavo į Latviją, tačiau stambesnės dalelytės nusėsdavo arti. „Kai ten persikėliau, žalios žolės nebuvo, viskas buvo balta“, – prisimena jis.
Įrengus filtrus – iš pradžių gana primityvius, o vėliau ir geresnius, pasak akmeniškio, gyvenimo kokybė pagerėjo. Gamyklos mokslininkai ėmė galvoti, ką daryti su tokiu kiekiu cemento dulkių. A. Lupeika sako: „Tas dulkes grąžindavo vėl į krosnį. Bet tada krito cemento markė.“
Vis dėlto miestas sparčiai augo ir žmonėms reikėjo kur gyventi. „Planas buvo greitai pastatyti daug namų. Buvo nustatytas limitas, kiek skirta vieno namo statybai, pagal plotą, man atrodo, 130 rublių kvadratiniam metrui, ir turi į tą sumą tilpti“, – sako statyboms vadovavęs A. Lupeika.
Kadangi lėšų paprastai neužtekdavo, labai daug ką žmonės pasidarydavo patys, visi jautė, kad daro tai sau. „Žmonės sueidavo į talkas. Aplinką tvarkė, medelius sodino, lygino žemę patys, – prisimena pašnekovas. – Kai paskirdavo butus, ašaras žmonių akyse matydavau perduodamas raktus.“
Savo darbuotojams statybų bendrovės skirdavo žinybinius būstus. „Čia valdžia nepastatė nė vieno namo Akmenėje, viską statė organizacija iš savo pelno, iš vidinių lėšų“, – sako A. Lupeika. Žinybiniuose namuose buvo galima gyventi tik tol, kol dirbdavai bendrovei, pabrėžia jis. „O paskui, dar tarybiniais laikais, išėjo įstatymas, kad pradirbęs 15 metų statyboje gali įsigyti namą. Leido imti kreditus ir per 25 metus išsimokėti. Kas mėnesį atskaitydavo iš algos“, – sako Naujosios Akmenės gyventojas.
Sąjūdžio viltys
A. Lupeika buvo ir vienas iš Sąjūdžio organizatorių Akmenėje, rengė mitingus. „Pats rinkau parašus, kad būtų išvesta kariuomenė, – pasakoja jis. – Donbaso šachtininkams rinkom pinigines aukas.“
Pasak jo, kai kurie žmonės iš pradžių įtariai į tai žiūrėjo, nepriėmė iš karto, „bet palengva suprato, kad turim turėti savo laisvą tėvynę ir reikia ką nors dėl jos dirbti“.
Akmeniškis prisimena ir Sąjūdžio metų susitelkimą ir vienybę, ir po jų ėjusį susiskaldymą. „Palengva tas Sąjūdis pradėjo tarpusavyje pyktis: tas blogas, tas blogas. Ir ant manęs rodė, kad blogas, nes aš buvęs partijos nariu. Pradėjo vieni kitus kaltinti ir tas Sąjūdis susipriešino“, – pasakoja A. Lupeika.
Pasak jo, ir dabar nuopelnus už to meto pasiekimus dažnai prisiima to nenusipelniusieji: „Daug kas, kurie nieko nenuveikę, dabar daug šneka, kiek jie daug darė. Tas yra blogiausia, tas sukelia pykčio.“
Besitraukiantis rajonas
Mažėjantis gyventojų skaičius – vienas didžiausių dabartinių Akmenės rajono iššūkių.
„Kada miestą palengva pastatėme, visi žmonės gavo butus, todėl ir didėjo gyventojų skaičius, – pasakoja A. Lupeika. – Naujojoje Akmenėje pačiu geriausiu metu gyveno 14 tūkst. žmonių. Dabar gyvena apie 8 tūkstančius.“ Visame rajone likę apie 20 tūkst. žmonių. „Dabartinis meras sako, kad 2030 metais gyvens 30 tūkst., bet tai yra utopija, niekaip tiek negyvens“, – mano A. Lupeika.
Kadangi Akmenės rajone vyravo statybų pramonė ir beveik nebuvo vystomos kitos šakos, daug gyventojų išvažiavo, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę statybos sulėtėjo ir vietinės įmonės nebegalėjo konkuruoti rinkoje.
„Per penkerius nepriklausomybės metus rajonas neteko 7 tūkst. darbo vietų. Sustojo statybos, pradingo statybinių medžiagų poreikis. Cementininkai dar šiek tiek laikėsi, parduodavo Švedijai šiek tiek cemento, bet toks kritimas buvo, kad žmonės pradėjo išvažiuoti, nes darbo nebėra“, – pasakoja A. Lupeika.
Būdamas rajono meru jis netgi sulaukdavo prašymų iš gyventojų, kad savivaldybė perimtų jų butus: „Žmogus jau išvažiavęs, gyvena kitur, o jo turtas čia registruotas ir jis turi mokėti mokesčius. Bandė atjungti nuo šildymo visokiais būdais, bet vis vien.“
Dabar rajonas atsigavęs, pabrėžia akmeniškis, bet naujos darbo vietos nebepritraukia nuolatinių gyventojų.
„Nors statomos gamyklos, pastatytos medienos perdirbimo įmonės sukuria nemažai darbo vietų, bet tos įmonės dabar nebe tokios. Jos pasistato sau, bet nebekuria infrastruktūros, – sako A. Lupeika. – Cementininkai pastatė savo darbuotojams miestą iš savo pačių pinigų, ne iš Maskvos. O dabartiniai verslininkai važinėja keliais, dirba, gauna valstybės paramą, atleidimą nuo mokesčių, bet jie nieko nekuria.“
Pasak jo, net kai naujos gamyklos sukuria naujų darbo vietų, gyventojų nedaugėja, darbininkai vežiojami iš kitur. „Nežinau, bet kiek girdžiu, veža ir iš Baltarusijos, kad nereikėtų lietuviams mokėti“, – sako A. Lupeika.
„Išvažiuoja taip pat daug. Gydytojų dabar trūksta, mokytojų trūksta. Ir tų pačių vaikų nebėra. Mano Akmenėje anksčiau mokėsi 1,1 tūkst. vaikų ir dar iš aplinkinių kaimų suvažiuodavo, buvo dvi pagrindinės ir aštuonios pradinės mokyklos, bet jų visų nebeliko. Nebegali atskirų klasių formuoti, reikia vežti į Naująją Akmenę arba Ventą. Nebėra ko mokyti, o patalpos renovuotos, tvarkingos, – sako akmeniškis. – Viskas labai gerai, bet nebėra žmonių.“
Gražėjantis miestas
Ir vis dėlto jis pabrėžia: „Aš nesu niekada gyvenęs geriau nei dabar. Gaunu padorią pensiją, iš jos gerai pragyvenu.“
Rajonas smarkiai sustiprėjęs, čia vėl vyksta statybos. Neseniai Naujojoje Akmenėje baigtas statyti baseinas, jis pakeitė iš sovietinių laikų išlikusius, tačiau apleistus sporto rūmus: „Po nepriklausomybės cementininkai juos atsiėmė ir tvarkė, kol buvo pinigų, bet pinigų neliko ir jie ėmė irti. Tai jau seniai buvo prisiėmę įsipareigojimus, kad reikia pastatyti naujus sporto rūmus, jie pastatyti, ten yra ir baseinas geras.“
Pats A. Lupeika, dar dirbdamas statybose, dalyvavo statant Naujosios Akmenės bažnyčią. „Nuo to laiko ne tik ten pastatėm – pastatėm ir Ventoj, Kivyliuose, kitur sutvarkėm“, – sako A. Lupeika.
Jis džiaugiasi, kad Naujoji Akmenė labai pagražėjusi, pasikeitusi. Tvarka, švara, žmonės stengiasi, tvarko miestą, kiekvienas ką nors veikia.
