Lietuvoje

2018.11.07 17:09

80-metį švenčiantis S. Tamkevičius: reikia ne bėgti iš Lietuvos ir dejuoti, o daugiau dirbti

Vytautas Markevičius, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.11.07 17:09

Džiugu, kad Viešpats dar palikęs sveikatos, galima ne tik vaikščioti, bet ir važinėti dviračiu, nėra minčių apie nuobodžiavimą, LRT RADIJUI sako Lietuvos katalikų dvasininkas, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, švenčiantis 80-metį. Jis teigia besidžiaugiantis Lietuvos laisve, tačiau liūdesį kelia matomas žmonių susipriešinimas ir nusivylimas: „Šiandienei Lietuvai ir jos žmonėms linkėčiau daugiau tikėjimo. Ne bėgti iš Lietuvos, mažiau dejuoti ir daugiau dirbti.“    

– Švenčiate garbingą sukaktį ir, norom ar nenorom, mintimis turbūt grįžtate į praeitį. Koks buvo jūsų kelias į kunigystę?

– Mano kelias į kunigystę buvo labai tiesus, pašaukimą pajutau anksti, kokioje 8 klasėje. Kai baigiau vidurinę mokyklą, neabejojau, kad vyksiu į Kauno kunigų seminariją. Tik abejojau, ar mane priims, nes buvau jaunikaitis be kariuomenės. O tada jau jaunuoliai buvo pradėti ir iš seminarijos imti. Tačiau mane priėmė ir tik trečiame kurse teko vykti į sovietinę kariuomenę.

– Kaip pasitinkate 80-ąjį jubiliejų?

– Viešpats man dar palikęs sveikatos, sugebu ir vaikščioti, ir dviračiu važiuoti. Džiaugiuosi, kad nereikia nuobodžiauti, turiu darbų, apie nuobodžiavimą nė minties nėra. Dar džiaugiuosi, kad turiu gerą įpėdinį. Visos aplinkybės tokios, kad galiu tik džiaugtis.

– Jūs visuomet džiaugiatės darbais. Bet gyvenime teko patirti įvairių išgyvenimų. Iš kur ėmėtės drąsos sovietmečiu imtis rezistencinės veiklos?

– Tai nulėmė mano tikėjimas ir galbūt patirtys. Kai buvau vaikas, mačiau partizanus, trėmimus ir pan. Tai lėmė, kad nenorėjau susitaikyti su tokia sistema, mėginau jai priešintis. Kai sekiau kunigystės, buvau verbuojamas KGB, kad tapčiau kolaborantu. Tas verbavimas suveikė priešingai ir mane dar labiau nustatė prieš sistemą.

Atlikdamas kunigo tarnystę mačiau daug suvaržymų, todėl nenorėjau būti pele po šluota. Siekiau priešintis ir, mano džiaugsmui ir laimei, šalia buvo draugai, kurie ne atkalbinėjo, o tik dar labiau skatino.

– Buvote „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ sumanytojas, redaktorius ir leidėjas. Ar galėjote įsivaizduoti, kad toks leidinys gali egzistuoti ir turėti tokį atgarsį?

– Kai pradėjau jį leisti, buvo daug neaiškumo, pavyzdžiui, kaip kronika pasieks laisvą pasaulį. Juk nebuvo interneto, tokių sąlygų, kokios yra dabar. Tačiau kai išleidome 3 numerius ir jie pasiekė Vakarus, pasidarė aišku, kad kronika savo tikslą pasiekė.

Tuomet pamatėme ir sujudusius KGB darbuotojus, kurie vieną dieną padarė net 50 kratų. Tapo aišku, kad leidinys pataikė sovietinei valdžiai į skaudžią vietą, pradėjo viešinti blogus darbus, kuriuos tuometinė valdžia slėpė.

 – Ką galite pasakyti apie šiandienę Lietuvą?

– Džiaugiuosi, kad Lietuva laisva, tai didelė Dievo dovana. Tačiau liūdžiu matydamas tarp žmonių daug susipriešinimo ir nusivylimo. Manau, kad jei mūsų žmonės turėtų daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, matytume mažiau dejonių.

Nuo blogio mes niekada neapsisaugosime, bet kai turi tikėjimą ir atramą gyvenime, sugebi blogį vienaip ar kitaip nugalėti. Šiandienei Lietuvai ir jos žmonėms linkėčiau daugiau tikėjimo. Ne bėgti iš Lietuvos, mažiau dejuoti ir daugiau dirbti.

Didžiausia klaida yra žmonių susipriešinimas, per mažai meilės ir atjautos. Į priekį galima eiti taa, kai žmogus nėra savanaudis, negalvoja vien apie save. Manau, kad šiandien mūsų tautiečių silpnoji vieta – per didelis žiūrėjimas vien į save ir per mažai mąstymo apie kitus.

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Populiariausi