captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nesėkmingos istorijos klastotojų pastangos nuslopinti užsienio radijo stočių bangas

Kaip žinoma, į Vakarus nuo bolševikinės okupacijos 1940 m. spėjo pasitraukti apie 70 proc. nepriklausomos Lietuvos valstybės mokslininkų, literatų, menininkų, kitų inteligentų. Tai it dramblio kaulas įstrigo komunistinės SSRS imperijos propagandos gerklėje: iš dalies varžė galimybę iškraipyti lietuvių tautos istoriją, klastoti politinius įvykius. Lietuvių išeivijos veikla prasidėjo jau Jungtinių Tautų paramos ir reabilitacijos organizacijai (UN-RRA) priklausiusiose stovyklose – sąjungininkų (amerikiečių, britų) okupacinėse zonose, Vakarų Vokietijoje.
E. Blaževič/LRT nuotr.
E. Blaževič/LRT nuotr.

Praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo ir okupuotų Baltijos valstybių piliečiams gavus teisę apsigyventi JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose valstybėse, susikūrė perkeltųjų asmenų (DP – angl. displaced person (perkeltas asmuo) santrumpa – J. Č.) visuomeninių kultūrinių tautinių organizacijų. Maskvos Kremliaus sovietinius imperialistus neramino aktyvi lietuvių ir kitų tautų inteligentijos veikla laisvajame pasaulyje: publikacijos spaudoje, moksliniai veikalai, peticijos, protestų maršai, piketai, audiencijos pas valstybės veikėjus, kalbos ir liudijimai spaudoje bei televizijoje apie žiaurų okupacinį režimą Baltijos valstybėse. Dar labiau Sovietams nerimą kėlė trumpų bangų radijo siųstuvais per geležinę uždangą prasiskverbiantis tiesos žodis. Pavergtoms Baltijos tautoms tai buvo didžiulė atgaiva ir atsvara komunistinei propagandai. Komunistinio lagerio žmonėms ta informacija buvo labai reikalinga ir laukiama kaip vienintelis objektyvių žinių šaltinis, supratimas, kad mes dar neužmiršti, kad kova tebevyksta. Kartu tai palaikė jaunosios kartos dvasią, skatino neprarasti vilties ir tikėti ateitimi.

Komunistinėje spaudoje, per radiją ir televiziją nemaža laiko buvo skiriama ne tik melagingai propagandai, kurios nuostatos buvo nediskutuotinos. Vyko nesibaigiantys raginimai plėtoti darbo kolektyvų ir pavienių darbininkų vadinamąjį socialistinį lenktyniavimą, įsipareigoti papildomiems socialistiniams planams vykdyti, švęsti visas sovietines šventes, Lenino gimtadienius ir t. t. Reikalauta kuo daugiau ir geriau dirbti – žinoma, pusvelčiui arba veltui.

Bolševizmo imperijoje užsienio radijo stočių (toliau – URS) veiklai slopinti buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Visoje SSRS teritorijoje buvo pastatytos radijo trumpųjų bangų slopinimo stotys – slopintuvai, rusiškai vadinti glušilkomis. Keletas tokių veikė ir LSSR.

Tačiau ne tik slopintuvai! Trumpųjų bangų slopintuvai buvo tik viena iš daugelio visuomenės sovietizavimo ir mankurtizavimo priemonių. Soclageryje visu griežtumu veikė viską apimanti cenzūra (Glavlitas), partkomai, SSRS KGB komitetų padaliniai įmonėse ir įstaigose – vadinamieji pirmieji skyriai, informatoriai, savanoriai skundikai arba priversti tokiais būti, visuomenės mulkinimo ir dezinformacijos valdiškos priemonės – spauda, radijas ir televizija.

Niekas Sovietų okupuotoje, Lietuvos komunistų partijos vadovaujamoje šalyje nedrįso viešai klausytis URS, niekas nedrįso oficialiai pateikti URS informaciją, viešinti faktus ar įvykius. Kompartija ir jos represinės institucijos – NKVD–NKGB–MVD–MGB–KGB – gyventojams varė baimę ir tik baimę, dėl to jie patys visuotinai praktikavo savicenzūrą. Kompartija be atodairos nuosekliai kontroliavo ne tik kiekvieno asmens sąmonę, kolektyvų veiklą, netgi pačią LSSR valdžią, bet ir įvairiais būdais skverbėsi į užsienyje įsikūrusias lietuvių egzodo organizacijas.

Kaip rašo SSRS KGB mokyklai redaguotame vadovėlyje Lietuvoje gerai žinomas kagėbistas gen. majoras G. K. Vaigauskas, pagrindinė „priešininko“ poveikio priemonė Lietuvos žmonėms yra „radijo propaganda“. Jis išvardija neva kenkėjiškas radijo stotis: „Amerikos balsas“, Vatikano radijas ir Romos radijas, „Laisvės“ radijas. Be abejo, ir visas kitas URS, kurios nepatiko Maskvai. G. K. Vaigauskas pastebi, kad jam kelia rūpestį į Vakarus nuo bolševizmo pasitraukusių lietuvių susirašinėjimas su Tėvynėje likusiais tautiečiais. Esą „500 000 respublikos gyventojų susirašinėja su giminaičiais ir kitais asmenimis, gyvenančiais užsienio šalyse“. Be abejo, kagėbistai ir kitos struktūros kone visus tuos pašto vokus preciziškai atplėšdavo, laiškus perskaitydavo ir prireikus sunaikindavo, archyvuodavo ar panaudodavo šnipinėjimo tikslais. Ir kodėl gi nepasisavinus voke rasto dolerio kupiūros?! Kaip rašo G. K. Vaigauskas, 1982 m. „KGB konfiskavo daugiau kaip 4 tūkst. egzempliorių antitarybinės ir kitos politiškai kenksmingos literatūros, atsiųstos paštu“.

Apie URS informacinę veiklą LSSR spaudoje prirašyta daugybė straipsnių, kalbėta radijo laidose. Paprastai vartoti pasakymai: „šmeižikiški balsai iš anapus“, „lietuviškų buržuazinių nacionalistų šmeižtas“, „šmeižikai iš Miuncheno“, „neįtikėtini „atradimai“, „tas melagis Vatikano ruporas“, „balsai iš anapus“, „ko siekia veltėdžiai“ ir panašiai. Daug tų straipsnių ir laidų autorių ir dabar šmikinėja tarp mūsų, jiems suteikta teisė balsuoti. Be abejo, pagrindinis dirigentas veikė Maskvoje. Visiems buvo privaloma vadovautis SSKP Centro Komiteto ideologijos komisijos, Centro komiteto nutarimais ir daugybe kitų komunistų partijos centrinio aparato sprendimų. Vadovautis instrukcijomis sovietinėse gubernijose (respublikose) buvo privaloma. URS tema buvo organizuojamos konferencijos, rašomos knygos. Viena iš vėlesnių buvo S. K. Cviguno „Tajnyj front“ („Slaptasis frontas“).

Kada pirmą kartą savarankiškai pradėjau klausytis užsienio radijo stočių, iš atminties jau išbluko. Prisimenu, kai buvau tremtyje Sibire (1949–1957, Irkutsko sritis), tremtiniai apie tai kalbėdavo, bet ar kas iš jų turėjo radijo imtuvą, abejoju.

Pradėjus leisti į tėvynę, 1957 m. vasarą visa šeima grįžome į savo namus – į Ramoniškių kaimą Šakių rajone. Tėvai įsidarbino kolchoze, o ir man, tuo metu dar neturėjusiam šešiolikos metų, grėsė ta pati kolchozo baudžiauninko perspektyva. Tada miestuose buvo draudžiama įdarbinti kolchozninkus. Tad teko pagudrauti. Dar nepilnamečiui pavyko įsidarbinti Kudirkos Naumiestyje – iš pradžių statybos organizacijoje, po to – miesto vykdomojo komiteto kultūros skyriuje. Čia gavau siuntimą į kino mechanikų kursus Kaune. Baigęs kursus, įsidarbinau miesto kino teatre. Kai sukako šešiolika metų, darbovietėje gavau pažymą, kad esu darbininkas, tai buvo įrašyta pase. Taip man pasisekė išvengti kolchozo. Ilgai nelaukdamas, net nepasitaręs su tėvais, išvykau uždarbiauti į Donbasą. Tuo metu tarp jaunimo, ypač pačioje Rusijoje, didmiesčiuose, buvo madingas posakis: lagaminas – geležinkelio stotis – penkmečio statyba. LSSR tai buvo skatinama iš viršaus – plakatais, radijo laidomis...

Atvykau su keletu rublių kišenėje. Per kokias tris dienas įsidarbinau elektros montuotoju. Priskyrė prie brigados, gavau bendrabutį. Kasdien mus vežiodavo darban į anglių kasyklas.

Bendrabutyje paprastai būdavo įrengtas raudonasis kampelis: raudonu audeklu dengtas stalas, Lenino portretas arba biustas, kėdės, ant sienų iškabinti komunistinės propagandos plakatai. Dar šaškės arba šachmatai. Bet liaudies priešo džiaugsmui, radijo imtuvas turėjo trumpąsias bangas (suprantama, nesąmoningai)! Šiaip tie darbo žmonių „švietimo“ kampeliai būdavo rakinami. Kartą po renginio už mane gerokai vyresnis vyriškis paprašė bendrabučio komendantės leisti pasilikti. Ši sutiko, davė raktą (tesulošia vyrai šaškių partiją!), o jis užsirakino ir tuoj pat įsijungė (neabejotinai manimi pasitikėjo, nes abu buvome ne rusai) imtuvą. Surado URS ir mudu, prisiglaudę prie garsiakalbio, klausėmės. Kitur pasiklausyti neturėjau jokių galimybių. VEF‘ų ten nebuvo (gal dar ir negamino?), be to, bendrabutyje nieko negalima buvo prie savęs turėti (privatumo saugumas, vagystės, prašymai paskolinti...). Nuo to laiko informacija iš užsienio pamažu tapo mano gyvenimo poreikiu. Neilgai ten dirbau, užsimenu tik dėl aiškumo.

XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, jau dirbdamas Vilniuje, jungtinėje kino teatrų direkcijoje, gyvenau Kryžiokų kaime (25 km nuo Vilniaus, už Rukainių) – nuomojausi atskirą kambarį mediniame name prie miško. Jo durys buvo rakinamos, tačiau vienoje sienoje buvo audiniu uždengtas įėjimas į šeimininkės kambarį ir man išėjus ji galėtų „įkišti nosį“. Apsisaugodamas elektros aparatu suvirinau durų pločio metalinį rėmą knygų lentynai. Ją pamažu užpildžiau knygomis, kurių anuomet turėjau nemažai. Taip laisvas įėjimas buvo uždarytas ir aš, apsidraudęs nuo pašalinės akies, bute susidariau palankias sąlygas klausytis URS ir saugiai rengti rankraštines išklotines.

Skaitytojams norėčiau paminėti ir išorinę aplinką. Ji buvo kaimiška, tačiau savotiška. Čia didesnę gyventojų dalį sudarė pabėgėliai iš gretimos sovietinės Gudijos (Baltarusijos) – iš kolchozų. Jie plūdo į aplinkinius Vilniaus sovietinius ūkius (sovchozus). Skirtumas buvo toks, kad atvykėliai iš kolchozų sovchozuose įgydavo darbininkų statusą, o tai suteikdavo galimybę gauti pasus ir po to įsidarbinti Vilniaus miesto gamyklose, fabrikuose. Nustatyti jų tautybę buvo sunku. Dažnas save priskirdavo prie lenkų, tačiau dažniausiai kalbėdavo gudiškai, vadinamąja tuteišių kalba. Apie mane teko išgirsti: „ Ale to čego tutai z Litvy pšiechał? (Ogi ko čia iš Lietuvos atvažiavai?); tai iš tų, kurie save laikė lenkais. Idėjiniu požiūriu tokia aplinka nebuvo palanki, nekalbant apie URS pasiklausymą viešai ar bute. Man didesnio pavojaus nekilo, nes dirbau kino teatrų direkcijoje, o su vietiniais menkai teturėjau ryšių. Taip susikūriau gana neblogas sąlygas detektoriniu būdu pabendrauti su užsieniu.

Užmiestyje, toliau nuo Vilniaus, URS girdėjosi geriau. Nusimanant radijo trumpųjų bangų sklidimo teoriją, pasirinkus tinkamą laiką ir tinkamus dažnius, buvo galima gana gerai girdėti.

Besiklausant kilo idėja pasidaryti radijo laidų įrašus. Tam prireikė magnetofono. O juk nepakankamai išvystyto socializmo sąlygomis tai prabangos prekė. Pažinties dėka pasitaikė galimybė įsigyti per tvorą išmestą (nušvilptą) brokuotą magnetofoną „Daina“ ir, kad veiktų, pačiam susimontuoti. Įrašų išklotines dariau ranka, tad kad būtų patogiau, magnetofono valdymą perdirbau į kojinį, pakeičiau juostų sukimosi greitį. Pačiame radijo imtuve VEF-201 pasigaminau 13, 16, 19 metrų radijo bangų kontūrus, kuriais būdavo praktiškiau gaudyti radijo laidų signalus dienos metu. Taip ir prasidėjo mano intensyvi radijo įrašų veikla.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Kadangi kai kurios programos būdavo kartojamos skirtingu paros metu, URS dažnai įrašydavau pakartotinai. Tai man leido tiksliau atkurti įrašytų programų išklotines. Teksto fragmentus, kurių pirmu įrašu dėl slopintuvų trukdžių nepavykdavo atkurti, kitos laidos metu būdavo galima atkurti arba patikslinti. Taip gana sėkmingai besidarbuojant, kilo mintis ne tik laidą įrašyti į magnetofono juostelę ir tekstus perrašyti ranka, bet ir atspausdinti mechanine rašomąja mašinėle. O tuos mašinraščio tekstus laikiau asmeniniam naudojimui, vildamasis, kad gal kada nors ateityje pravers.

Dirbdamas jungtinėje „Planetos“ kino teatrų direkcijoje techniniu vadovu-inžinieriumi, turėjau kino teatro patalpų raktus ir prireikus, po antros kino seansų pamainos, galėdavau po darbo sugrįžti į patalpas ir apsinakvoti. Kartą man kilo noras pasidomėti administracijos dokumentacija, nes kaip ne partinis, ne komjaunuolis ir ne profsąjungos narys (tiesa, vėliau, grasinant pažeminti pareigose, į profsąjungą buvau priverstas įstoti) sistemingai (kasmet) buvau ignoruojamas eilėje butui įsigyti. Bevartant bylas, aptikau KGB tarnybos kino teatro direkcijai atsiųstą laišką, kuriame buvo reikalaujama pristatyti saugumui (KGB) direkcijoje naudojamų rašomųjų mašinėlių šriftų atspaudus. Tuomet pagalvojau: aha, ir čia jie knisasi, reikia būti atsargiam! Nemanau, jog tai buvo taikoma man, tačiau ateityje atsargumo dėlei visose įsigytose (lietuvių ir rusų raidėmis) rašomųjų mašinėlių išsiskiriančias literas šiek tiek perlitavau į kitą padėtį – juk jos kažkada priklausė valdiškoms įstaigoms.

Betgi ko tik nepasitaiko? Kaip minėjau, namo savininkė užmiestyje buvo gana smalsi. Ta savotiško tikėjimo ponia kėlė ir kitokių nepatogumų, mat iš visų kampų baidė neva piktąsias dvasias. Durų staktos pažymėtos K+M+B. O kai tik pradėdavau spausdinti rašomąja mašinėle, už sienos keldavo triukšmą, šaukdama: „Šmiardit, šmiardi! Co ty tam robiš? Šmiardit!“ (Dvokia, dvokia! Ką tu ten veiki? Dvokia!) Pasirodo, moteriškė neturėjo supratimo, kas yra rašomoji mašinėlė. Ką padarysi, negi atsiskleisi? Tad jeigu klausantis ir perrašant ant popieriaus URS laidas dar buvo galima naudotis ausinėmis, tai perrašyti mašinraščiu tekdavo nutaikyti progą, kada jos namie nebūdavo.

Šiandien tenka išgirsti įvairių kalbų apie URS klausymąsi. Vieni klausėsi, bet dėl slopintuvų triukšmo nieko nesuprato. Kiti platino, dalijo pogrindinę spaudą. Tokių akcijų būdavo, bet tik išimtiniais atvejais ir tarp labai patikimų žmonių. Dėl to gana kritiškai vertinu tų įvykių dalyvių teiginius, neva jie konspiracijos taisyklių nesilaikė arba menkai išmanė saugumo taikomas priemones. Juos anksčiau ar vėliau kviesdavo pokalbio (kaip sakydavo – priglašenie na besedu) į KGB rūmus. Laukė kratos, areštas. Už antisovietinę veiklą baudžiamajame kodekse buvo numatytas straipsnis – už „antitarybinę veiklą, buržuazinės nacionalistinės ideologijos ir propagandos skleidimą, medžiagos gaminimą, saugojimą ir platinimą“. Žmones suimdavo, sodindavo į kalėjimą. Kartais pasiūlydavo bendradarbiauti. Tie, kurie sutikdavo, bendradarbiaudavo tol, kol būdavo naudingi, kol padėdavo susekti ir įkalinti kitus bendraminčius.

Įrašus, išklotines dariau tam, kad būtų patogiau naudotis sukaupta medžiaga – ją skleisti tarp aplinkinių ir atsitiktinai pasirinktų žmonių, tačiau žodžiu. Pavyzdžiui, bendrakeleiviui traukinyje (išklausius jo teiginius vienu ar kitu klausimu ir susidarius atitinkamą nuomonę), išvykoje. Visi gerai žinome, kad komunistiniame lageryje visuose darbo kolektyvuose, organizacijose, studentų grupėse buvo ne tik užverbuotų informatorių (pastebėsiu, kad pastaraisiais metais tinklapyje www.kgbveikla aptikau ir buvusį mano kino aparatinės darbuotoją). Kagėbistai sekė korespondenciją, pokalbius telefonu, kontaktus ir kitką. Tad patikimiausias būdas informacijai platinti buvo gerai apgalvotas žodis.

Tie URS įrašai nebuvo svariausia mano visuomeninė veikla. Manau, nemažiau nuveikiau kopijuodamas ir gabendamas Sovietų griežtai uždraustą lietuvių egzilo nepriklausomos Lietuvos istorinę ir politinę literatūrą. Savo rankomis 1978 m. mašinraščiu spausdinau pogrindinio „Lietuvių archyvo“ pirmą–šeštą tomus Juozo Bacevičiaus (pogrindinės spaustuvės prie Kauno narys) namuose Margauskų kaime (Šakių raj., 11 km nuo Griškabūdžio; egzempliorius perduotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro muziejui). Kopijavau ir nelegaliai parsivežiau iš Lenkijos Liaudies Respublikos Vatikano Katalikų mokslo akademijos perfotografuotų straipsnių, tarpukario Lietuvos specfondinių istorijos veikalų ir periodikos straipsnių. Fotografavau ir kaupiau komunistinio lagerio gyvenimo realijas, Sąjūdžio medžiagą. Dalis tos medžiagos taip pat perduota LGGRTC muziejui. Tačiau tai būtų kita tema.

Dariau visa tai „atsidėkodamas“ bolševikų ir komunistų partijai už Lietuvos okupaciją ir valstybės sunaikinimą, krašto sovietizavimą, nuosavybės nacionalizavimą, trėmimus, inteligentijos naikinimą, partizanų žudynes, diskriminaciją mokslo ir karjeros srityje, tarnybą strojbate (darbo batalione) ir už daugelį kitų prieš Lietuvos Respubliką, tautą ir jos žmones padarytų nusikalstamų veiksmų, kuriuos pasmerkė tarptautinės organizacijos ir pasaulio valstybės. Už tai, kad bemaž iki pensinio amžiaus neturėjau nei savo buto, nei lovos (vis bendrabučiai, nakvynė darbovietėje). Ir visa tai tęsėsi iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1990 metais.

Pagaliau ta Lenino, Trockio, Stalino, Brežnevo, Andropovo despotiška SSRS imperija su jos budeliu NKVD–KGB organizacija, proletariato diktatūros vardu siekusi užvaldyti visą pasaulį, užspringo. Ir kaip čia nepaminėjus bolševikų okupuotos Lietuvos garsiausio ir įtakingiausio propagandisto Genriko Zimano! „Komunisto“ žurnalo ir „Tiesos“ laikraščio vyr. redaktoriaus, Antrojo pasaulinio karo metais kartu su iš Rusijos į Pietryčių Lietuvą permestomis sovietinių diversantų gaujomis prieš vietinius gyventojus vykdžiusio banditiškus išpuolius, deginusio kaimus, žudžiusio nekaltus kaimo žmones.

Komunizmo lageryje viena po kitos kilo revoliucijos, sukilimai: Rytų Vokietijoje (1953), Vengrijoje (1956), Čekoslovakijoje (1968), veiklą plėtojo „Solidarumo“ judėjimas Lenkijoje. Skirtingai negu 1917 m. spalio perversmas Petrapilyje, revoliucijoms ir sukilimams malšinti buvo panaudota kariuomenė. Sukilimai vyko ir pačioje metropolijoje: Vorkutoje (1953), Novočerkaske (1962). Priešindamiesi žmonės susidegindavo: Janas Palachas Prahoje (1969), Romas Kalanta Kaune (1972). Visame pasaulyje pagarsėjo įvykis su kunigu Ježiu (Alfonsu) Popeluška (žiauriai nužudytas Lenkijos saugumiečių). Apie visa tai informavo URS ir teko asmeniškai girdėti.

Graudu tai, jog dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, galingiausios pasaulio valstybės – JAV – vadovas suteikė galimybę Sovietų kariuomenei užimti Rytų ir Vidurio Europą. Karo metais pagal lendlizo programą JAV ir Didžioji Britanija milžiniškais kiekiais tiekė SSRS maisto produktus, karinę techniką, sprogmenis, amuniciją, žaliavas. Už milijardus dolerių. SSRS ir dabartinė Rusija tą paramą nutyli arba menkina ir iki šiol delsia atsiskaityti. Prie progos pastebėsiu, kad tremtyje tą lendlizo susitarimais karui skirtą techniką (automobilius studabekerius, orlaivius „Duglas“) teko matyti naudojamus liaudies ūkyje.

Radijo slopintuvų bokštai Vilniuje, J. Česnavičiaus nuotrauka

Po karo Vakarai atsižadėjo Atlanto chartijos (1941) įsipareigojimų. Merdinčiai bolševikų ir komunistų imperijai JAV, Kanada Australija tiekė milijonus tonų grūdų, suteikė galimybę palaikyti ir didinti SSRS karinę galią, kuri iki šiol tebekelia didžiulę grėsmę pasauliui. SSRS vogė Vakarų technologijas. Niurnbergo teismas (1945) taip ir liko pasaulio galingųjų teise.

Ir komunizmo šalininkai, ir priešininkai suprato, kad imperijos režimas pagrįstas ne teisingumu, bet jėga ir prievarta – proletariato diktatūra. Kam kas, o tie, kurie troško teisingumo, tiesos, žodžio laisvės, su malonumu glaudėsi prie radijo imtuvų ir klausėsi informacijos iš užsienio.

Tačiau komunistiniam lageriui (daugeliui sovietinės imperijos tautų) URS informaciją teikė daugiausia rusų kalba. Rusiškai laidas transliuodavo „Svoboda“, BBC, „Nemeckaja volna“, „Svobodnaja Evropa“, „Govorit Tirana“, „Kinijos rubrikos“, taip pat Švedijos, Kanados, Izraelio radijo ir kitos stotys. Neabejotinai URS pasiklausymui ir išklotinių sudarymui rusų kalba skirdavau daug daugiau laiko. Tokia buvo realybė. Okupuotų Baltijos valstybių likimas priklausė nuo pasaulio didžiųjų valstybių tarpusavio santykių – galingųjų jėgos pusiausvyros. Ir visgi nepriklausomai nuo kalbos URS teikė informaciją, o analitinės diskusijos, teminės programos kėlė bendrą mūsų išprusimą, formavo laisvą nuo iškreiptos, dezinformuojančios komunistinės propagandos pasaulėžiūrą.

Kaip paprastai, URS visada pateikdavo žinių. Po to būdavo transliuojamos specialios teminės, proginės programos. Kaip pavyzdį paminėsiu XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios radijo stoties „Svoboda“ programas: „Rossija včera, segodnia, zavtra“ (Rusija vakar, šiandien, rytoj); „Vy pomnite“ (Jūs prisimenate); „Vstreča so slušateliami“ (Susitikimai su klausytojais), „Russkaja literatūra i iskustvo“ (Rusų literatūra ir menas); „Peredača dlia ženščin“ (Laida moterims); „Muzykalnaja peredača“ (Muzikos laida); „Ugolok kolekcioniera“ (Kolekcionieriaus kampelis); „Kino, evo prošloe, nastojaščeje i budujuščeje“ (Kinas, jo praeitis, dabartis ir ateitis); „Slova i dela KPSS“ (SSKP pažadai ir darbai); „SSSR za nedeliu“ (SSRS per savaitę); „Pisateli russkovo zarubežja“ (Rusų užsienio rašytojai); „Ekonomičeskaja i socialjnaja žiznj v Sovetskom Sojuze“ (Ekonominis ir socialinis gyvenimas Tarybų Sąjungoje); „Sovremennaja myslj“ (Šiuolaikinė mintis); „Voennyj radio bloknot“ (Karinis radijo bloknotas); „Signal“ (Signalas); „O nauke i technike“ (Apie mokslą ir techniką);

„Avtomobiljnyj mir“ (Automobilizmo pasaulis); „Nauka i technika našich dnej“ (Šių dienų mokslas ir technika); „Mir za nedeliu“ (Pasaulis per savaitę); „Neizdannyje proizvedenija sovetskich avtorov“ ( Tarybinių autorių nespausdinti kūriniai).

Suprantama, mane labiausiai domino laidos lietuvių tema. Lietuviškų laidų garso įrašų esu paskelbęs ne tik straipsniuose „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“. Vienas pirmųjų paskelbtų garso įrašų – per Vatikano radiją  Lietuvos nepriklausomybės proga transliuota ministro Stasio Lozoraičio kalba 1971 m. vasario 15 d.

Šio straipsnio skaitytojams galbūt būtų įdomi 1971 m. gegužės 9 d. „Amerikos balso“

radijo laidos išklotinė:

„Niujorke lietuvių Šv. Trejybės bažnyčioje atliktos pamaldos. Po pamaldų lietuvių parapijos salėje pravestas iškilmingas aktas-banketas. Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Anicetas Simutis savo žodyje iškėlė Lietuvos atsiminimų – radijo – reikšmę Lietuvos laisvės byloj ir ta proga jos direktoriui Jokūbui Stukui įteikė Lietuvių fondo išleistą sidabrinį medalį, skirtą pagerbti trims nepriklausomos Lietuvos prezidentams. Radijo valandėlės reikšmę lietuviškumo išlaikymui svetur plačiau palietė prelatas Jonas Balkūnas. „Tautai gyvai išlikti daugiausia padeda gimtosios kalbos išlaikymas, nes tautos, netekusios savo kalbos, paprastai ištirpsta kitų tautų tarpe. Prie gyvos kalbos aš priskirčiau jos dainas, papročius, istoriją. Ir šį lietuvybės išlaikymo darbą dirba mūsų spauda ir mūsų radijas. Pirmoji radijo stotis Lietuvoje atsirado tiktai 1926 metais, kai tų metų birželio 12 dieną Kauno radiofonas pradėjo skaityti pirmuosius Eltos žinių pranešimus bei duoti šiek tiek muzikos.

JAV pirmosios lietuviškos programos per amerikiečių radijo stotis pradėjo transliuotis 1929 metais. Nuo tų laikų iki šiol išsilaikė „Margutis“ Čikagoje, pradėjęs veikti 1932 metais. Radijo laidas lietuviams Niujorke, Njudžersio apylinkėj, pradėjo Jonas Žilinskas iš WMBQ stoties Brukline. Vėliau programą vedė dr. Žukauskas, Jonas Dumčius, Vincas Matusevičius, Jonas Valaitis, Petras Mačiulis, Pranas Dulkė, Juozas Tumas (?) ir Petras Lisauskas. Visi niujorkiečiai. Njudžordžijos pusėj atsirado Juozas Rapkus su Jonu Giraičiu, Jokūbas Stukas, Stasys ir Ona Pociai. Kaip matome, Jokūbo Stuko programa jau švenčia šiandien 30-ties metų sukaktį. Juozas Dinkus (?) buvo ištesėjęs 25 metus, Robas (?) [ir] Jonas Valaitis, jeigu neklystu, 15 metų.

Laisvajame pasaulyje šiuo metu lietuviškų radijo programų yra 34-ios: JAV ir Kanadoje – 23, Pietų Amerikoje – 4, Australijoje – 1. Anglų kalba trys [yra] JAV. Penkios radijo programos lietuvių kalba yra Romoj, Vatikane, Madride ir Vašingtone. Čikagoje yra dar viena lietuviška televizijos programa. Ir man ypač malonu todėl kalbėti Jokūbo programų sukaktyje. Kalbėjau 20-ties metų sukaktyje, 25 metų sukaktyje ir dabar – 30 metų sukaktyje.

Šios radijo valandėlės praeitis ilga ir turtinga. Reikia pasakyti, kad dauguma mūsų jaunimo laukia kaip šviesesnės val(andėlės?) šeštadienį po pietų. Tos dainos ir kalbos atgaivina ir stiprina mus lietuvybėje. Įspūdingiausias momentas mano gyvenime kalbėti per radiją buvo bene liepos 17-tą dieną, kada Darius ir Girėnas žuvo Vokietijoj. Šeštą valandą ryte skambteli man telefonas ir dr. Žukauskas sako: „Gavome žinių, žuvo Darius ir Girėnas. Ar nepasakytum kalbą per 8 valandos programą šį rytą?“ Atsikėlęs iš lovos paprastai 5 minučių programai ar kalbai [galvoju], kažin ką sakyti? Širdis, siela verkia. Ką gi galima pasakyti tokiame momente? Ir kada dr. Žukauskas praneša, kad aš kalbėsiu, tikėkite man, tas lapas mano ašaromis buvo dirginamas. Negalėjau sulaikyti savo balso. Per 5 minutes išsiverkęs išėjau iš radijo stoties. Vos keletą žingsnių paėjus, sutinka mane viena moteris ir sako: „Gražiai pasakei. Nežinojome apie Darių ir Girėną. Aš išklausiau tavo kalbą ant kelių melsdamasi už Darių ir Girėną.“ Negalėjau jai nieko pasakyti. Atsiprašęs važiavau namo. Visą dieną negalėjau nei su kuo kalbėti. Darius ir Girėnas žuvo. Visas Bruklinas, girdėj(ęs) tą radijo kalbą, verkė.

Be to, prof. Jokūbas Stukas pirmadieniais universitete veda lietuviškas muzikines radijo programas anglų kalba. Jokūbo Stuko ir jo brolio muziko Liudviko pastangomis jau senokai veikia Rūtos dainų ir šokių ansamblis bei moterų „Žibuoklių“ orkestras.“

Nuo šios laidos transliavimo praėjo bemaž pusė amžiaus ir vargu ar bent vienas jos kūrėjas galės patirti įdėto kūrybinio triūso rezultatą. Šioje geležinės uždangos pusėje mes klausėmės. Darbas nebuvo beprasmis.

Ne iš karto susipratau pasižymėti transliuotos laidos datą ir stotį, ne visada darydavau ir ištisines laidų išklotines. Jos man nerūpėjo kaip dokumentas, svarbu buvo tik įrašo turinys. Todėl išliko keletas išklotinių, kuriose nepažymėta laidos data ir transliavusi stotis. Be to, kartais užrašų knygutėje užsirašydavau svarbesnius faktus, praneštus duomenis, pavyzdžiui: „1972 metais į Izraelį išvyko trisdešimt vienas tūkstantis žydų. 1973 m. sausio mėnesį persikraustė trys tūkstančiai dvidešimt devyni žydai“ („Svoboda“, rusų kalba, 1973 m. vasario 16 d); „Vengrijoje trisdešimt devyni tūkstančiai sovietinių karių“ („Amerikos balsas“, rusų kalba, 1973 vasario 25 d.); „1941 m. birželio 14 d. pirmas trėmimas į Sibirą. Tą dieną išvežami šešiasdešimt penki tūkstančiai žmonių. Dalis jų tuoj žūsta.“ „1970 m. Lietuvoje gyveno du šimtai šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai rusų, t. y. 8,6 % visų gyventojų. Po karo rusų buvo tik 2,5 %“ (Vatikano radijas, 1972 06 14); „Kuba Sovietų Sąjungai per metus kainuoja tris milijardus dolerių“ („Laisvės“ radijas (galbūt rusų k.?), 1981 12 24);

„Apie susideginimus Kaune, Varėnoje mini [Chronika tekuščich sobytij (Einamujų įvykių kronika) Nr. 26], „trys šimtai tūkstančių lietuvių išblaškyta po Sibirą“ (Vatikano radijas, 1971 02 09); „SSRS apie trys su puse milijono katalikų. Daugumą sudaro lietuviai. Lietuvoje veikia apie penki šimtai bažnyčių ir apie šimtą Latvijoje“ (Vatikano radijas); „Kanados lietuviškose mokyklose mokosi apie tūkstantį moksleivių“ (radijo stotis nepažymėta).

Yra ir išsamesnių konspektų nenurodant datos: „Simo Kudirkos likimas. Simas Kudirka šoko iš laivo „Sovetskaja Litva“ į JAV krantų sargybos kuperį „Vidžiland“, stovėjusį Atlanto vandenyne. Šį incidentą tyrinėjo JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komisijos pakomisė. Ji kritikavo krantų sargybos būstinę Bostone, jos centrinę vadovybę Vašingtone ir Valstybės departamentą, kaip įvairiu lygiu prisidėjusius prie šio įvykio. Aštriausia kritika teko krantų sargybos viršininkui, kapitonui Fletšini Bramsi (?), kuriam drauge su admirolu Elišu po šio incidento leista išeiti į pensiją.“ Turiu pastebėti, kad sėkmingai pasprukusio Simo Kudirkos grąžinimas Sovietų laivo komandai tarp okupuotos Lietuvos gyventojų sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Stebėjomės, kaip tai galėjo pasielgti JAV valstybės jūrininkai.

Dar vienas įrašas: „1971 m. sausio 1 d. atidaryta siena tarp LLR ir VDR. Per pirmuosius vienuolika mėnesių devyni milijonai vokiečių pabuvojo Lenkijoje ir šeši milijonai lenkų – Vokietijoje. Laisvas susisiekimas ir kainų skirtumas atvėrė kelią spekuliacijai. Vokiečiai pirkdavo maisto produktus Lenkijoje, o lenkai ilgo naudojimo pramonines prekes (Rytų – J. Č.) Vokietijoje. Pavyzdžiui, lenkams perkant Vokietijoje ir parduodant [prekes] Lenkijoje, galima užsidirbti dvigubai. Nuo 1972 m. spalio mėnesio įvesti suvaržymai. Nuo tos datos lenkai gali išsikeisti vienkartinei išvykai tūkstantį zlotų arba du šimtus markių. O per metus ne daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus zlotų“ („Svobodos“ radijo konspektas, 1973 02 20).

„Šiomis dienomis kinai paleido žvalgą Džoną Daunį. Tikra pavardė Jonas Daunys. Jis Kinijoje buvo nuteistas kalėjimui iki gyvos galvos po to, kai jo žvalgybinis lėktuvas skrido virš Kinijos teritorijos. Jonas Daunys grįš pas savo sunkiai sergančią motiną“ („Amerikos balsas“, 1973 m. kovo 11 d.); „Prancūzijos lietuvių bendruomenei š. m. vasario mėn. sukanka 25 m. nuo jos įsikūrimo“ (Vatikano radijas, 1973 m. vasario mėn. 8 d.); „JAV šiuo metu du milijonai aštuoni tūkstančiai karių. SSRS – keturi milijonai“ („Amerikos balsas“, rusų kalba, 1973 m. kovo 23 d.); „Taivane aštuoni tūkstančiai penki šimtai Amerikos karių“ („Amerikos balsas“, 1973 m. vasario 26 d.); „Metinis vidutinės miestiečio šeimos, susidedančios iš keturių asmenų, biudžetas. Išlaidos: labdarai – 5,1%; transportui – 8,7%; kiti vartojimo poreikiai – 6%; draudimas – 3,8%; medicinos draudimas – 5,5%; pajamų mokestis (podochodnyj nalog) – 12,8%; maisto produktai – 23%; aprangai – 10,9% („Amerikos balsas“, rusų kalba(?), 1976 m. balandžio 5 d.).“

Klausiausi ir įrašinėjau Aleksandro Solženicyno „Archipelag Gulag“ („Gulago salynas“) transliuotus knygos fragmentus (keletas išklotinių išsaugota). Neįrašiau, bet prisimenu svarbų įvykį, kai 1969 m. liepos 20 d., užsirakinęs „Planetos“ kino teatro sandėliuke (ir iš džiaugsmo įsipylęs taurelę), su didžiausiu smalsumu klausiausi „Amerikos balso“ (rusų kalba) reporterio pranešimo apie Jungtinių Amerikos Valstijų astronautų Neilo Armstrongo ir Edvino Oldrino nusileidimą Mėnulio paviršiuje. Tai buvo nepaprastai svarbi amerikiečių pergalė Žemės gyventojams užkariaujant kosmosą, įprasminta N. Armstrongo žodžiais:

„/.../ vienas mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijos šuolis.“

Sąjūdžio priešaušryje kilo įtarimas dėl galimo KGB šantažavimo (tai vėliau pasitvirtino). Stengiausi būti apdairus. Vengdavau bet kokių veiksmų ar kalbų dalyvaujant trečiam asmeniui. Ir štai dėl ko. Vieną kartą sutartu laiku apsilankiau pas gerą mano pažįstamą. Tą kartą jo bute buvo dar vienas, nepažįstamas asmuo, kažkaip nepatrauklios fizionomijos. Bičiulis pasigyrė turįs karišką plataus trumpų dažnių diapazono radijo imtuvą, netgi pateikė lapą su konkrečių URS transliuojamų laidų dažnių sąrašu, kurį iki šiol išsaugojau. O su tuo trečiu, nepristatytu vyru, atrodo, neturėjau jokio pokalbio. Po kurio laiko darbe susilaukiau saugumiečio telefono skambučio. Pasiteiravo, ar aš darbe vienas, ir pasiūlė atvykti pasikalbėti. Kitą dieną, kai nuvykau į sutartą vietą, jis nusivedė į konspiracinį butą. Daugiausia domėjosi apie pažintis Lenkijoje. Ant stalo, lyg tarp kitko, buvo paberta įvairių nuotraukų (gal 15–20), daugiausia išplėštų iš tarnybinių dokumentų. Man buvo pasiūlyta jas atidžiai peržiūrėti, ar tarp jų atpažinsiu matytą asmenį. Tarp jų atpažinau tik tą tipą, bet apsimečiau atidžiai žiūrinėjantis ir nieko neatpažįstantis. Suvokiau, jog atpažinus gali sekti nesutarimai parodymuose, po to raštiški pasiaiškinimai ir galima priežastis kratai. O bute ir per kelis mėnesius buvusių įkalčių nepašalinsi: dešimtys perfotografuotų lietuvių emigracijoje ir nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų knygų, straipsnių, tūkstančiai nuotraukų, taip pat realaus sovietinio gyvenimo nuotraukų, URS įrašų ir išklotinių. Tokio pavojaus akivaizdoje reikėjo niekuo neišsiduoti, nesuteikti pagrindo tolesniems veiksmams. Ir – laimei – man pavyko.

Vėliau panašų šantažą (provokaciją) patyriau tarnaudamas SSRS kariuomenės darbo batalione.

URS pasiklausymui iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais skyriau ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių valandų. Dirbau ir naktimis. Iškovojus nepriklausomybę ir atkūrus valstybę, tas įprotis netgi išsiplėtė. Tam reikalui padėjo internetas, kabelinė televizija. Tuo metu skirtumas buvo tik tas, kad nebuvo baimės būti susektam, apkaltintam ir represuotam.

Dabar, kai URS trumpų bangų slopintuvai prarado savo prasmę, Kremliaus intrigų, provokacijų, perversmų, karinių akcijų planuotojams belieka pasiūlyti bent praverti savo slaptųjų tarnybų ir kompartijos archyvus istorikams. Tada visa Europa pamažu pradėtų vienytis, atsirastų susiskaldžiusių visuomenių tarpusavio supratimas ir išnyktų grėsmė taikiam žmonijos sambūviui. Alternatyvos taikai nėra!

Šis tekstas publikuotas 25-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...