Seimo komitetai vienas po kito svarsto parlamentinio tyrimo išvadas, kurios gali kelti grėsmę visuomeninio transliuotojo LRT nepriklausomumui. Tuo metu kitą savaitę Lietuvoje viešėsiantis UNESCO atstovas pabrėžė, kad nepriklausomumas yra ne visuomeninio transliuotojo pasirinkimas, o vienas svarbiausių jo uždavinių.
Spalio 22–26 dienomis minima Pasaulinė medijų ir informacinio raštingumo savaitė, kurios proga Kaune rengiama UNESCO konferencija. Joje bus kalbama apie kintančias medijas ir skaitmeninių aplinkų įtaką dezinformacijos ir fake news amžiuje. Portalas LRT.lt apie žiniasklaidos ir visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą kalbėjosi su UNESCO Medijų laisvės direktoriumi Guy Bergeriu.
– Dėl galimos politinės kontrolės grėsmės LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė kreipėsi į UNESCO. Kokios reakcijos galima laukti iš šios organizacijos?
– UNESCO yra visada pasiruošusi suteikti techninius patarimus šalims narėms, tarp kurių yra ir Lietuva. Mūsų patarimas visada panašus. Mes sakome, kad visuomeninė žiniasklaida neturėtų būti politizuota, turėtų būti nepriklausoma nuo valdančiųjų jėgų. Taip pat manome, kad ji turėtų vadovautis stipriu redakciniu elgesio kodeksu, kuriame nurodoma, kad žurnalistai turėtų išlikti ištikimi aukštiems profesiniams standartams.
Mūsų pozicija tokia, kad visuomeniniam transliuotojui geriausia turėti nepriklausomą tarybą, kuri galėtų būti skiriama parlamentinio ar tiesiog visuomenei skaidraus proceso metu. Tai geriausias būdas užtikrinti, kad visuomeninis transliuotojas tarnautų visuomenei.
– „Sausį inicijuotas parlamentinis LRT ūkinės ir finansinės veiklos tyrimas virto precedentų neturinčiu bandymu įtvirtinti politinę LRT kontrolę, o tai kelia grėsmę LRT nepriklausomumui“, – UNESCO generalinei direktorei Audrey Azoulay rašo LRT vadovė. Ar iš to, kas rašoma rašte, matote realią grėsmę LRT nepriklausomumui?
– Grėsmė visuomeniniam transliuotojui gali iškilti bet kurioje šalyje. Šiuo atveju Lietuvos visuomenė turi nuspręsti, ar šis atvejis iš tikro yra grėsmė. Manome, kad visada reikia išlikti budriems, nes, deja, kartais visuomenėje tvyro trumpalaikis mąstymas ir tuomet bandoma visuomeninį transliuotoją nukreipti tam tikra kryptimi.
Žinoma, politika keičiasi. Grupė, kuri šiuo metu bando įtvirtinti tam tikrą požiūrį, vėliau gali nebeturėti galios ir tuomet jiems reikės, kad visuomeninis transliuotojas būtų sąžiningas ir teisingas. Tai yra nuolatinis ginčas, todėl svarbu matyti kokią svarbą ilgalaikiam gėriui turi visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas.
– Ar UNESCO dažnai sulaukia panašių kreipimųsi?
– Yra nemažai skirtingų atvejų, kai kreipiamasi į UNESCO su prašymu pateikti savo požiūrį ar duoti patarimų, pasidalinti patirtimi. Kartais tokius raštus gauname iš transliuotojų, kartais net ir iš parlamentarų, o kartais tiesiog iš piliečių ar akademinės aplinkos. Gan dažnai pasitaiko, kad transliuotojai susiduria su situacija, kai jiems reikia patarimo ar pagalbos.
Mūsų atsakymas visada toks pats – visuomenei reikalingas žiniasklaidos pliuralizmas, bet vienas iš jame būtinų sektorių yra visuomeninis sektorius. Šis sektorius turi atsakomybę būti sąžiningas ir lygus visiems politiniams interesams, bet kartu ir nušviesti tai, ko nėra kitose žiniasklaidos priemonėse, pavyzdžiui, tautinių bendrijų gyvenimus, kurti laidas tautinių bendrijų kalbomis, taip pat kultūrines programas, laidas pritaikytas neįgaliesiems ir pan.
– Kokias tendencijas pastebite Europos kontekste? Su kokiais sunkumais susiduria kitų šalių visuomeniniai transliuotojai?
– Neretai iškyla problemų dėl to, kaip paskirtas transliuotojo vadovas ar taryba. Tačiau kone nuolat kyla klausimų dėl finansavimo skyrimo, nepriklausomai nuo to, ar jį nustato vyriausybė, parlamentas ar jis atkeliauja iš mokesčių už licencijas. Dažnai skiriant finansavimą neatsižvelgiama į išlaidas ar infliaciją.
Taigi, transliuotojai susiduria ne tik su politiniu spaudimu, bet su lėšų trūkumu, kurių reikia, kad visuomeninis transliuotojas galėtų sėkmingai vykdyti savo funkcijas. Jei jis nebus pakankamai finansuojamas, transliuotojas gali sumenkti ir tuomet šalis neturės žiniasklaidos pliuralizmo, nes viešasis sektorius nebus visavertis.
Kalbėti apie tai itin svarbu socialinių tinklų amžiuje, nes itin daug žmonių gauna informaciją iš socialinių medijų. Deja, taip pat kartu gaunama ir daug dezinformacijos. Taigi jei šalis nori iš tikro skatinti žiniasklaidos pliuralizmą, kokybę, patikimos ir sąžiningos informacijos sklaidą, o tai yra visuomeninio transliuotojo užduotis, labai svarbu, kad lėšos jam nebūtų mažinamos, o priešingai – didinamos.
– Visuomeninė žiniasklaida, turėdama pakankamai išteklių, gali vaidinti itin svarbų vaidmenį socialinių medijų kontekste, atskirti, kas yra melas ir gandai, o kas tiesa bei rinkti teisingą ir patikimą informaciją bei dirbti visuomenės interesui.
– Jūs paminėjote finansavimo problematiką. Kaip manote, kokius įrankius turi naudoti visuomeninis transliuotojas, kad skiriant lėšas būtų išvengta politikų kontrolės?
– Manau, kad visuomeninis transliuotojas savo reputacijos turi nusipelnyti. Kai žurnalistai yra profesionalūs, o jų atliekamas darbas – aukščiausios kokybės, tampa sunku pakirsti visuomeninį transliuotoją, nesvarbu ar tai darytų politinės jėgos, ar kitos žiniasklaidos priemonės, konkuruojančios su visuomeniniu transliuotoju.
Sėkmingas visuomeninio transliuotojo darbas yra tai, kas garantuoja jo nepriklausomumą ir išgyvenimą. Tai reiškia, kad jo darbuotojams profesionalumo kartelė turi būti keliama itin aukštai, taip pat turi gyvuoti redakcinės nepriklausomybės kultūra.
Tačiau ne ką mažiau svarbu, kad visuomeninis transliuotojas ugdytų visuomenę. Tai itin svarbi jo misijos dalis. Visuomenė turi išmanyti apie žiniasklaidą, atskirti tikrą informaciją nuo netikros, suprasti žodžio laisvės svarbą, kad sugebėtų įvertinti visuomeninį transliuotoją ir tai, kokį svarbų vaidmenį visuomenėje turi jo nepriklausomumas.
– Kokią reikšmę visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas turi visuomenei ir valstybei?
– Visa žiniasklaida turėtų siekti nepriklausomumo. Kai kurios privačios žiniasklaidos įmonės ar jų savininkai gali pasirinkti išryškinti vienas ar kitas istorijas, palaikyti kokias nors politines kryptis. Aišku, jie turėtų stengtis išlikti nepriklausomi ar objektyvūs.
Visai kita situacija yra su visuomeniniu transliuotoju. Klausimų kilti čia neturėtų. Visuomeninis transliuotojas dirba visuomenės naudai ir iš jos išteklių. Nepriklausomumas yra ne pasirinkimas, o visuomeninio transliuotojo misija. Jeigu visuomeninis transliuotojas tampa šališku, šalyje nebelieka tinkamo politinio pliuralizmo, nes visa žiniasklaida palaiko vieną ar kitą politinę kryptį ar partiją.
Nepriklausomumas nereiškia tiesiog neutralumo. Tai reiškia, kad visuomeninis transliuotojas neturi būti mechaninis kūnas ar tik platforma. Visuomeninis transliuotojas, tarnaudamas visuomenės interesui, turi užduoti nepatogius klausimus visiems politikams ir pateikti objektyvią informaciją.
– Kokios Europos šalys susiduria su daugiausia sunkumų kalbant apie žiniasklaidos laisvę?
– UNESCO nenori išskirti kurios nors vienos šalies, tačiau ne vienoje valstybėje yra nerimą keliančių tendencijų, kai neatsižvelgiama į institucijų nepriklausomumo svarbą. Tai nedera su Europos demokratiškomis tradicijomis. Iš tikro, kyla ginčai ir socialiniai iššūkiai.
Manau, kad yra daug žmonių, kurie brangina ir bando apginti Europos tradicijas ir siekia institucijų nepriklausomumo, nes supranta, kad tai yra valstybių taikos, tolerancijos, vienybės ir nepriklausomybės pamatas.
– Kitą savaitę jūs viešėsite Kaune. Su kokia žinute atvykstate į ten vyksiančią konferenciją?
– Pagrindinė mūsų žinia – medijų ir informacijos raštingumas. Klausimus keliame daug kam: visuomeninio transliuotojo klausiame, ką jis gali padaryti, to paties klausime ir licencijas išduodančių institucijų, mokytojų, Švietimo ir mokslo ministerijos, net ir pavienių žmonių.
Šių dienų pasaulyje svarbu, kad kiekvienas visuomenės narys skirtų vis daugiau dėmesio tam, kad žmonės išmanytų daugiau apie žiniasklaidą, kitas medijas, informaciją bei kaip apsaugoti save ir kitus socialiniuose tinkluose. Taip pat ir apie žmogaus teises, tiesos skleidimą, pagarbų viešąjį elgesį, pasipriešinimą neapykantai ir neapykantos kalbai.
