Lietuvoje

2018.10.17 13:23

Mokslininkė: visuomenė turi suvokti, kokia svarbi demokratijai yra žurnalistika

BNS 2018.10.17 13:23

Visuomenė turi suvokti, kokia svarbi demokratijai yra profesionali žurnalistika, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkė Auksė Balčytienė. „Žurnalistiką reikėtų tausoti, o mes matome pastangas ją slopinti. Ir tik pati žurnalistų bendruomenė kol kas išreiškia susirūpinimą“, – BNS sakė ji.

A. Balčytienė su VDU profesore Kristina Juraite neseniai atliko tyrimą apie visuomenės santykį su medijomis ir žiniasklaida.

Tyrimo apklausos duomenimis, 9 iš dešimties lietuvių kasdien naudoja mobilųjį telefoną, septyni iš dešimties – žiūri televiziją.

Suaugusiųjų ir moksleivių apklausų duomenys rodo, jog socialiniais tinklais moksleiviai naudojosi maždaug dvigubai dažniau nei suaugusieji, o televiziją žiūrėjo 40-ia procentinių punktų rečiau. Dar rečiau moksleiviai rinkosi kitus žiniasklaidos kanalus.

Interviu BNS A. Balčytienė pastebi, kad būtina kalbėti apie medijų raštingumo ugdymą, užtikrinant nuolatinį žinių apie įvairius informacijos kanalus atnaujinimą, pradedant labai jauno amžiaus vaikais.

Medijų raštingumas būtinas ir norint, kad žmonės vertintų ir puoselėtų vieną pagrindinių demokratijos garantų – profesionaliąją žurnalistiką, kuriai pavojų kelia jaunimo įprotis naujienas sužinoti per socialinius tinklus.

– Ar savo tyrime pastebite kokių nors skirtumų nuo ankstesnių medijų raštingumo tyrimų?

– Kad kažkas labai nustebintų, tokios žinios ryškios nėra. Vyresnių žmonių grupėje, 50-ies ir daugiau, tendencijos yra daugmaž panašios: labai aiškiai medijų pasirinkimą veikia jų socioekonominė padėtis ir išsilavinimas. Labiau išsilavinusių žmonių visa medijų aplinka yra nepalyginamai turtingesnė, jie informacijos paieškai renkasi daug įvairesnius informacijos šaltinius. Žemesnio išsilavinimo žmonių pasirinkimuose dominuoja televizija. 

Ši tendencija nelabai kuo keitėsi beveik dešimtmečiais.

BNS nuotr.

Mažytis pasikeitimas atsiranda dėl bendros visuomenėje besikeičiančios situacijos, informacijos gausėjimo: atsiranda dar stipresnis motyvas mokymuisi visą gyvenimą. Tai tampa veiksniu, kuris ir žemesnio išsilavinimo, blogesnių socioekonominių sąlygų žmones stumia į situacijas, kad reikia kažkuo domėtis. Informacijos nebegalime išvengti ir tai veikia ir mūsų politinį, pilietinį, bendruomenės gyvenimą, savęs išreiškimą.

– Ar ši tendencija yra labiau teigiama, ar neigiama, kai žmonės yra lyg ir stumiami į įvairesnės informacijos vartojimą?

– Tai gali tapti ir labai dideliu pavojumi, apie jį vis daugiau kalbame, nes laisvai prieinamoje informacijoje, kurią kažkas siūlo, gali būti dezinformacijos, manipuliacijų.

Ir Lietuvoje tokių atvejų galėtume surasti, bet geriau žinau Suomijos pavyzdį. Šioje šalyje ilgus metus stipri buvo nemokama spauda: ji atkeliaudavo kaip reklaminiai laikraštukai, bet juose buvo ir naujienos, žurnalistiniai kūriniai. Lygiai tą patį modelį, kuris jau toje visuomenėje įsigyvenęs, blogąja prasme sėkmingai išbandė dezinformacijos turinio pilni laikraščiai.

Lietuvoje irgi atsiranda reklaminiai laikraštukai, prieš rinkimus galima rasti pavyzdžių iš Lietuvos regionų, palaikančių savivaldą. Tai irgi tie kanalai, kurie patys susiranda žmogų.

– Savo tyrime pastebite, kad fragmentuojasi informacijos gavimo kanalai: jau ne visi masiškai žiūri televiziją. Kaip tas ateityje galėtų keisti žiniasklaidos veidą? Ką tai gali reikšti demokratijai?

– Demokratijai daugiausiai pavojų su tuo fragmentavimusi ir iškyla: su įvairių informacinių kanalų atėjimu, susikuria informaciniai „burbulai“, kai žmonės tarpsta panašiai mąstančiųjų grupelėse. Visuomenei fragmentuojantis, pavojus demokratijai labai realus, nes nelieka platformos, erdvės, kur būtų ieškoma sutarimų. Pagrindinis veiksmo variklis yra konfliktas ir jį palaikyti ši besiskaldanti viešoji erdvė yra labai palanki.

Per interaktyviąsias priemones informacija sklinda labai greitai, emocijos, stipri retorika traukia dėmesį ir tai skaldo, o ne vienija, neleidžia ieškoti sutarimo, ypač jaunose demokratijose kaip mūsų.

– Tačiau gal žmonės turės daugiau šaltinių pasitikrinti informaciją? Ar jie tikrai tik kalbės iš skirtingų informacinių aplinkų?

– Jie nelabai tikrins tos informacijos – čia ir yra didžiausias paradoksas: turėdami galimybes, mes to nebedarome. Mūsų tyrimas jaunų žmonių grupėse parodė, kad jie yra labai savo jėgomis pasitikintys: kad gali atpažinti propagandą, dezinformaciją. Tai irgi yra didelė grėsmė demokratijai: labai gerai galvojant apie save ir tai, kas mane pasiekia, šis pasitikėjimas neprideda bendro įsigilinimo į aktualius klausimus.

– Jūsų tyrime išryškėja tendencija, kad moksleiviai vis daugiau informacijos taip pat gauna iš socialinių tinklų ir internetinės žiniasklaidos. Žvelgiant į ateitį, ar galime kalbėti apie esminius pokyčius žiniasklaidos vartojime?

– Vienas iš ryškesnių pasikeitimų – socialiniai tinklai, tokie prekės ženklai kaip „Youtube“, „Facebook“ jaunimui yra žiniasklaidos priemonės. Paklausti, kur ieško naujienų, jie įvardija, kad „iš Youtube“. Žurnalistikos, naujienos ir aktualijos suvokimas yra visiškai išplaukęs. Jauni žmonės gyvena kitokioje medijų aplinkoje nei vidutinio ir gerokai vyresnio amžiaus žmonės.

Tačiau mes taip pat pastebėjome, kad buvimas socialinių medijų aplinkoje jaunimui duoda patirties ir atsiranda jausmas, kad aš kažko nežinau, nemoku, nesuprantu. Pastebime, kad atsiranda abejonės, ar „Google“ paieškoje visada gali rasti atsakymus. Tai duoda signalą, kad vartotojai suvokia, jog bet kokio įgūdžio susivokti turtingoje informacijos aplinkoje nepakanka.

Reuters/Scanpix nuotr.

Keičiasi ir žmonių perkama įranga: galbūt televizija ateityje nebebus transliuojama stacionariai, tačiau bus kažkas panašaus į planšetinius kompiuterius, kuriuose irgi vyksta transliacijos. Nuo stacionaraus pereinama prie mobilaus, nuo šeimą buriančio dalyko kaip televizijos naujienos, pereinama prie to, kad kiekvienas naršo atskirai.

– Tai turbūt eliminuoja ir pirminį tam tikrų vertybių perėmimą, kai drauge žiūrint komentuojama televizijos transliacija. Naujienų nebepatiri su artimaisiais, patiri individualiai.

– Taip, šeimoje to nėra, jei ir mokykloje to nėra, tai kur vyksta vertybinis, pilietinis mokymasis? Iš „burbule“ esančių draugų? Dievaičių? Tada koks vaidmuo tenka tėvams, kur tos vertybės užgimsta? Tai irgi labai pažeidžiama erdvė įvairioms manipuliacijoms, patyčioms, smurtui ir panašiems dalykams.

– Iš tyrimo duomenų matosi, kad moksleiviai, lyginant su suaugusiais, dvigubai dažniau nurodo parengę naujieną ir nusiuntę ją į redakciją, dvigubai dažniau nurodo, kad yra komentavę politinį turinį. Atrodo, kad jie yra gerokai politiškai, visuomeniškai aktyvesni?

– Jie yra užaugę socialinių tinklų apsuptyje, kurioje interaktyvumas ir turinio kūrimas, reagavimas yra natūralus dalykas. Ar mes tokį judesį socialiniame tinkle galime pavadinti aktyvumu tradicine politine prasme? Tas aktyvumas įgauna performatyvumo, savireprezentacijos, emocijos elementų ir būtent tai dominuoja.

ROBIN WORRALL/Unsplash nuotr.

Jis yra išprovokuotas pačios socialinių tinklų esmės ir logikos, nes jų mechanizmai kviečia nesunkiai išreikšti emociją. Tačiau tame nelieka laiko pagalvoti, kodėl tai daroma, ar tai tinkama.

– Kas – moksleiviai ar suaugusieji – pagal savo įpročius yra labiau pažeidžiami kaip medijų vartotojai?

– Visi esame pažeidžiami tame greitame susidūrime, kuriam nesame pasiruošę, todėl svarbu būtų tam ruoštis, tačiau sunku pasakyti, kaip reikėtų ruoštis. Tai turėtų daryti mokyklos, tačiau ir žurnalistai bei mokslininkai, kurie, stebėdami aplinką, turėtų kelti klausimus, kas vyksta. Tai didintų atsparumą.

Kaip pradėti skaityti reikia pagalbos, buvimo su informacija įgūdžiai taipogi nėra natūraliai išsiugdomi. O jeigu kalbame apie demokratiją, medijų raštingumas yra neatsiejama ir demokratinio gyvenimo reikšmė. Reikia nuo mažų dienų suvokti informacijos vertę. Lietuvos atveju žurnalistika, ko gero, nėra labai vertinama.

Žurnalistiką reikėtų tausoti, o mes matome pastangas ją slopinti. Ir tik pati žurnalistų bendruomenė kol kas išreiškia susirūpinimą. Turiu galvoje įvykius, susijusius su prieiga prie informacijos, visuomeninio transliuotojo valdymo modelio keitimas.

– Turbūt tradicinę žiniasklaidą galima laikyti savotišku garantu, kad ir minėtos fragmentacijos situacijoje žmonės gauna kažkokių tikrų, objektyvių žinių apie pasaulį?

– Ši situacija gali būti šansas sustiprinti žurnalistikos vertę ir įsisąmoninti, kad be žurnalistikos nėra demokratijos, kaip ir be demokratijos nebelieka žurnalistikos. Jeigu žurnalistika trauksis ir jos nebeliks, nebeliks ir demokratijos, liks viešieji ryšiai ir interesų kovos.

O žurnalistikai vertinti reikalinga auditorija, kuri suprastų, kad tai yra vertybė. O tam reikalingas medijų raštingumas.

-----

A. Balčytienė yra VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė, Kultūros ministerijos Medijų tarybos pirmininkė.

Spalio 24–25 dienomis vyks metinė UNESCO konferencija – svarbiausias Pasaulinės medijų ir informacinio raštingumo savaitės renginys. VDU bus surengta Medijų ir informacinio raštingumo bei tarpkultūrinio dialogo konferencija.