Lietuvoje

2018.10.16 11:37

S. Skvernelis apie sunaikintą pasitarimo įrašą: emocingų pasisakymų buvo, bet ne apie žiniasklaidos laisvę

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.10.16 11:37

Emocingų pasisakymų apie žiniasklaidos laisvę pasitarime, kurio įrašą žurnalistai reikalavo paviešinti, bet kuris buvo sunaikintas, nebuvo, LRT RADIJUI tvirtina ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Jis atmeta kaltinimus, kad pasisakė neetiškai, tačiau pripažįsta žiniasklaidą laikantis verslu: „Aš tikrai neprisimenu, kad kas nors iš kabineto būtų pasakęs kokį nors neetišką, netaktišką palyginimą.“

– Praėjusią savaitę dirbote Japonijoje, bet jūsų pavardė linksniuota vyriausybės pasitarimo įrašo fone. Ar būdamas Japonijoje sekėte, kas vyksta Lietuvoje su tuo įrašu?

– Nemačiau prasmės sekti. Žinoma, šiek tiek teko pasidomėti, bet darbas, kaip sakėte, buvo Japonijoje. O čia tiesiog bandoma padaryti sensaciją ten, kur jos nėra.

Pirmadienį sulaukėme jūsų reakcijos „Facebook“. Sakėte, kad galite viešai pakartoti kiekvieną žodį, kurį sakėte vyriausybės pasitarime ir kurie liko sunaikintame įraše. Tai ar galite dabar pakartoti?

– Be abejo. Ten absoliučiai nebuvo kalbama nei apie žurnalistus, nei apie galimybę varžyti žurnalistų profesinę veiklą. Tiesiog buvo pateiktas nekokybiškas pasitarimų protokolo sprendimas ir tobulintinas įstatymas, kuris įsigaliotų, jeigu Seimas priimtų, sausio 1 d. Tai vyriausybė priėmė sprendimą pritarti įstatymui iš esmės ir jį tobulinti iki posėdžio.

Pirmiau tai buvo pasitarimas dabartinei situacijai spręsti, atrasti tinkamą teisinį kelią, kad būtų pašalinta ta ydinga praktika, kokia buvo taikoma iki šiol (ką nustatė naujasis Registrų centro vadovas), kad duomenys ne tik žiniasklaidos priemonėms, bet ir kitiems subjektams buvo teikiami nesilaikant įstatymų tvarkos, nemokamai arba neturint sutarčių. Tiesiog galbūt diskusija labiausiai išsivystė dėl to, ar žiniasklaidos įmonių grupė, ar įmonė siekia pelno ar nesiekia.

– Tai jūs sakėte, kad žiniasklaida yra verslas?

– Be abejo, žiniasklaida yra verslas, nes natūralu, kad kiekviena įmonė turi siekti pelno, bet niekada nebuvo kalbama, diskutuojama ir kvestionuojama dėl to, kaip žurnalistams teikti informaciją, ar neteikti informacijos. Apie tai net diskusijos nebuvo.

– Viena iš pasitarimo dalyvių sakė, kad ten nuskambėjo tokių palyginimų, kurių ji net nenorėtų cituoti. Kas tai per palyginimai?

– Tai reikėtų pacituoti. Aš tikrai neprisimenu, kad kas nors iš kabineto būtų pasekęs kokį nors neetišką, netaktišką palyginimą.

– Konkrečiai panašu, kad jūs tuos palyginimus sakėte.

– Matot, konkrečiai panašu... Tai vėlgi vadovaujamasi gandais ir bandoma interpretuoti, padaryti tai, ko nebuvo. Labai aiškus, kaip minėjau, sprendimas – įstatymų projektui pritarti iš esmės, tobulinti jį.

O šiai situacijai spręsti buvo siūlomi teisiniai būdai, net ir kad už simbolinį vieno euro cento mokestį teikti informaciją, tačiau teisininkai to sprendimo buvo nematę ir natūralu, kad tokie sprendimai pasitarime negali būti diskutuotini.

Mes pasitarime daug klausimų diskutuojame, tai yra pasitarimas, o į posėdį turi ateiti klausimai, kurie turi būti vizuoti ir teisininkų, ir privalo būti Teisingumo ministerijos pritarta, tai trečiadienį, kai buvau Japonijoje, buvo suderinta, kad tas klausimas bus įtrauktas į posėdį ir jis buvo priimtas“

– Tai taip išeina, kad viena iš pasitarimo dalyvių tiesiog meluoja, kad ten buvo daug emocionalių pasisakymų apie žiniasklaidos laisvę?

– Ne, ji nemeluoja, buvo daug emocionalių pasisakymų. Bet ne apie žiniasklaidos laisvę, o apie tai, ar žiniasklaidos priemonėms, ypač toms, kurios yra kitų didžiųjų įmonių grupėje, kurios turi tikrai milijoninius pelnus, privalo būti tokiu būdu teikiami duomenys.

Mes tikrai neabejojame, kad žurnalistai tuos duomenis turi gauti, bet aprūpinti darbo priemonėmis žurnalistą turi įmonės savininkas. Dabar tokie sprendimai priimti. Yra laikinas sprendimas, bet laikinas sprendimas negali būti tvarus, nes įstatymas to nenumato. Todėl yra ir vyriausybės posėdyje pritarta įstatymui ir kreiptasi į Seimą, kad ypatingos skubos tvarka būtų priimtos įstatymo pataisos. [...]

E. Genio/LRT nuotr.

– Kodėl tada yra sunaikintas įrašas, jeigu ten nebuvo nieko tokio pasakyta?

– Tai klausimai kanceliarijai. Tai įprasta praktika. Visą laiką taip buvo elgiamasi. Kai pasirašomas protokolas, tai kas su tais įrašais yra ar nėra [daroma], atleiskite, man nei įdomu, nei tai mano tiesioginė atsakomybė.

– Ar jūsų kas nors atsiklausė prieš sunaikinant įrašą?

– Tikrai ne, tokių klausimų niekada niekas neuždavinėja.

– Tai jūs nežinojote, kad bus sunaikintas šis įrašas?

– Aš nesidomiu šia virtuve. Ką aš turiu padaryti, tai per tam tikrą laikotarpį pasirašyti vyriausybės pasitarimo protokolą. Tai ir buvo padaryta.

– Bet turbūt domitės žiniasklaidos laisve. Įrašas buvo sunaikintas penktadienio vakarą, kai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba išaiškino, kad žurnalistai turi teisę susipažinti su įrašu ir informuoti apie jo turinį. Nekilo minčių, kad reikia išsaugoti ir paviešinti šį įrašą?

– Aš manau, kad turime elgtis visą laiką vienodai, nesvarbu, koks klausimas būtų aptarinėjamas. Jeigu tokia praktika atitinka įstatymą, jeigu buvo taikoma iki šiol, tai ji bus taikoma dabar ir ateityje. [...] Pasitarimai, jeigu kalbame apie pasitarimus, išliks tokie, kokie ir turi būti. Tai yra pasitarimai. Šiandien labai aiškiai įstatymas įpareigoja, kaip turi būti reglamentuotas vyriausybės posėdis. To turi būti besąlygiškai laikomasi.

V. Sinkevičius, BNS nuotr.

– Dar vienas išaiškinimas – konstitucinės teisės specialisto Vytauto Sinkevičiaus. Jis sakė, kad tai yra viešas, konstituciškai pagrįstas interesas: „Be abejo, svarstant tokius jautrius klausimus pati vyriausybė ir pasitarimo dalyviai turi būti suinteresuoti atskleisti savo požiūrį į žiniasklaidos laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją.“ Techniškai tą įrašą įmanoma atkurti. Ar planuojama tai apdaryti?

– Tai žmogus, kuris labai angažuotas savo išvadose, atstovaujantis labai aiškią politinę kryptį.

– Turite omenyje V. Sinkevičių?

– Be abejo. Mes turime laikytis to paties Konstitucinio Teismo išaiškinimo ir kitų įstatymų.

Šiuo atveju, kas domina bet kokį žurnalistą ar visuomenę, kalbant apie ministro požiūrį į vieną ar kitą klausimą, tiesiog tą klausimą gali užduoti.

Jeigu tokiu principu vadovaujantis, tai mes turėsime dalyvauti ir, sakykime, teismo posėdžių, pasitarimų kambaryje, kai teismo kolegija priima sprendimą, diskutuoja, vertina įrodymus, argumentus. Tai nėra absoliuti teisė. Ji apribota įstatymais ir tų įstatymų reikia laikytis.

– Lietuvos žurnalistų sąjunga planuoja dėl to kreiptis į teismą. Jeigu teismas pasakys, kad vis dėlto būtina tą įrašą atkurti, ką darysite?

– Kai teismas priims sprendimą, tada ir bus vykdomas teismo sprendimas.

– Antradienį apie tai jums klausimus užduos ir opozicijos atstovai Seime, kiti Seimo nariai. Algirdas Sysas sako, kad tai yra melavimas, nes keletas versijų buvo pateikiama ir gal reikėtų premjerui pripažinti, kad emocijos paėmė viršų.

– Tikrai nepaėmė emocijos viršaus, jokio melavimo nėra. ponas Sysas, kaip sakoma, nepasižymi tokiu nešališku arba neemociniu kalbėjimu. Tai tėra jo nuomonė.

A. Armonaitė, BNS nuotr.

– Galime tada dar daugiau Seimo narių nuomonių pasakyti. Aušrinė Armonaitė sako, kad įdomu, ką iš tikrųjų galvoja premjeras apie žiniasklaidos laisvę, jeigu vyksta tai, kas vyksta. Tai ką jūs galvojate?

– Tai absoliuti teisė gauti informaciją, rinkti informaciją, skelbti informaciją, netrukdomai vykdyti savo pareigas, tačiau laikantis įstatymų. Visos mūsų profesijos labai svarbios. Žiniasklaida turi ypatingą misiją, bet kai daromos žodinės išimtys vienai žiniasklaidos grupei, antrai žiniasklaidos grupei, tai daroma nesilaikant įstatymo, neturint sutarčių, tai tiesiog pati žiniasklaida tampa pažeidžiama.

Dėl to yra noras, kad būtų viskas teisiškai sureguliuota taip, kad niekas negalėtų reikšti pretenzijų dėl jūsų atliekamo darbo. Aš niekada nekvestionavau, net neabejojau žiniasklaidos svarba ir misija, tačiau žurnalistai turi dirbti savo darbą, o tas, kas atsakingas, kad jie galėtų kokybiškai dirbti savo darbą, gauti visas darbo priemones, t. y. žiniasklaidos priemonių savininkai.

Mūsų tikslas – atverti visus nuasmenintus duomenis, pabrėžiu, visus ir visiems suinteresuotiems asmenis, bet tai turi būti daroma pagal sutartį, kokie duomenys yra teikiami, audituojami, kad būtų galima, esant reikalui, pasitikrinti arba užklausus pasakyti, kas tais duomenimis domėjosi. Galiausiai, tie duomenys turi būti teikiami laikantis ir asmens duomenų apsaugos įstatymo, Bendro asmens duomenų apsaugos reglamento.

– Dar kartą jūsų paklausiu, jūsų paties nuomone, ar neatrodo, kad tą įrašą vis dėlto būtų reikėję arba reikėtų dabar atkurti ir paviešinti?

 – Neatrodo, nes mes turime laikytis nuosekliai ir negalime kiekvienu atveju individualiai taikyti arba nesilaikyti įstatymo. Tokios pareigos nėra. Tokia praktika taikoma jau keliolika metų vyriausybėje. Nė vienas išimtinis atvejis neturėtų turėti viršenybės prieš bendrus teisės principus.

– Pirmadienį „Facebook“ rašėte, kad: „Jei mes norime kalbėti apie žiniasklaidos laisvę nuo politikų kišimosi, verta pakalbėti ir apie dešimtis milijonų eurų, kuriuos kasmet iš valstybės institucijų  gauna žiniasklaidos priemonės. Ar tų pinigų nebūtų verta panaudoti kitaip, pavyzdžiui, remti skurdžiausiai gyvenančiais šeimas, kurių tragedijos neretai ir atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre“. Apie kokius pinigus konkrečiai kalbate?

– Kalbame apie pinigus, kurie skirti įvairiausių europinių projektų viešinimui. Tas viešinimo būdas gali būti labai įvairus. Tikrai gana daug valstybės institucijos išleidžia. Dar daugiau išleidžia tų pinigų valstybės įmonės. Tai vėlgi yra apsisprendimo reikalas.

BNS nuotr.

– Pati vyriausybė, kanceliarija, ministerijos tuos pinigus ir leidžia, duoda žiniasklaidos priemonėms, perka puslapius, minutes televizijoje, radijuje. Tai gal reikėtų tada nuo vyriausybės pradėti ir nebeviešinti jos informacijos?

– Nesakau, kad reikėtų to nebedaryti.

– Bet juk būtų galima skurstantiems vaikams atiduoti.

– Mes galime iškelti tokį klausimą – ar tie pinigai yra panaudojami būtent pagal prasmę ir ar tie viešinimo pinigai negali būti naudojami kitokiais būdais. Jeigu tokios diskusijos įvyks ir bus priimti sprendimai, bendri sprendimai, galbūt mes pasitarime [...]. Dabar tikrai yra gana didelės sumos.

Suprantu kartais tikrai reikia suteikti informaciją, kurios sklaida galbūt paprastai nebūtų gana didelė, nes temos yra specifinės, jos nedomina žiniasklaidos priemonių (tai natūralu), bet reikia, kad gyventojai apie tai sužinotų, ypač, kai keičiasi įvairios tvarkos, mokėjimo tvarkos, mokestiniai pokyčiai.

– Bet juk skurstančias šeimas būtų galima už tuos pinigus išgelbėti.

– Būtų galima išgelbėti. Jeigu mes manome, kad tie klausimai, kurie turi pasiekti visuomenę, reikalingi paviešinti, tai gali būti daroma ir per nacionalinį transliuotoją, visuomeninį transliuotoją, tai gali būti daroma ir ministerijų tinklapiuose. Galiausiai, gali būti atrastos ir kitokios formos.

Tai yra diskusija, klausimas. Jis nėra suabsoliutintas, bet mes kiekvienas turime teisę demokratinėje šalyje kiekvieną klausimą kelti ir diskutuoti.

– Ar planuojate kelti šį klausimą ir galbūt atsisakyti vyriausybės informacijos viešinimo?

– Galbūt ir tokios bus diskusijos. Jos vyksta. Kokie bus sprendimai, matysime vėliau.

– Jūsų nuomone, ar apskritai korektiška lyginti žiniasklaidą, jai skiriamus pinigus lyginti su skurstančiomis šeimomis?

– Tai vėlgi požiūrio klausimas. Tai biudžeto pinigai. Visos šios lėšos yra valstybės biudžeto pinigai ir priimdami biudžetą (kaip tik šiandien tai darysime) sprendžiame, kur labiausiai tuos pinigus reikia panaudoti, kas duos didžiausią grąžą. Tai apsisprendimo reikalas. Mes ir matome, kad įvairūs projektai arba sritys yra finansuojamos skirtingai, tai yra apsisprendimo reikalas.

– Pirmadienį pasirodė LRT tyrimas. Paaiškėjo, kad jūsų komandoje yra buvusių pareigūnų, pažįstamų iš ankstesnės veiklos, iš policijos departamento. Jie atėjo tiesiai į politiką. Pagrindinis klausimas – kodėl ne pagal kompetencijas atsirenkate, o pagal asmeninį pasitikėjimą?

– Nereikėtų, švelniai tariant, sakyti netiesos. Politinio asmeninio pasitikėjimo pareigūnai tokiu būdu ir pasirenkami – asmeninis pasitikėjimas ir kompetencija.

Kai vadovavau policijoje, ten buvo galbūt 14 tūkst. žmonių. Jeigu šiandien pradėtume sieti visa tai, kas yra labai nekorektiškai padaryta, labai iškraipyti faktai, kai kurie žmonės apskritai ne mano pakviesti į vyriausybės kanceliariją. Tai padarė ankstesnė kanclerė. Tai visiškai nekorektiška. Mes tada galėtume iki absurdo prieiti. [...]

Man atrodo, kad normalioje, sveikoje visuomenėje buvusių ar policijos, ar saugumo, ar teisėsaugos pareigūnų bijoti tikrai nereikėtų. Jeigu tavo sąžinė švari, nenori po stalu kažko drumstame vandenyje daryti, manau, tai yra pagarba šioms visoms profesijoms.