captcha

Jūsų klausimas priimtas

Reanimacijos darbas iš arti: kai kurie pacientai – kaip granatos su ištrauktu žiedu

Iš triukšmingos Santariškių gatvės įžengiame pro Santaros klinikų 2-osios ir 3-iosios Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių duris. Nors už palatų langų – gražus ir saulėtas ruduo, reanimacijoje laikas teka sava vaga – daugelis pacientų gulėdami lovose iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą po sunkių operacijų. Nuolatinis medicinos prietaisų pypsėjimas kuria sunkiai nusakomą atmosferą.
E. Genio/LRT nuotr.
E. Genio/LRT nuotr.

Riba tarp gyvybės ir mirties čia itin plona – kiekviena klaida kainuoja didžiausią įmanomą kainą ir sukelia daugybę streso tiek pacientų artimiesiems, tiek medikų personalui. 

„Kaip įmanydami stengiamės, kad pacientai jaustųsi kaip namuose – jie čia gali žiūrėti televizorių, klausyti muzikos, turėti kitos veiklos. Pacientai 24 valandas mato įjungtas lempas, 24 valandas čia pypsi monitoriai, 24 valandas patalpoje vaikšto medikai. Tik nusnaudi, o jau ateina paimti tyrimų.

Laiką leisdami šiame skyriuje, jie patiria didžiulį stresą – tokį, kokį jaučia kariai, grįžę iš karo zonų, ar moterys, patyrusios išprievartavimą. Pacientai, išgyvenę reanimacijos epizodą, būna labai ilgai traumuoti. Retas kuris čia sugrįžta savo noru pažiūrėti, kur praleido laiką. Apskritai jų buvimas reanimacijoje praeina kaip sapnas. Kai pasakai, kad gulėjo du mėnesius reanimacijos skyriuje, atsako: negali būti, praėjo kaip viena košmariška naktis“, – sako Mindaugas Šerpytis, Santaros klinikų 3-iojo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas.

Medikas Santaros klinikose dirba nuo 1998-ųjų, o 3 Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriui vadovauja penktus metus. Tiek pat laiko šiose klinikose dirba jo kolegė Donata Ringaitienė, pastaruosius dvejus metus esanti 2-ojo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja.

M. Šerpyčio skyriuje vidutiniškai guli po 10–12 pacientų, sergančių centrinės nervų sistemos ligomis. Čia atsiduria pacientai po neurochirurginių operacijų, sergantys insultu, sepsiu, onkologinėmis ligomis.


E. Genio/LRT nuotr.

„Į skyrių patenka ir akušerinių pacienčių, nes šalia yra didžiulis akušerijos-ginekologijos skyrius, bet džiaugiamės, kad jos laimingai išsikelia iš skyriaus. Neurochirurgijoje pacientų amžius labai įvairus – yra jaunų, yra ir garbingesnio amžiaus. Insultai – galvos smegenų infarktas ir kraujo išsiliejimas į galvos smegenis – vyresnių pacientų liga, bet labai gaila, jog ši liga jaunėja.

O kraujo ligos amžiaus nesirenka – daugiau vyresnių nei 60 metų pacientų, bet yra ir labai jaunų, net 19-os. Tiesa, jauni žmonės turi didesnę galimybę išgyventi, nes jų organai nepakenkti senatvinių pokyčių. Vyresni turi amžiaus pakitimų ir kova vyksta kitaip – tęsiasi mėnesiais arba baigiasi labai greitai“, – aiškina anesteziologas-reanimatologas.

D. Ringaitienė skaičiuoja, kad per metus į jos vadovaujamą skyrių patenka apie 2 tūkst. pacientų. Čia jų profilis šiek tiek kitoks nei M. Šerpyčio skyriuje – 2-ojo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje  guli širdies ir kraujagyslių bei plaučių ligomis sergantys pacientai, kurių didžioji dalis yra po širdies operacijų, transplantacijų. „Dalis ligonių atsiduria dėl lėtinio, sunkiaus širdies nepakankamumo, jie praleidžia nemažai laiko laukdami širdies transplantacijos. Dažnai juos sutinkame ne kartą, kol jie sulaukia savo antros širdies“, – pasakoja anesteziologė-reanimatologė.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

M. Šerpytis sako, kad apie 30 proc. visų ligų lemia mūsų aplinka – oro užterštumas, mitybos įpročiai ir t. t.

„Širdies kraujagyslių sistema aprūpina visą organizmą krauju. Taigi bet koks susirgimas vienaip ar kitaip ją paliečia. Jei vienam organui bėda, apie tai sužino kitas organas per kraujagysles. Be to, daug pacientų, kurie anksčiau labai greitai mirdavo, dabar ilgiau serga onkologinėmis ligomis. Prieš 20 metų kraujo onkologinis susirgimas buvo mirties nuosprendis, o dabar daug žmonių išgyvena, bet tai reikalauja daug mėnesių kovos.

Tačiau lėtinėmis ligomis sergantys žmonės vartoja įvairius vaistus, kurie slopina imunitetą, todėl tie pacientai yra kaip granatos su ištrauktu žiedu – niekada nežinai, kas gali nutikti. Taigi dabar žmonės dėl vaistų išgyvena ilgiau, bet yra ir lengviau pažeidžiami ir kartais patenka į reanimacijos skyrių“, – LRT.lt pasakoja medikas.


E. Genio/LRT nuotr.

Kovą prieš mirtį gali laimėti tik su komanda

Bendravimas su pacientų artimaisiais – labai svarbi reanimacijos medikų darbo dalis. D. Ringaitienė pasakoja, kad vos pradėjęs dirbti reanimacijoje ne kiekvienas turi reikiamų bendravimo įgūdžių, bet visko palaipsniui išmokstama – kiekvienas atranda savą bendravimo modelį su pacientais ir jų artimaisiais.

„Kovą prieš mirtį (o mes iš tikrųjų kovojome dėl pacientų gyvybės) gali laimėti tik komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojai ir kitas medicinos personalas, pacientas ir jo artimieji. Anksčiau susirgęs žmogus sakydavo: sergu, išspręskite problemą taip, kaip jums atrodo. O dabar viskas keičiasi – kartu susėdame su pacientu ir artimaisiais, pasakojame, kaip ir ką darysime, sudarome planą.

Vis mažiau žmonių sako: išgėriau vieną baltą tabletę ryte, pusę rožinės per pietus ir salotinę vakare. Dabar visuomenė tampa vis labiau išprususi. Gydytojai taip pat dabar mokomi problemą pasakyti ne medicinine kalba, o taip, kad suprastų artimieji. Moksliškai įrodyta, kad artimieji atsimena tik apie 30 proc. gydytojo pateiktos informacijos, nes jos priimti neleidžia didžiulė nelaimė, skausmas ir stresas. Todėl kitą dieną tenka kartoti tą patį“, – aiškina M. Šerpytis.


E. Genio/LRT nuotr.

Visgi ne visuomet į reanimaciją patenka artimųjų turintys pacientai – kai kurie jų yra vieniši, visai neturintys ar nepalaikantys ryšio su giminaičiais. M. Šerpytis pasakoja, kad surasti artimuosius stengiamasi visais įmanomais būdais, o jeigu jų nėra – apie mirtį informuojama policija.

„Gydantis medikas dažniausiai praneša artimiesiems, o jei mirtis įvyksta budėjimo metu – budintis gydytojas. Šiuo metu didelių problemų susisiekti su artimaisiais nėra, nes pildomos paciento valios pareiškimo anketos, kuriose pateikiami kontaktiniai asmenys“, – LRT.lt kalba anesteziologas-reanimatologas.

Pasak mediko, visuomet stengiamasi apie nelaimę pranešti ligoninėje, tačiau ne visuomet yra tokios galimybės.

„Apie mirtį turime pranešti iš karto. Iš pradžių prašome, kad atvažiuotų, nes norime visą informaciją pasakyti žodžiu. Per ilgą laiką tampi tos šeimos dalimi. Staigios mirtys atneša ypač daug ašarų ir sielvarto. Tačiau ne visuomet žmonėms yra ir greita galimybė atvykti – įsivaizduokite 80-metę močiutę, kurios vyras guli už 150 km reanimacijos skyriuje. Kiekvieną dieną ji tikrai negalės atvykti, nekalbant apie finansines galimybes“, – tęsia M. Šerpytis.

D. Ringaitienės teigimu, neįmanoma priprasti prie kitų žmonių netekčių: „Kad ir kokia būtų mirtis – artimiesiems tai žinia apie artimojo netektį. Priprasti prie to negalima, prisijaukinti to jausmo  –  irgi. Matome visas stadijas ir reakcijas, kai padedamas taškas, iš kurio negali grįžti atgal... Geriau emocijos ir ašaros nei kai žmogus užsisklendžia“, – įsitikinusi anesteziologė-reanimatologė.


D. Ringaitienė, E. Genio/LRT nuotr.

Visgi ne tik mirtys, pasak medikės, yra blogos žinios artimiesiems – bloga žinia gali būti ir ta, kad po ligos gali tekti pakeisti įpročius ir gyvenimo būdą. „Mūsų 2-ojoje reanimacijoje pacientai serga sunkiomis ligomis, laukia transplantacijų. Jei tau 30 ir staiga sužinai, kad sergi nepagydomu širdies nepakankamumu ir vienintelis kelias – širdies transplantacija, emocijų būna įvairiausių: neviltis, klausimai, kodėl taip nutiko būtent jam. Vėliau pacientas pradeda susitaikyti su ta mintimi ir sprendžiame, ką daryti toliau. Neretai pasitelkiami psichologai, kurių pagalbos dažnai reikia ne tik pacientui, bet ir artimiesiems“, – pasakoja D. Ringaitienė.

Anot medikės, paciento ir artimųjų gyvenimo po reanimacijos klausimas labai aktuali tema. „Dabar viena mūsų doktorantė rašo mokslinį darbą ir atlieka tyrimą apie potrauminį sindromą po gulėjimo reanimacijoje. Kas nutinka po to, kai išgyveni kritinę būklę, ir kaip tęsiasi tavo gyvenimas. Įsivaizduokite – žmogus gali 4 ar 5 mėnesius praleisti reanimacijoje, vėliau – stacionariame skyriuje, tada vyksta į reabilitaciją, grįžta į namus, kuriuose taip pat reikia pagalbos. Pasikeičia ne tik paties paciento, bet ir artimųjų, aplinkos gyvenimas. Šeimos dažnai išyra, žmonės išsiskiria, atsiranda finansinių sunkumų, tenka atsisakyti darbo arba sumažinti tempus. Tai labai aktuali problema ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje“, – aiškina anesteziologė-reanimatologė.


E. Genio/LRT nuotr.

„Galime išgelbėti gyvybę, bet ne gyvenimą“

Medikai sako, kad kol kas Lietuvoje nė viename teisės akte nėra reglamentuota, kad žmogus galėtų iš anksto pateikti savo valią, kaip norėtų išeiti iš gyvenimo: ligoninėje, savo namuose, artimųjų rate ar prie savo ąžuolo.

„Čia ir yra tos orios mirties klausimas, kurį eskaluojame ir už jį kovojame daugybę metų. Kol žmogus yra sąmoningas, jis gali atsisakyti važiuoti į ligoninę, bet, deja, kiekviena liga baigiasi tuo, kad žmogus praranda gebėjimą adekvačiai mąstyti, priimti sprendimus. Tada tuos sprendimus priima artimieji, kuriems jis galbūt nespėjo pasakyti savo nuomonės, arba gydytojai.

Jei toks pacientas praveria ligoninės duris, gydytojas teisiškai nėra apsaugotas, kad galėtų kalbėtis su artimaisiais, siūlyti nieko nebetaikyti, nes viskas yra išbandyta. Būna pacientų, sergančių onkologine liga, 4 stadijos vėžiu. Bandyta viena, antra, trečia chemoterapija... Niekas neduoda rezultato, o į ligoninę toks pacientas patenka. Gydytojai privalo jungti pacientą prie kvėpavimo aparato, leisti vaistus, kurie priverstų širdį dirbti toliau. Taip pratęsiama žmogaus gyvybė parai ar dviem, nors supranti, kad paciento prijungimas prie aparato vėžio nepagydys“, – aiškina M. Šerpytis.

E. Genio/LRT nuotr.

Pasak mediko, pasaulyje galioja vadinamieji DNR kodai, kur žmogus iš anksto pateikia savo valią, kaip norėtų išeiti iš gyvenimo, jei netektų sąmonės: „Taip žmogus gali pasirinkti, kad jo nevežtų į ligoninę arba, jei vežtų, kad nejungtų prie kvėpavimo aparato, netaikytų elektrošoko. Apie tai gydytojai kalbasi su pacientu ir artimaisiais. Pagrindinis dalykas – paciento valia.

Kai žmogų ištinka insultas, jis nebeturi gebėjimo pasakyti, kad jo nejungtų prie aparato. Dažnai pasikalbu su draugais, jie sako, kad tokiu atveju jie nenorėtų būti prijungti prie aparato, bet teisiškai tai negalioja. Gydytojas visada suinteresuotas kovoti, bet kai liga nepagydoma, jis turėtų šnekėtis su artimaisiais ir pasakyti, kad aparato prijungimas sukels dar daugiau kančios. Mes galime išgelbėti gyvybę, bet ne gyvenimą.“

Šios diskusijos, pasak anesteziologo-reanimatologo, labai sunkios, nors labai dažnai artimieji galvoja panašiai, tik nedrįsta to pasakyti. „Dažniausiai pacientai nebūna net pakalbėję su artimaisiais. Aptariama, kaip žmogus nori būti palaidoti, nusiperka drabužius ir kt. Žmogus supranta, kad mirtis neišvengiama, bet etapas iki jos lieka neaptartas“, – sako medikas.

Pacientai vis dažniau nori išgelbėti kitus

Medikai džiaugiasi, kad visuomenėje vis dažniau kalbama apie donorystę.

„Kalbant apie paskutinius atvejus, kai pacientams buvo diagnozuota smegenų mirtis mūsų skyriuje, visi šie žmonės tapo efektyviais donorais. Be galo žaviuosi tais, kurie tokią skaudžią akimirką dar pagalvoja apie kitus žmones, kam galėtų padėti. Apsispręsti ir artimiesiems, patikėkite, nelengva.

Monitoriuje jie mato dar plakančią širdį, kūnas šiltas, krūtinės ląsta kilnojasi, atrodo, žmogus giliai užmigęs, o tau sako, kad miręs... Bet gyvenimo kelio prasmė tokia, kad gali kažkam padėti. Šalia nelaimės kažkur yra laimė ir visuomet žinome, kad praeis juodas etapas – prasidės baltas. Tik mes visuomet norime kuo greičiau prašuoliuoti“, – kalba medikė.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

M. Šerpyčio teigimu, išties vis daugiau pacientų sutinka paaukoti organus kitiems.

„Turėjome atvejį, kai pacientui išsiliejo kraujas į smegenis dėl plyšusios kraujagyslės, įvyko smegenų mirtis. Pacientas turėjo vaiką, šeima buvo ne Lietuvos piliečiai. Artimieji, būdami svetimoje šalyje, sutiko paaukoti organus, kad galėtų išgelbėti kitą gyvybę.

Po kurio laiko pas mus atvažiavo paciento artimasis su vaiku padėkoti už tai, kad pasiūlėme paaukoti organus. Vaikas dabar didžiuojasi vienu iš savo tėvų ir net mokykloje kitiems vaikams sakė: taip, vienas iš tėvų mirė, bet padėjo išgelbėti daug gyvybių. Net sunku suvokti, kaip jis didžiuojasi artimuoju, padariusiu didžiulį žygdarbį.

Pagalbos prireikia ir patiems medikams

Medikai padeda kitiems, o kas padeda patiems medikams? Kalbėdami su LRT.lt, kalbinti Santaros klinikų anesteziologai-reanimatologai mažai kalba apie save – svarbiausia pacientai.

„Čia tikriausiai didžiausia problema, kad nesugebame paleisti iš savo širdies ir atminties pacientų ir netekčių. Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad gydytojai sugeba atsiriboti. Taip tikrai nėra – mes to padaryti nesugebame. Kalbant apie perdegimo sindromą, gydytojai tikriausiai yra lyderiai, sergamumas depresija taip pat tikriausiai labiausiai paplitęs tarp gydytojų, nes jie viską sugeria. Kasdien matai sergantį žmogų, mirštantį žmogų, sielvartą ir ašaras. Tu turi susidraugauti su tuo žmogumi, artimaisiais, kad tavimi patikėtų, suprastų, kad tau nuoširdžiai tai rūpi“, – sako M. Šerpytis.

D. Ringaitienė pasakoja, kad daugelis kolegų turi pomėgių, kurie padeda bent kiek pamiršti įtampą reanimacijoje. „Kai pradedi mediko karjerą, daug dirbi, budi ir pomėgius pamiršti. Praėjus 10–15 metų žmonės juos atsimena. Turime muzikantų, sportininkų, bėgikų, dviratininkų... Aš pati mėgstu sėsti ant dviračio ir važinėti po Verkius“, – nusišypso medikė.


E. Genio/LRT nuotr.

Jos kolega M. Šerpytis priduria, kad jam sunku atsiriboti nuo darbo, bet kaip įmanydamas stengiasi skirti kuo daugiau laisvo laiko savo dukrytei. „Na, ir po 20 metų į rankas vėl paėmiau gitarą, kartais ją pakankinu. Psichoterapeutai gydytojams taip pat pataria susirasti mėgstamą veiklą, nes jei neatsiribosi, bus blogai. Visi dabar gyvename su telefonais, o gydytojas net krūpteli, jei kas paskambina. Niekas dažniausiai neskambina pasakyti: labas, aš sveikas. Mums sako: labas, nutiko bėda...“ – tikina anesteziologas-reanimatologas.

M. Šerpytis atviras – pats pasirinko tokią profesiją ir tenka susitaikyti, kad šiame darbe reikia sugerti daug kitų žmonių skausmo, prisiimti atsakomybę.


M. Šerpytis, E. Genio/LRT nuotr.

„Kartais žmonės sako: jūs, medikai, esate cinikai. Bet juk tas cinizmas yra toks apsaugos mechanizmas. Vieno kaukė labiau šaržuota, kito – mažiau, bet iš esmės visa tai yra savisauga. Nėra nė vieno mediko, kuris emocionaliai nereaguotų į nesėkmę ar nelaimę.

Vienos skaudžiausių būna staigios mirtys, jaunų žmonių mirtys... Kartais tie vaizdai ir istorijos nepaleidžia ne tik dienomis ir savaitėmis, bet mėnesiais ar net metais. Gatvėje po kelerių metų sutinki pacientų artimuosius ir tau prieš akis vėl iškyla vaizdai iš reanimacijos, svarstai, ar viską tuomet gerai padarei. Tuos klausimus sau užduodi kiekvieną dieną ir naktį, ar galime ką nors padaryti kitaip... Tai yra nuolatinė kova už kito žmogaus gyvybę. Šiame darbe yra didžiulė įtampa ir ją įveikti ne visada lengva. Gydytojai taip pat verkia“, – atvirauja D. Ringaitienė.

Maža to, daug kas, bent kartą pabuvęs ligoninėje ir turėjęs operaciją, dažnai prisimena chirurgo vardą, bet ne tiek daug galinčių pasakyti anesteziologo-reanimatologo, nors šie darbuotojai – vieni svarbiausių operacijos metu bei po jos.

„Dažniausiai kritinėje situacijoje vadovavimą perima anesteziologas-reanimatologas, nes chirurgui tuomet būna sunku valdyti situaciją. Anesteziologas-reanimatologas turi daugybę žinių apie kitas organų sistemas, jas kontroliuoja. Deja, mes esame anapus ribos, šešėlyje... Tokia mūsų specialybė, nors kitas pasakytų: anesteziologai – tie, kurie užmigdo. Bet mes darome kur kas daugiau, atsakome už stabilią paciento būklę ir visų sistemų funkcionavimą“, – paaiškina D. Ringaitienė.

Pasak M. Šerpyčio, ne veltui visame pasaulyje yra didžiausia anesteziologų-reanimatologų paklausa – vis mažiau medikų renkasi šią specialybę dėl didžiulio neigiamo emocinio krūvio: „Žavi šio darbo dalis būna ta, kai greitai matai efektą. Jei pavyksta padėti, teigiamą rezultatą pamatai labai greitai. Ir, žinoma, visuomet kovoji dėl žmogaus gyvybės. Nemoku nusakyti to jausmo, kai gaivini žmogų ir jauti, kaip pradeda plakti širdis... To jausmo niekada niekas neatstos. Šis greitas efektas užburia anesteziologus-reanimatologus. Šiame darbe kasdien eini į mūšį ir esi nusiteikęs, kad jį laimėsi.“

E. Genio/LRT nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...