captcha

Jūsų klausimas priimtas

Minios žmonių atsisveikino su A. Ramanausku-Vanagu: partizanų vadas palaidotas Antakalnio kapinėse

Šeštadienį visuomenė atsisveikino su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Nuo ryto tūkstantinė žmonių minia Vilniuje suplūdo atiduoti pagarbą Lietuvos partizanų vadui. Jis amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.  
E. Genio/LRT nuotr.
E. Genio/LRT nuotr.

Spalio 6 dieną visuomenė su velionio palaikais galėjo atsisveikinti nuo 10 val. iki vidurdienio. 12 val. karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais išneštas iš Šv. Jonų bažnyčios ir minios žmonių lydima gedulinga procesija persikėlė į Vilniaus arkikatedros baziliką. Nuo 13 val. Šv. Mišias už velionį aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyko į Antakalnio kapines. Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atgulė Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

E. Genio/LRT nuotr.

1918 metų kovo 6 dienos Niu Britene, JAV gimęs A. Ramanauskas-Vanagas po suėmimo ir žiaurių kankinimų nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną, būdamas 39 metų.

A. Ramanausko-Vanago artimieji jį mato ne kaip privatų asmenį, o kaip valstybės žmogų.

„Tai yra visos Lietuvos žmogus, nes jis atidavė save Lietuvai ir Lietuva jo nepamiršta“, – yra sakiusi sakė A. Ramanausko Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Partizanų vado vaikaitė – pulkininkė leitenantė Inga Jancevičienė prisimena senelės – A. Ramanausko-Vanago žmonos žodžius, kad garsusis jos vyras niekada nesuabejojo savo pasirinkimu kovoti ir siekti nepriklausomos Lietuvos.

„Tai yra valstybės žmogus. Jis savo gyvenimą atidavė Lietuvai. Tai nėra privatus asmuo, mes jį matome kaip valstybės žmogų“, – paklausta, kur norėtų, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai būtų palaidoti sakė I. Jancevičienė.

Istorikas: diskutuoti su propaganda nėra prasmės

LRT TELEVIZIJOS specialiojoje laidoje kalbėję istorikai įvertino Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovės komentarus, neva A. Ramanausko-Vanago iškilmingas laidojimas Antakalnio kapinėse yra įžeidimas ten palaidotiems sovietų kariams. Rusijos ministerijos atstovė teigė, kad miško broliai nebuvo didvyriai, o priešingai – nusikaltėliai.

Istorikas Kęstutis Kilinskas komentuodamas tokius žodžius kalbėjo, kad šioje situacijoje turime reikalą ne su istorija ir atmintimi, o su politika ir propaganda.

„Žvelgiant iš mokslinės, istorinės pusės, tokia Rusijos pozicija yra visiškai ideologizuota dar sovietiniais laikais sukurta istorijos naratyvo dalis ir nemanau, kad tokia proga turėtume kreipti dėmesį ir komentuoti Rusijos propagandinius pareiškimus“, – sakė K. Kilinskas, pridurdamas, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai išsilavinusi ir demokratiška, kad atskirtų tiesą nuo melo.

Pasak istorikės Enrikos Žilytės-Kripienės, šiandien lietuviai puikiai žino ir supranta, kad sovietai nebuvo gelbėtojai, kokiais jie save vadina, o buvo okupantai, užėmę Lietuvą ir engę jos žmones.

„Jei kas teigia atvirkščiai, mes turime suprasti, kad tie žmonės vis dar yra paveikti tų laikų kalbos, propagandos ir žinių, kurie jiems buvo skiepijami daugiau nei 50 metų“, – teigė istorikė E. Žilytė-Kripienė.

Tuo tarpu K. Kilinskas pridūrė, kad propaganda yra toks reiškinys, kuris norį žmogų įtraukti į diskusiją, bet propagandos tikslas nėra tiesa ar tikrovė. Todėl, pasak istoriko, nėra visiškai jokios prasmės su ja diskutuoti.

„Jos tikslas paversti žmones, kad būtų retransliuojama propagandisto žinutė. Nemanau, kad yra prasmės veltis į tolesnius komentarus“, – sakė K. Kilinskas.

Istorikas teigė, kad partizaninio karo negalima vertinti niekaip kitaip, kaip karo su Sovietų Sąjunga. Anot jo, pagrindinė partizanų idėja buvo nepriklausomos Lietuvos atstatymas.

„Tai yra labai aiškiai įtvirtinta visuose partizanų dokumentuose ir ypatingai 1949 metų vasario 16 deklaracijoje, kurioje įvardijamas partizanų siekis ne tik atstatyti nepriklausomą Lietuvą, bet kartu brėžiamos socialiniai ir politiniai būsimosios valstybės bruožai“, – sakė K. Kilinskas.

Partizanavo ten, kur buvo patikimų žmonių

Nors A. Ramanauskas-Vanagas prieš tapdamas partizanu dirbo mokytoju, jis buvo baigęs ir karo mokyklą. Tiesa, pasak K. Kilinsko, svarbu priminti, kad prieš formaliai baigdamas karo mokyklą, A. Ramanauskas-Vanagas baigė pirmiausia atsargos karininkų kursus.

„Atsargos karininkų kursai nuo karininkų Lietuvos kariuomenei rengimo skyrėsi tuo, kad truko vienerius metus ir jie buvo skirti paruošti kuo didesnę visuomenes dalį galimos agresijos ar karo atvejui, kad mokėtų kariauti. Iš viso panašaus pobūdžio karininkų per visą tarpukario laikotarpį buvo parengta beveik 3 tūkst.“ – kalbėjo K. Kilinskas.

Pasak jo, A. Ramanauskas-Vanagas baigė paskutinę kursų laidą 1940 rudenį. Po baigimo jam buvo suteiktas atsargos leitenanto karinis laipsnis. Tiesa, istorikė E. Žilytė-Kripienė svarstė, kad A. Ramanauskui-Vanagui karinis laipsnis nebuvo suteiktas oficialiai, o buvo išduotas baigimo pažymėjimas.

Partizanu A. Ramanauskas-Vanagas tapo 1945 metais. Kaip pasakojo K. Kilinskas, jo pasitraukimas į mišką susijęs su tuo, kad vokiečių okupacijos metais dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje dėstytoju. 1945 metais A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas NKVD, bet jam pavyko slapta pabėgti.

„Jis, taip pat ir būdamas komunistinės sistemos priešu, nutarė stoti į partizanų gretas. Partizanauti jis pasirinko Dzūkiją. Tai padarė neatsitiktinai, kadangi ten, Nemunaičio apylinkėse, jis turėjo pažinčių, turėjo giminystės ryšių ir žinojo apie vietinių partizanų veikimą tuose regionuose“, – pasakojo istorikas.

Anot jo, Lietuvos partizanai dažniausiai pasirinkdavo partizanauti ten, kur turėjo patikimų žmonių, nes jiems reikėjo atramos, maisto, žinių ir t.t.

„Mylėjau tave, Birute!“

Istorikai kalbėjo, kad A. Ramanauskas-Vanagas savo žmoną Birutę Mažeikaitę sutiko ir pamilo dirbdamas dėstytoju, o vedė jau būdamas partizanu. Pasak istorikės E. Žilytės-Kripienės jų meilės istorija jei ne filmų, tai bent jau knygos.

„A. Ramanauskas-Vanagas buvo Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas-dėstytojas, o B. Mažeikaitė buvo jo studentė. Jie taip susipažino. Juos siejo profesinis interesas ir bendros vertybės, tautiškumas. Taip pat žinoma, kad juos siejo gilus katalikų tikėjimas.

1945 metais bažnyčioje jie susižadėjo, o susituokė jau A. Ramanauskui-Vanagui būnant partizanų gretose. Tai buvo slaptos vestuvės, ceremonija įvyko naktį“, – kalbėjo E. Žilytė-Kripienė.

E. Genio/LRT nuotr.

Kaip kalbėjo istorikas K. Kilinskas, A. Ramanausko-Vanago žmona iš mokytojų seminarijos išėjo ir pasitraukė į pogrindį ir pradėjo slapstytis praėjus maždaug mėnesiui po to, kai į mišką išėjo pats partizanų vadas, apie 1945 metų gegužę.

„Taip atsitiko, kad ji visada gyveno pas ryšininkus arba A. Ramanausko-Vanago pagalbininkus, taip pat svetima pavarde, mėgino dirbti ir mokytoja Semeliškių mokykloje. Deja, po to buvo priversta slapstytis ir kartu jie gyveno ir slapstėsi iki pat suėmimo 1956 metais“, – sakė K. Kilinskas.

Kaip priminė E. Žilytė-Kripienė, suimtas A. Ramanauskas-Vanagas dar spėjo sušukti: „Mylėjau tave, Birute!“

Istorikas K. Kilinskas kalbėjo, kad jei į partizanus žiūrime kaip ir karinę struktūrą, privataus ir socialinio gyvenimo aspektas lieka nepažintas. Anot jo, laikydamiesi netoli jiems pažįstamų vietų, kai kurie partizanai naktimis suardavo laukus arba kasdavo bulves.

„Taip jie buvo prisirišę prie savo šeimų. Beje, vienoks jų gyvenimas vasarą ir kitoks gyvenimas buvo žiemą. Būdamas partizanu žmogus būdavo priklausomas nuo bendruomenės ir žmonių, kurie jį supa“, – sakė K. Kilinskas.

Beje, pasak istoriko, partizanų gretose buvo ne tik meilės istorijų, bet ir gimdymų, kai abu vaiko tėvai būdavo partizanai. Pasak K. Kilinsko, medicinos pagalba miškuose buvo sunkiai prieinama, todėl vaikai partizanų vaikai gimdavo ir bunkeriuose.

Tiesa, jis priminė, kad A. Ramanausko-Vanago ir B. Mažeikaitės dukra A. Ramanauskaitė-Skokauskienė gimė Vilniuje.

E. Genio/LRT nuotr.

Partizanų vadai – labai skirtingi

Istorikas Bernardas Gailius LRT TELEVIZIJOS specialiojoje laidoje kalbėjo, kad partizanų vadai buvo itin skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, Jonas Žemaitis buvo, kaip kalbėjo, B. Gailius, profesionalus karininkas.

„Juozas Lukša buvo toks chuliganas ir nuotykių ieškotojas. Per mažai išryškinimas toks jo biografijos bruožas. Jį ta avantiuristinė dvasia nemažai dalimi nuvedė ten, kur jis nuėjo. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas buvo intelektualas. Jo dienoraščiai nepaprastai ryškiai atspindi tą intelektualo dramą, susidūrus su stichija, kuri jam visiškai svetima ir sunkiai suvokiama.

O A. Ramanauskas-Vanagas, sakyčiau, buvo tiesiog inteligentiškas žmogus. Man atrodo, kad jo pavyzdys parodo, kad paprastas, ramus, inteligentiškas žmogus gali parodyti didingus pavyzdžius“, – sakė B. Gailius.

Teisingumas – visiems broliams ir visoms seserims

Mišias už A. Ramanauską-Vanagą laikęs arkivyskupas Gintaras Grušas kalbėjo, kad laidotuvės retai būna džiaugsmo diena. Tačiau, pasak jo, ši diena būtent tokia ir yra.

„Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas“, – kalbėjo G. Grušas, pridurdamas, kad pagaliau galima atiduoti pagarbą žmogui, kuris už mus guldė savo gyvybę. 

E. Genio/LRT nuotr.

Pasak arkivyskupo, nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti.

„Kaip vadas jis ir dabar yra su tais, kurie kovojo kartu“, – apie A. Ramanauską-Vanagą sakė G. Grušas.

Anot G. Grušas, laidojant A. Ramanauską-Vanagą teisingumas atkuriamas ne tik jam, bet visiems broliams ir visoms seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.

„Vanago budeliai galėjo atimti iš jo regėjimą, bet negalėjo atimti žvilgsnio, kuris regi tai, kas neregima, bet yra tikriau už apčiuopiamus dalykus“, – kalbėjo arkivyskupas.

„Tegul mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų atmintį“

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo, kad kaži ar kas tikėjosi sulauksią dienos, kai A. Ramanausko-Vanago palaikai bus rasti.

„Vis tik šiemet sugebėjome rasti tai, kas mums taip svarbu, kas įrodo, kas mes buvome, ką su mumis darė, kokį likimą išgyveno Lietuva ir jos žmonės. Žinome, kad visos aukos buvo be galo svarbios ir jos lėmė mūsų likimą. Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet ir paslėpti jo tapatybę. Bet nepavyko“, – kalbėjo D. Grybauskaitė.

Anot jos, nuo šiol žinosime ne tik kodėl taip svarbu buvo rasti A. Ramanausko-Vanago palaikus, bet ir kur ilsėsis A. Ramanauskas-Vanagas bei prie kurio kapo galėsime ateiti jį pagerbti ir atsiminti.

„Puikiai žinome, kas vyksta dabar, kad kiekvieną mūsų pasipriešinimo dalyvį norima suniekinti ir sumenkinti. Ne tik jį, bet ir visą valstybę. Ne be reikalo šiandien jūsų čia tiek daug. Nes jums kiekvienam svarbu, kad taip nebūtų. Mums kiekvienam svarbu ką reiškia mūsų didvyriai, ką reiškia pasipriešinimo dalyviai.

Ir tegul mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų atmintį. Tegul mato visi, kurie mūsų nekentė, niekino ir naikino, kad to niekada nebus. Jeigu liks nors vienas Lietuvos žmogus, kuris kovos už laisvę ir tėvynę, tėvynė visada išliks“, – kalbėjo šalies vadovė.

Minėjo tris svarbias sukaktis

Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas Antakalnio kapinėse kalbėjo, kad gyvename labai simbolišku laiku, nes šiemet švenčiame Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmetį ir paskutinio Lietuvos partizanų vadovo A. Ramanausko-Vanago šimtąsias gimimo metines.

„Tai yra lemties ženklai“, – sakė J. V. Žukas.

Jis kalbėjo, kad A. Ramanauskui-Vanagui apsispręsti eiti į miškus padėjo ir tėvų auklėjimas bei siekis atkurti laisvą Lietuvą.

„Savo ryžtu ir patriotiškumu A. Ramanauskas-Vanagas buvo pavyzdžiu ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams. Veikdamas pogrindyje jis sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Kaip išsilavinęs žmogus suprato, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą, svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjų kova.

Lietuvos kariuomenė šiandien, jūsų laidotuvių dieną, lenkia prieš jus savo vėliavas Tamsta Generole“, – kalbėjo Lietuvos kariuomenės vadas.

Egzekucijos aplinkybės išaiškintos šiais metais

A. Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.

Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Kaip skelbė ELTA, A. Ramanauskas-Vanagas 1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Buvo suimtas 1956 metais ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai paskelbė, kad mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.

Tiesa, LGGRTC istorikas Darius Žygelis ragina nedaryti skubotų išvadų – kad būtų galima tvirtinti, jog politiniams kaliniams buvo taikytos išskirtinės mirties bausmės, reikia atlikti detalesnius Našlaičių kapinėse palaidotų palaikų tyrimus.

LGGRTC taip pat nustatė, kad jau po paskelbto mirties nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.

Tyrėjai taip pat informuoja, kad generolas sovietų buvo žiauriai kankinamas – jo akiduobės gilumoje aptikti sužalojimai, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. „Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant A. Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje“, – teigė tyrėjai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metais jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 metais – dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat įteisinti dar 1949 ir 1950 metais Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai: 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. Jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.

E. Genio/LRT nuotr.
Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...