captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Jakavonis-Tigras papasakojo, kaip A. Ramanauskas-Vanagas atėjo į mišką

„Kai Adolfas Ramanauskas-Vanagas atėjo pasižvalgyti, jau rado mus miške. Ten merginos atvedė. Jis pamatė, kad mes disciplinuoti, apmokyti rikiuotės ir kitų dalykų. Turėjome išsikasę slėptuves, tad jis pasiliko pas mus“, – taip pirmą susitikimą su partizanų vadu prisimena jo bendražygis Juozas Jakavonis-Tigras. Partizanas sako, kad A. Ramanauskas-Vanagas pasižymėjo geru humoro jausmu.
E. Genio/LRT nuotr.
E. Genio/LRT nuotr.

J.  Jakavonis-Tigras – vienas iš nedaugelio išlikusių gyvų partizanų, kuris puikiai prisimena legendinį A. Ramanauską-Vanagą. Partizanas prisimena, kaip 1944 metais Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, gyventojai netruko pajusti okupantų žiaurumą, o jaunuoliai, nenorėdami eiti į sovietinę kariuomenę, slapstėsi.

J. Jakavonis-Tigras pasakoja, kaip pirmą kartą susitiko su A. Ramanausku-Vanagu, kurį merginos atvedė į mišką, jame jau besislapstant J. Jakavoniui.

„Kai buvome mokiniai, miegodavome tvarte, jau šiauduose. Lengva pabėgti, jeigu čia, kaip sako, kareiviai ateitų.

Kai jis atėjo pasižvalgyti, jau rado mus miške. Ten merginos atvedė. Jis pamatė, kad mes disciplinuoti, apmokyti rikiuotės ir kitų dalykų. Turėjome išsikasę slėptuves, tad jis pasiliko pas mus“, – prisimena J. Jakavonis-Tigras, vėliau atkūręs bunkerį.

E. Genio/LRT nuotr.

Savo prisiminimuose A. Ramanauskas-Vanagas rašo, kad pas vieną gyventoją įsirengė bunkerį ant Merkio krašto: „Bunkerėlyje užteko vietos trims laisvai gulėti arba sėdėti net galvos nepalenkus. Apačioje priklojome sausų šiaudų. Turėjome mažytę žibalinę lempą“.

Būtent čia ir gimė planas užpulti Merkinę. Jos puolimas pradėtas gruodžio 15 d. Buvo užimta NKVD būstinė, paštas, valsčiaus ir milicijos įstaigos. Partizanų puolimą kulkosvaidžių ugnimi sustabdė cerkvėje ir bažnyčioje įsitvirtinę NKVD kovotojai. Nepaisant to, garsas apie Merkinės puolimą pasklido plačiai ir įkvėpė tiek partizanus, tiek ir gyventojus.

Partizanų laikraščiui spausdinti nugvelbė mašinėlę

A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose trumpai rašo, kad iš J. Jakavonio-Tigro gavo rašomąją mašinėlę. J. Jakavonis papasakoja visą istoriją, kaip ją gavo.

Kartu su pažįstamu J. Jakavonis nukeliavo į Druskininkus norėdamas gauti prisiregistravimo dokumentus, tačiau prieš tai stribai liepė supjauti malkas ir jas sunešioti, o patys nuėjo pietauti. Tai tapo proga rašomąją mašinėlę nugvelbti iš stribų.

„Aš pamačiau, kad kampe stovi sudėti radijo imtuvai, sumesta visokių daiktų, knygų ir mašinėlė. Man kilo noras paimti ne radijo imtuvą, o  mašinėlę. Pagriebiau ją iš to laužo.

Vanagui padaviau mašinėlę, kai jis jau pageidavo. Už tą mašinėlę jis mane išbučiavo“, – prisimena J. Jakavonis-Tigras.

Šia mašinėle A. Ramanauskas-Vanagas atspausdino partizanų laikraštį „Trečias skambutis“.

Prisimena A. Ramanausko vedybas

Tačiau J. Jakavonį-Tigrą ir A. Ramanauską-Vanagą siejo ne tik kova už laisvę. Prieš vesdamas savo mylimąją Nedzingės bažnytėlėje, A. Ramanauskas-Vanagas paprašė J. Jakavonio tėvų palaiminimo.

„Tėvelis su motina palaimino kryželį ir davė jam pabučiuoti. Palydėjome jį į Nedzingę, ten jis susituokė bažnyčioje.

Kryželį, kuriuo buvo palaiminta santuoka, pirko mano močiutė Amerikoje, Elizabeto miesto bažnyčioje. Netoli Elizabeto gimė ir pats Vanagas“, – pasakoja J. Jakavonis-Tigras.

Partizanas sako, kad A. Ramanauskas-Vanagas jo atmintyje išliko kaip geras ir humoro jausmą turintis žmogus.

„Nemačiau jame jokio piktumo, jis turėjo gerą humoro jausmą. Nuotaiką pakeldavo visiems. Būdavo nueiname pas žmogų, jis pasiūlo lašinių, o Vanagas sako: „Nereikia. Mes ir „ant duonos“ prabūsime“, – prisimena J. Jakavonis-Tigras.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...