„Pirtis – vieta, kuri išlaisvina žmogų, nebesispraudi į kažkokius rėmus, darai tai, kas patinka, pasidarai toks natūralus, grynas“, – LRT.lt sakė Rumšiškėse įsikūrusios senovinės pirties šeimininkė, Lietuvos vanojimo čempionė Vereta Rupeikaitė. Ką žinome apie senovines pirčių tradicijas? Įdomu tai, kad čia būdavo einama ne tik fiziškai ar vidujai apsivalyti, bet ir gimdyti.
Jau šeštus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
„Noriu iškart pasakyti, kad čia nevyksta pirties procedūros kaip viešoje pirtyje“, – įspėja čia šeimininkaujanti V. Rupeikaitė.
Lietuvos etnografijos muziejaus teritorijoje įsikūrusioje medinėje pirtyje ji su bendraminčiu Valdu Rimavičiumi lankytojus supažindina su lietuviškos pirties tradicijomis, tad nuo to ir pradėkime – kokia yra lietuviška pirtis? LRT.lt pašnekovė sako, kad kaip kiekviena šalis turi savitą duoną, taip turi ir autentiškų pirties tradicijų.
„Negalima sakyti, kad kažkuo suomiška duona geresnė už lietuvišką. Kiekviena tauta turi savo pagal tai, kas aplinkoje yra. Lietuviška pirtis yra ir fizinė [higiena] – išsivanojimas, kontrastas, masažas, nusiprausimas, – ir dvasinė higiena, minčių atsinaujinimas, pabuvimas su savimi. Yra ir nauja, bendravimo, laiko praleidimo funkcija, pavyzdžiui, pirtyje paminint gimtadienį ar kitas šventes“, – lietuviškos pirties subtilybes paaiškino ji.
Pasak pašnekovės, kitokį vaizdą pamatytume, pavyzdžiui, rusiškoje pirtyje, kur rūpinamasi tik fiziniu kūnu, o svarbiausia yra gerai išsivanoti.
„Bet dvasinio supratimo nulis, ten gali šūkauti, rėkauti, gerti ir kitaip nemandagiai elgtis – jokios pagarbos nei pirčiai, nei aplinkiniams. Latviai ypač į burtų, magijos pusę linkę, jie tiki augalų gydančiomis energijomis, pavyzdžiui, vantelę vienaip padėsi, bus vienas, kitaip – kitas efektas“, – pavyzdžiais dalijosi ji.
LRT.lt pašnekovė pastebi, kad požiūris į pirtį Lietuvoje keičiasi, tačiau randasi ir tokių, kurie prisidengia skambiais vardais, taip klaidindami svečius.
„Jeigu kažkam padeda pirtis – puiku, tai labai gera profilaktikos priemonė, bet kaip mėgsta dabar kalbėti apie visokias terapijas, tai yra klaidinimas“, – pabrėžė ji, paaiškinusi, kad pirties terapija nėra reglamentuota, tad apsimetinėti gydytojais nereikėtų.
Moterys pirtyje ir gimdydavo, atlikdavo ritualus
V. Rupeikaitė pasakojo, kad „Dvaro pirtis“ Rumšiškėse pradėjo veikti prieš 14 metų, kai grupelė entuziastų pagal išlikusius aprašus pabandė atkurti senovinę pirtį. Pasakyti, kaip tiksliai prieš šimtus metų atrodė lietuviška pirtis, sunku, nes nėra išlikusių medinių statinių. Vis dėlto galima įsivaizduoti, kad panašiai pirtys galėjo atrodyti maždaug 16 amžiuje.
Dar sunkiau pasakyti, kokie ritualai pirtyse vykdavo.
„Iš senų laikų yra išlikęs milimas, tai yra vandens šildymas akmenimis, taip pat vantos, garas, o pats procesas, kaip vykdavo, niekas neužrašė. Tyrimai rodo, kad pirtyje moterys buvo daugiau valdovės, turėjo ritualus, pavyzdžiui, gimimo, vedybų, mirties“, – pasakojo ji.
Įdomu tai, kad mūsų pramotės pirtyje, jeigu tokią turėjo, net gimdydavo, palyginti su namais tai buvo gana sterili aplinka. LRT.lt pašnekovė pastebėjo, kad senovinėje pirtyje ir jausmas lyg motinos įsčiose – šilta, drėgna, tamsu bei saugu, o žmonės iš čia išeina lyg naujai gimę.
„Tai sakrali erdvė, bet jeigu kas savaitę žmonės eidavo į pirtį, tai nebūtinai kiekvieną dieną ritualus atlikdavo, tiesiog buvo kaip higienos ir poilsio dalykas, nes galimybių kitur apsišvarinti nelabai ir buvo“, – pasakojo ji.
Laiko čia darbu nevadina: „Esu pats sau šeimininkas“
LRT.lt paklausta, o kaip pati susidomėjo pirties kultūra, pašnekovė prisiminė, kad anksčiau lankydavosi viešosiose pirtyse, pamažu atrado bendraminčių ir galiausiai atsidūrė čia, senove dvelkiančioje medinėje pirtelėje.
„Kai šita pirtis atsirado, kitą dieną ir aš čia atsiradau, nes mačiau, kad kažkas gero“, – juokėsi ji.
Prieš pasinerdama į pirties garus, V. Rupeikaitė dirbo žurnaliste. Kai darbas pradėjo trukdyti malonumui, šyptelėjo, darbą metė. Dabar ji – patyrusi pirtininkė, taip pat ir Lietuvos vanojimo čempionė. Laiko, praleisto pirtyje, pašnekovė nė nevadina darbu.
Į ankstesnį darbą nežinau, su kuo mane reikėtų nuvaryti.
V. Rupeikaitė
„Esu pats sau šeimininkas. Į ankstesnį darbą nežinau, su kuo mane reikėtų nuvaryti“, – sakė Vereta.
Daugiausiai svečių ji sulaukia šaltuoju metų laiku, kai tamsu ir šalta, sako, žmonės mielai eina į pirtį.
„Kai atšyla, dienos ilgos, visi važiuoja į sodybas, prie jūros, o mes gauname poilsio nuo pirties. Bet tai nereiškia, kad nieko neveikiame, reikia ir aplinką prižiūrėti, vantomis, arbatomis pasirūpinti, o galų gale – asmeniniais poreikiais, nes žiemą tam nelabai būna laiko“, – sakė ji.
Pašnekovė pasakojo, kad pati pirties malonumais mėgaujasi kiekvieną savaitę, čia ateina su vadinamąja pirties šeima – entuziastų būreliu.
„Pirtis – vieta, kuri išlaisvina žmogų, nebesispraudi į kažkokius rėmus, darai tai, kas patinka, pasidarai toks natūralus, grynas“, – apibūdino ji.
Pirties kulminacija – vanojimas vanta
Tai kiekgi laipsnių šilumos turėtų būti geroje pirtyje? Patyrusi pirtininkė paneigė mitą, kad kuo karščiau, tuo geriau.
„Ne daugiau kaip 70 laipsnių, pas mus yra iki 60 laipsnių, bet priklauso ir nuo to, ar yra kaip garo išgauti, nes būna elektrinės ar metalinės krosnelės, o pilant vandenį garuoja ne akmenys, o metalas“, – paaiškino ji, pridūrusi, kad ypač nemėgsta sausų pirčių, kuriose taip karšta, kad, rodos, net nosis pradeda svilti.
„Šitoje pirtyje sušyli labai giliai, atėję iš tų karštų pirčių laukia, kada pradės svilti oda, o taip nenutinka. Sėdi ir perkaisti gali. Nereikia pas mus laukti svilinimo, vidiniai požymiai parodo, kad jau nebereiktų būti ilgiau“, – tęsė LRT.lt pašnekovė.
Anot jos, dažniausiai į pirtį užeinama 4 kartus, kai kam pakanka ir trijų, svarbiausia – klausytis kūno ir pajutus, kad jau užtenka, neversti savęs kęsti, nes pirtyje varžyboms, kas ilgiau išbus, ne vieta.
„Pirmasis užėjimas – pripratimas prie šilumos, nes jeigu iškart pradėsi nuo maksimumo, perkaisi. Po to naudojame druską, daug kas druską traktuoja kaip šveitimą, bet mes ne, druska labiau veikia osmoso principu, todėl siūlome tik švelniai pasisūdyti, kūno neraižyti druska. Druska ir pakvėpuojame. Vėliau būna užėjimas su vantomis, o vanta – pirties kulminacija“, – teigė ji.
V. Rupeikaitė pasakojo, kad vantos gali būti įvairiausios, o kurią pasirinkti, priklauso nuo to, kokio efekto norima: vienos gali būti tik aromatinės, kitos atpalaiduoja, pamasažuoja ar giliai sušildo.
Jeigu ruoštumėtės maratonui, ar prieš tai gertumėte alaus?
V. Rupeikaitė
„Aš stengiuosi viską sujungti, kad ir užsimirštų žmogus, ir kad gerai sušiltų. O jeigu žiemą, kad kiltų noras išsimaudyti eketėje, kad persikrautų kaip naujas lapas, todėl vanojimas turi būti efektyvus, neturi būti nė vieno pašalinio judesio, nes jeigu užsižaisi improvizuodamas, greitai neteksi jėgų, pats sušilsi. Vanojimas – sunkus, alinantis užsiėmimas, reikia mokėti susikoncentruoti, per greitai sušildyti žmogaus negalima“, – patirtimi dalijosi ji.
LRT.lt pašnekovė įsitikinusi, kad vanojimas – rimta procedūra, kurios ne kiekvienam ir reikia.
„Štai dabar yra daug šviežių augalų, galima fantastinių kvapų išgauti. Kai kurie augalai miške net nekvepia, o gare gerai atsiskleidžia. Vanojimui pagrindinės yra ąžuolinės vantos, o aš be beržo vantos negalėčiau išgyventi, man kitų vantų gali nebūti, bet beržo – būtina, su ja, jeigu gerai surišta, gali daryti masažinius judesius intensyvius ir ritmiškus“, – sakė pirties šeimininkė.
Anksčiau pirtis daugeliui siedavosi su alkoholiu, bet toks požiūris keičiasi. Svečiams, klausiantiems, ar galima išlenkti taurelę ar bokalą, pašnekovė atsako: „Jeigu ruoštumėtės maratonui, ar prieš tai gertumėte alaus? Ar tai būtų naudinga?“
Retkarčiais pasitaiko žmonių, kurie vis dar mano, kad pirtis tėra priedas prie išgertuvių, bet žodžio kišenėje neieškanti V. Rupeikaitė turi jiems ką pasakyti. „Aš ir sakau paprastai – galite pasirinkti programą – ar lietuvišką pirtį, ar rusišką, kur visi šaukia, rėkia ir niekas nieko negirdi, galima tada visai neiti į pirtį, nes ir taip linksma, tai padaro išvadas“, – juokėsi ji.
