Lietuvoje

2018.09.29 14:52

Būti mokytoju. Lietuvių kalbos mokanti L. Dijokienė: pokyčiai gerokai užgrūdino mokytojus

Modesta Gaučaitė, LRT.lt 2018.09.29 14:52

„Mokytojo darbui būtinas savo darbo prasmės suvokimas“, – sako 22 metus mokykloje skaičiuojanti Lina Dijokienė. Telšiuose lietuvių kalbos ir literatūros vaikus mokanti pedagogė kalbėdama su portalu LRT.lt neslėpė, kad pokyčiai į mokyklas ateina kasmet, tačiau su viskuo galima susigyventi, o mokytojui svarbu turėti ir gerą humoro jausmą.

– Kaip keitėsi mokykla ir mokymo(si) procesas per jūsų darbo metus?

– Nuo pat pradžių, kai tik baigiau universitetą, ir iki šiol dirbu toje pačioje mokykloje, tik pavadinimas metams bėgant, keičiantis švietimo įstaigų tipams, pertvarkant mokyklų tinklą, keitėsi. Dabar mano darbovietė vadinasi Telšių „Ateities“ progimnazija.

Mokykla, nors pastatas ir liko tas pats, kai susimąstai, išties pasikeitė. Iš pilnos vaikų, klegančios, bėgančios, skubančios vidurinės mokyklos ji liko progimnazija su gerokai mažesne bendruomene. Kai pradėjau dirbti, mokykloje mokėme gerokai per tūkstantį moksleivių, o dabar mokinių skaičius nesiekia keturių šimtų. Tiesa, mokykla liko tokia pat kleganti, skubanti. Vaikai juk savo esme nesikeičia.

Kiek pamenu, švietimas visada išgyveno pokyčius: buvo keičiamas mokyklų tinklas, vidurinės mokyklos buvo pertvarkomos į gimnazijas ir pagrindines, vėliau šios – į progimnazijas. O kur dar mokymo programos, egzaminai, žinių patikrinimai, standartizuoti testai ir kitokie dalykai!

Nespėja mokyklos pagal pasikeitusias programas susikomplektuoti vadovėlių, atsinaujinti mokymo priemonių, tai, žiūrėk – jau programos kitos. Vieni dalykai iš egzaminų išmetami, įdedami nauji. Ypač tų pokyčių patyrėme mes, lituanistai.

Tie pokyčiai, matyt, gerokai užgrūdino mokytojus. Nors ir bambame dėl vienos ar kitos naujovės, vis tik bandome atrasti tarp tų pelų ir gėrio, grožio grūdų. O kai atrandame, būna ir džiaugsmo akimirkų, ir darbo prasmės pajautimo.

Kalbant apie mokymo(si) proceso pokyčius, čia juokauti nebeužtenka. Bent jau man smagu, kad ir švietimo strategai, ir visa švietimo bendruomenė, ir, apskritai, mūsų visuomenė, pamažu pratinasi prie minties, kad už savo mokymosi rezultatus vis tik, pirmiausia, atsakingas mokinys. Mokytojas tampa mokinio pagalbininku, o ne svarbiausiu žinių perteikėju. Tai ir įdomu, ir atsakinga, ir skatina kitaip dirbti.

Gerokai pasikeitė ir mokymo būdai, metodai. Turbūt retai bėra pamokų, kur mokytojas aiškina prie lentos, vien su kreida kažką užrašydamas arba pasakoja ką nors, o iliustracijai per klasę perleidžią vieną atversta knygą. Taip, kaip labai dažnai būdavo prieš keletą dešimtmečių. Dabar turime ir kompiuterius, ir projektorius, ir išmaniąsias lentas. Nors be kreidos irgi neišsiverčiame.

Ne viskas, kas sena ar daugybę kartų išbandyta, nebetinka. Naujosios technologijos, daug didesnės galimybės rasti informacijos, ją įdomiau pateikti, tiesą sakant, reikalauja iš mokytojo ir didesnių laiko sąnaudų.

– Kaip manote, kokios mokytojo savybės svarbiausios dirbant su vaikais, mokant juos?

– Dabar egzistuoja tikrai ne viena teorija, koks turi būti geras mokytojas. Turbūt galima būtų prirašyti pusę puslapio reikalavimų, kuriuos turėtų atitikti šiuolaikinis mokytojas.

Mano galva, be visų inovacijų ir visokiausių išmanymų bei daugybės kitų dalykų, mokytojas turi turėti dvi savybes: būti (už)jaučiantis ir turintis gerą humoro jausmą. Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad būtent šios savybės labai padeda mokyklos kasdienybėje, užmegzti ir palaikyti nuoširdžius ir pagarbius santykius su vaikais. Ir, žinoma, kas ne mažiau svarbu – su kolegomis.

– Kaip manote, ar mokytojo darbui reikalingas pašaukimas?

– Pašaukimas – labai skambus žodis. Nebūčiau linkusi jo vartoti, nors tikrai būna gera susidurti su Mokytojais – tais, kuriuos šiam darbui, ko gero, pašaukė Dievas.

Esu tikra, kad mokytojo darbui būtinas, kaip oras reikalingas, savo darbo prasmės suvokimas. Ne tik mokytojo, o bet kuris darbas, nejaučiant jo prasmės, esu įsitikinusi, yra kančia. O kenčiantis žmogus – nelaimingas žmogus. Šalia tokio žmogaus niekam būti nelinkėčiau.

– Su kokiais iššūkiais mokytojas susiduria mokykloje?

– Mokytojams tenka kone kasmet susidurti su įvairių švietimo reformų iššūkiais. Jie kartais suerzina, kartais prajuokina, bet yra įveikiami.

Kur kas sudėtingesnis iššūkis – nauja tendencija, vadinamosios „supermamytės“ ir jų nepamatuoti lūkesčiai tiek savo vaikams, tiek neišpasakytai dideli reikalavimai mokytojams. Tokiais atvejais padeda įgyti ar įgimti diplomatiniai įgūdžiai.

O jei labai rimtai, tai didžiausias, mano manymu, iššūkis, su kuriuo tenka vis dažniau susidurti, tai inkliuzinis ugdymas. Kasmet į bendrojo lavinimo mokyklas ateina vis įvairesnių vaikų, turinčių kaskart vis kitokių ugdymo(si) problemų, sveikatos sutrikimų ir pan. Nors ir labai norisi jiems padėti, tačiau labai dažnai vien gerų norų nepakanka: reikia daugiau mokytojui padedančių specialistų, įvairesnių, kokybiškų mokymo priemonių, normaliai parengtų išbandytų metodikų, ne tik iš kažkur parvežtų ir pažodžiui išverstų.

– Kokius mitus apie mokytojo darbą norėtumėte paneigti?

– Anksčiau, kai tik pradėjau dirbti, šiek tiek skaudindavo kalbos, kad mokytojams gerai – tedirba pusę dienos, švariai apsirėdę, šiltai po stogu sėdi, turi ilgas atostogas, o dar ir nuolat dėl mažų atlyginimų verkšlena.

Dabar į tai reaguoju ramiai. Kartais pakviečiu užeiti į mokyklą, paraginu kokią vieną pamoką pravesti, pavyzdžiui, kad ir apie savo profesiją paauglių klasei papasakoti. Paprastai užtenka vienos pertraukos mokyklinio triukšmo. Tuomet šypsodamasi klausausi, kiek daug mokytojai turi kantrybės.

– Kokius dabartinės ugdymo sistemos privalumus ir trūkumus įžvelgiate? Kokių pokyčių šiuo metu labiausiai reikėtų mokykloms, mokymo(si) procesui?

– Labiausiai, manau, reikėtų pagarbos ir pasitikėjimo mokytoju. O mokytojams – didesnės savigarbos ir pilietinės drąsos. O visa kita – įveikiama, padaroma. Esu tikra, kad laikui bėgant turtės mokyklos, bus daugiau ir inovatyvių mokymo priemonių, ir viso kito. Tačiau pagarbos žmogui – tiek vaikui, tiek mokytojui, tiek bet kuriam mokyklos bendruomenės nariui – neužsakysi, nenupirksi, neatveši už jūrų marių. Ją reikia kantriai, su meile ir atsidavimu ugdyti(s).

– Mokytojai ilgą laiką kovoja už atlyginimų ir darbo sąlygų gerinimą. Kaip manote, ar šiuo metu pedagogų atlyginimai yra pakankami?

– Ką vadinsime pakankamu atlyginimu? Atlyginimas turi būti toks, kad jį gaudamas mokytojas galėtų oriai ir ramiai dirbti savo darbą. Nesidraskyti dėl kiekvienos valandos, pamokos, nesibaiminti dėl rytdienos, nesvarstyti, ką šiandien pirkti – dešros ar knygą.

Kalbant apie darbo sąlygas, labai norėčiau, kad mūsų švietimo sistema pagaliau būtų sustyguota taip, kad nežemintų mokytojo, skaičiuojančio iš savo atlyginimo, kiek galėtų skirti pinigų mokyklai šelpti: kabinetui pagražinti, darbo priemonėms, kanceliarinėms prekėms ir pan. pirkti. Manau, kad mokytojas privalo gauti darbo priemonių krepšelį.

– Kasmet pastebima, kad jaunuoliai, baigę mokyklas, neskuba stoti į pedagogikos studijas, rinktis šią profesiją. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Taip yra dėl kelių priežasčių. Iš tiesų tie jaunuoliai turbūt dar neužmiršo pavargusių, persidirbusių, netgi perdegusių savo mokytojų veidų. Kokia bebūtų visuomenės nuomonė apie „lengvą ir patogų“ mokytojo darbą, tai, kad jauni žmonės vis rečiau renkasi šią profesiją, rodo, kad mokytojystė – tikrai daug emocinių ir psichologinių pastangų reikalaujanti tarnystė

Antra vertus, anokia čia paslaptis – mokytojų darbas per menkai atlyginamas. Kol tokie mokytojų atlyginimai, tol šis darbas netaps vertas svajonių, didžiulių konkursų ir pan.

Na, ir trečia, ne mažiau svarbi priežastis. Didžiuosiuose šalies miestuose jau girdime kalbant apie mokytojų trūkumą, tačiau regionuose, rajonuose – kol kas jų pakanka. Taigi net ir baigusiam pedagoginius mokslus jaunuoliui šiandien dar sunku tikėtis gauti mokytojo vietą pilnu etatu. Kaip bus po metų kitų? Mokytojų bendruomenė sensta. Kažkuo juos pakeisti reikės. Tuomet bus galima apie šį klausimą pakalbėti kitaip.

– Ką jūs norėtumėte pasakyti tiems, kurie šiuo metu svarsto ar tapti mokytoju?

– Siūlau pabandyti. Visada geriau išbandyti nei paskui gailėtis, kad kažko neišmėginai. Be to, mokytojo darbas labai kūrybiškas, jis nuolat verčia tobulėti, kažko naujo išmokti. O tokios savybės praverčia visur – ir kituose darbuose, jei kartais nuspręstumėt, jog mokykla ne jums.

Ir dar – esu įsitikinusi, jog pats tikriausias visų mūsų mokytojas – gyvenimas. Jis ir sudėlioja viską į vietas: kartais visi pasėdime mokinio suole, o kartais – pabūname ir mokytojais.

Ką reiškia būti mokytoju? Apie tai – iš pirmų lūpų. LRT.lt publikuoja interviu ciklą, kuriame tiek jauni mokytojai, tiek patyrę pedagogikos vilkai papasakos, kodėl pasirinko šį kelią ir kodėl būti mokytoju yra taip svarbu.